„Muzika turėtų padėti atsakyti į bent vieną klausimą arba jį iškelti, turėtų gydyti, skatinti stiebtis, o ne žaloti ar gūžtis, menkinti save“, – teigia dainininkė.
„Atsiduodu ne tik muzikai, puoselėju asmeninius santykius, auginu šeimą, vertinu artimiausių žmonių ratą. Juk visa tai suteikia stabilumo ir pasitikėjimo. Nes kai tau ploja tūkstantis žmonių, labai greitai gali pamiršti, kam verkei ant peties prieš dvejus metus“, – sako dainininkė Ieva Narkutė.
– Pirmąkart į sceną užlipai būdama 16-os metų, o šiandien tau akompanuoja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Išsipildė svajonė?
– Šie soliniai koncertai su orkestru buvo labai laukti – svajonė, kuriai kelią nutiesė ilgas darbas ir pasiruošimas. Atrodo, repetuoji, planuoji viską daugiau nei pusę metų, o koncertas prabėga per pusantros valandos. Bet atsiliepimai džiugina, atrodo, kad salėje įvyko laukta alchemija.
Tačiau šiaip nesvajojau tapti dainininke. Baigiau psichologijos magistrantūrą. Viena mano dalis randa save šitame moksle. Stojau mokytis turėdama tvirtą motyvaciją, studijos gerai sekėsi. Todėl į diplomą tikrai nespjaunu. Bet kita mano pusė šaukiasi muzikuoti. Nusprendžiau, kad profesija palauks. Sceninė veikla ir kūryba – sunkiai valdomi dalykai, nesinorėjo praleisti progos, tos bangos neišeina atidėti ar sustabdyti.
– Dar prieš dešimtmetį gimusi daina „Raudoni vakarai“ – iki šiol tavo vizitinė kortelė. Kur slypi šios alchemijos paslaptis?
– Išties neturiu atsakymo, kodėl ji tokia paveiki, kelia šiurpuliukus, tiesiog „eina“ kiaurai sienas... Matyt, kurdama pagavau šį tą universalaus, jungiančio daugybę žmonių. Ši daina priklauso pasauliui, ji yra visų, dėl to ją taip ir priima. Nemanau, kad tai buvo aštuoniolikmetės įdirbis, gal greičiau palankus žvaigždžių išsidėstymas (šypsosi).
– Dainoje – stiprus gelminis patriotinis užtaisas. Ar pačią lydi šis jausmas?
– Manau, kad taip. Labai tinkamas apibūdinimas – gelminis. Tai priešinga tam, kas paviršutiniška, deklaratyvu. Daug svarbesnis yra vidinis jausmas, tikėjimas savimi, savo šalimi, jos žmonėmis. Patriotiškumas pasireiškia mažais dalykais – mokesčių mokėjimu, greičio kelyje neviršijimu, pasisveikinimu su kaimynu, valstybinių švenčių minėjimu...
Tačiau kad visa tai turėtų prasmę, reikalingas pamatinis jausmas ir įsitikinimas. Niekindamas Tėvynę nuvertini ir gyvenimą. Sugebantys garsiai „loti“ ir spjaudytis bjauriais žodžiais pirmiausiai nemyli savo namų. Kas tuomet lieka, jei mes pradedame naikinti nuo pat šaknų ir esmės?
Labai patinka keliauti, bet pasaulio piliečio sąvoka man liūdna ir nesuprantama. Klausimai, o kur tavo namai, kas tu esi, man daug svarbesni.
– Rudenį tapai kariškio žmona. Disciplinos pačios gyvenime padaugėjo?
– Matyt, žmonės pritraukia panašius į save. Mano vyro tiek profesiniai, tiek gyvenimiški sprendimai neša ryškią žinią apie gelmines vertybines žmogaus motyvacijos prielaidas. Nors jis irgi kilęs iš muzikų šeimos, dainuoja, tačiau disciplina, aiškumas užima didelę jo asmenybės dalį. Tad tam tikro konkretumo jis įneša ir į mano gyvenimą, nors ir pati neskraidau padebesiais, nesu neprognozuojama menininkė (šypsosi).
– Kūrybinis išsekimas – nepažįstamas jausmas?
– Neturiu tokio bruožo – dirbti iki išsekimo. Man nėra būdinga pamiršti pavalgyti ar pamiegoti. Kaip tik šiuo gyvenimo malonumu dosniai save lepinu. Man miegas yra šventas. Niekada negalėjau nei anksčiau atsikelti pasimokyti ar sėdėti per naktį. Visai neblogai moku laiką planuoti. Ir kūryboje taip.
Metams bėgant pradedi vertinti gerą savijautą – tą jungtį tarp kūno, emocinio, psichologinio stabilumo. Tada ir kūryba ateina iš harmoningos būties. Nereikia ir trauminės patirties, ribinių situacijų. Muzika turėtų padėti atsakyti į bent vieną klausimą arba jį iškelti, turėtų gydyti, o ne žaloti, nešti destruktyvias ar depresines būsenas. Skatinti stiebtis, o ne gūžtis, menkinti save.
– O spontaniški įkvėpimo proveržiai...
– Įkvėpimas yra tiesiogiai susijęs su laiku ir pastangomis, kurias įdedi. Anksčiau galvojau, kad jis mane gali ir turi „nutrenkti“ bet kada – plaunant indus, tik pabudus, vedžiojant šunį... Bet, matyt, nesu ta laimingoji. Idėjos kyla dažnai, tačiau jei nesėdi, nedirbi, nieko ir neparašai. Jei tik padarai pertrauką, ateini į studiją po kiek laiko, nėra ir įkvėpimo.
Padirbus ilgą laiką produktyvumas tik auga, gilesnis tampa. Tad čia yra ir nemažai amato. Aišku, nušvinta ir katarsio momentai, bet jie ištinka ne pirmą dieną po trijų mėnesių atostogų. Tai žaibiškai praeinančios akimirkos, kai išties persmelkia neišvengiamas kuriančio žmogaus vienišumas.
– Galėtum dabar gyventi be scenos?
– Nesu tas žmogus, kuriam pasikrauti būtini kiti žmonės. Puikiai jaučiuosi viena, tačiau ir be publikos dėmesio sunkiai galėčiau išbūti. Tam tikras atoslūgis aplanko mane po kiekvieno koncerto, tada nėra nei labai linksma ar gera, panirsti į apmąstymus. Juk nemažas kontrastas: vieną vakarą stovi spiginant lempoms ir regi tau plojančių žmonių minią, o kitą rytą atsikeli, pilka už lango, tau gali niekas nepaskambinti, niekas tau neploja, turi ir indus išsiplauti, ir šunį išvesti...
Bet kartu suprantu, kad dabar išgyvenu gerą, turiningą laiką.
Atsiduodu ne tik muzikai, puoselėju asmeninius santykius, auginu šeimą, vertinu artimiausių žmonių ratą. Juk visa tai suteikia stabilumo ir pasitikėjimo. Nes kai tau ploja tūkstantis žmonių, labai greitai gali pamiršti, kam verkei ant peties prieš dvejus metus (šypteli).
