Žingsnis į priekį – du atgal
Minėtieji analitikai teigia, kad pasaulinė krizė iš Lietuvos gyvenimo išbraukė apie 5–6 metus. Prie Europos Sąjungos lygio Lietuvoje pastaraisiais metais priartėjo tik įmonių lygmuo, o kitos sritys gerokai atsiliko.
Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, šiuo metu pagal BVP vienam gyventojui rodiklį mūsų šalis atsidūrė 2007–2008 m.
lygyje, pagal privatų vartojimą vienam gyventojui – taip pat grįžo į 2007–2008 m., pagal maisto produktų lyginamąjį svorį vartojimo krepšelyje – į 2006–2007 m., pagal realųjį darbo užmokestį – į 2006 m. (beje, šioje srityje situacija toliau blogėjo), pagal nedarbo lygį – į 2001–2002-uosius. Tiesa, laikrodį atgal pasuko ir kitos šalys. Graikija – net 12 metų, Latvija – 9 metais, Airija, Italija, Portugalija ir Ispanija – 7 metais. Neišvengė grįžimo į praeitį net Vokietija ir Prancūzija – atitinkamai 2 ir 4 metais.
Išplatintame pranešime spaudai G. Nausėda pabrėžė, jog įmonių lygmenyje mes, atvirkščiai, dar labiau pasitempėme ir daugelyje sričių mažai kuo nusileidžiame Vakarų Europos konkurentams. Tačiau siekdamos padidinti sąnaudų efektyvumą, įmonės atleido daug darbuotojų, kurie papildė bedarbių gretas ir blogino nedarbo lygio rodiklį. Tą patį galima pasakyti ir apie atlyginimų karpymą, kuris lėmė vidutinio darbo užmokesčio nuosmukį 2009-aisiais.
Mažėjantys atlyginimai gerokai išaugino emigrantų skaičius ir – kuo, atrodytų, būtų galima visai pasidžiaugti, bet kažkodėl nedžiugina – padidino laisvų darbo vietų. Lietuvos statistikos departamento vertinimais, 2011 m. šalyje buvo 9,8 tūkst. laisvų darbo vietų samdomiesiems darbuotojams, o per metus atsirado dar 3,1 tūkst.
Laisvų darbo vietų padaugėjo beveik visose ekonomikos srityse, ypač statybos, prekybos, transporto ir apsaugos. Užuot jas užpildę, lietuviai vis dar emigruoja į šiltesnio ekonominio klimato kraštus. Ir norint atsakyti, ar geresnės duonos ieškoti, ar nuo vergovės vaduotis, dar reikėtų gerai pagalvoti.
Biblioteka – namuose
Tie, kurie lieka, arba ieško naujų sprendimų, arba iš paskutiniųjų bando išsaugoti jiems svarbias darbo vietas. Prieš dvylika metų privatizavus Antanašės dvarą (Rokiškio r.), kaimelyje nebeliko kultūros namų, medicinos punkto, taip pat pavojus iškilo ir bibliotekai. Norėdama išsaugoti ją, kartu ir savo darbo vietą, bibliotekininkė Ritė Gernienė knygas perkėlė į savo namus, naujajai bibliotekai paskyrė didžiausią kambarį – svetainę.
„Tuo metu mano vyras neturėjo darbo, tad šeimoje buvau vienintelė dirbanti. Be to, daugiau nei trisdešimt metų pradirbusi bibliotekininke, neįsivaizdavau jokio kito darbo“, – savo apsisprendimą paaiškina Ritė ir priduria, kad panašiai elgtis nepatartų nė vienam žmogui, nes išnyksta privataus gyvenimo ribos.
Iki šiol, kai į biblioteką užsuka žmonių, namiškiai stengiasi kalbėti tyliai. Atvažiavusiems vaikams ar giminėms tenka spaustis likusiuose kambariuose, ypač sunku žiemą. Bibliotekininkė prisipažįsta, kad kartais tenka dirbti ir per atostogas.
„Pamatau pro langą skaitytoją, tai pagailiu, įsileidžiu. O ką daryti, jeigu jis nežinojo, kad atostogauju, ir iš tolėliau atvyko arba, kaip dažnai būna, man atostogaujant ar vėlesnį vakarą prireikia knygos moksleiviams“, – svarsto Ritė.
Kasdien bibliotekoje apsilanko apie penkiolika žmonių. Gyventojai ne tik gali pasiimti knygų, pavartyti žurnalų, bet ir pasinaudoti kopijavimo bei spausdinimo paslaugomis. Daugiau kaip 300 žmonių turinčiame Antanašės kaime, be bibliotekos, daugiau nėra jokio kito kultūros židinio. Taigi R. Gernienė išsaugojo ne tik savo darbo vietą – taip pat ir nedidelę kultūros vietelę. Vis dėlto bibliotekininkė džiaugiasi, kad jau kitąmet ji su visomis knygomis turėtų persikelti į bendruomenės namus. Ir erdvės bus daugiau renginiams, ir pačiai jau norisi kasdien iš namų išeiti į darbą.
Į darbą – kaip į šventę
Dvi dukrytes auginanti vilnietė Vaida Semėnienė vaikų priežiūros centrą įkūrė vos prieš keturis mėnesius. Prieš tai dirbo batų pardavėja, administratore, darželio auklėtoja.
„Tada ir pagalvojau, kodėl negaliu savo darželio turėti. Be to, mano mažoji dažnai sirgdavo, tad, būdavo, savaitę leidžiu į darželį, savaitę prabūname namie“, – pasakoja V. Semėnienė.
Bet ne vien asmeninės aplinkybės paskatino pradėti verslą. Anksčiau, dirbdama įvairiose srityse, jau nuo pietų skaičiuodavo valandas, kada baigsis darbo diena. O dabar, nors ir dirba daug ilgiau, pasak Vaidos, laikas pralekia nepastebimai.
Kai apie troškimą įkurti vaikų priežiūros centrą prasitarė vyrui, šis entuziazmu pernelyg neužsidegė. Svajonei įgyvendinti reikėjo nemažų investicijų. Vaida prisipažįsta, jog ir jai pačiai, šeimoje augant dviem vaikams, nebuvo jauku paimti visas turėtas santaupas. Drąsiau abu sutuoktiniai pasijuto tik sulaukę šeimos draugo Dominyko paskatinimo ir palaikymo.
Dvidešimčiai vaikų skirtą vaikų priežiūros centrą Vida įkūrė vos per mėnesį ir, kaip pabrėžia, tai buvo vienas gražiausių laikotarpių jos gyvenime.
„Labai to norėjau, tikėjau, kad pavyks, galbūt todėl viskas sekėsi gan lengvai. Internete radau idealiai tinkamas patalpas būtent toje vietoje, kur man reikėjo, neužtruko baldų paieška. Atrodo, didelių sunkumų kaip ir nepatyriau. Nemaloniausia buvo dalinti skrajutes, kabinti plakatus. Tačiau vos tik tai su draugu Dominyku padarėme, jau kitą dieną nenutilo telefonas“, – džiaugiasi Vaida.
Savarankiškumo kaina
Pradėti šeimos verslą pedagogo bei verslo vadybos ir administravimo išsilavinimą turintis Kęstutis Narkevičius ir dizaino magistrantūrą baigusi Indra Narkevičienė nusprendė apsilankę vienoje specializuotoje parodoje Vokietijoje, Frankfurte. Sutuoktiniams būtent tada kilo mintis įkurti internetinę, o vėliau ir realią parduotuvę Vilniuje „Popieriaus stilius“. Tuo metu panašios Lietuvoje nebuvo, išskyrus kanceliarinių prekių bei popieriaus parduotuves, labiau skirtas Dailės akademijos studentams.
Kęstučio teigimu, kur kas lengviau bei užtikrinčiau dirbti samdomu darbuotoju nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Tačiau ateina toks metas, kai supranti, kad nori gyventi kitaip, kurti ir dirbti sau. Kai pradedi, viskas atrodo labai gražu ir gerai. Paskui visos ryškios spalvos šiek tiek nublanksta, bet atsiranda patirtis, suvokimas. Viena vertus, savas verslas leidžia būti nepriklausomiems nuo darbdavių, kita vertus – tampi supančiotas ekonomikos tendencijų, klientų pageidavimų bei kitų saitų.
„Dirbant savame versle bent jau pirmus metus tenka pamiršti atostogas, laisvus vakarus ar net savaitgalius, taip pat retesni tampa ir susitikimai su draugais. Dažnai kurdamas verslą keliesi ir guliesi su baime. Pernelyg neguodžia ir stabilumo įgavusi ekonomika – visiems neramu, kas bus ateityje“, – pasakoja Kęstutis.
Investicija į ryžtą
Platų popieriaus ir jų gaminių pasirinkimą siūlantys verslininkai ypač jaučia padidėjusį žmonių taupumą. Būtų kur kas lengviau, jeigu prekiautų būtiniausiais produktais. Taip pat K. ir I. Narkevičiams dažnai tenka konkuruoti su internete besikuriančiomis panašiomis parduotuvėmis.
„Dauguma jų įsikuria, sublizga, o po pusmečio ar dar greičiau užsidaro. Daugelis mano, jog užtenka susikurti portalą, pridėti prekių ar produktų nuotraukų ir užsakymai bei pinigai ims byrėti savaime. Iš tiesų reikia daug darbo įdėti juos reklamuojant, skleidžiant informaciją, pritraukiant pirkėjus. Be to, daugelį prekių lietuviams vis dar norisi pačiupinėti, todėl neskuba jų įsigyti internetu“, – paaiškina Kęstutis.
Prieš kuriant verslą K. Narkevičius pirmiausia pataria išstudijuoti esamą rinką, apžvelgti, kiek yra konkuruojančių įmonių, kokie jų trūkumai, kokie galimi planuojamos kurti įmonės trūkumai bei pranašumai. Didžiausia klaida – įkuriama įmonė, o tik paskui galvojama, ką ji tiksliai veiks.
Visa tai iš anksto numačius belieka nepasiduoti ir drąsiai priimti visus iššūkius.
„Pasiryžimas kurti verslą rodo asmenybės tvirtumą, stiprumą, taip pat atskleidžia stipriąsias vietas“, – teigia K. Narkevičius.
