aA
Norėdami sukurti ir išlaikyti savo vidinę ramybę, mes turime pašalinti emocinius savojo ego sutrikimus, kito pasirinkimo nėra.
© Shutterstock nuotr.

Net jeigu yra svarbu produktyviai jausti visas savo emocijas, mes vis vien galime jas suskirstyti į dvi kategorijas – doras (virtuous) ir nedoras (non-virtuous). Taip yra dėl to, kad emocijos atlieka vieną iš dviejų veiksmų – jos yra geros mums (teisingos) arba blogos mums (neteisingos).

Dėl to, dorybingos emocijos yra teigiamos ir gydomosios, tuo tarpu nedorybingos emocijos veikia priešingai.

Žinoma, tai nereiškia, kad jausti pyktį, pavyzdžiui, visada yra blogai jums patiems. Trumpai tariant, jausti negatyvias emocijas yra svarbu, nes mes esame žmonės ir tai yra dalis žmogiškojo patyrimo. Vietoje to, kad užgniaužti savyje tą negatyvizmą, jis turi erdvės išsiskleisti ir tada sąmoningai pasišalinti iš mūsų svarbiausių įsitikinimų ir labiau pozityvių jausmų.

Ir dar, kai mes jaučiame šias emocijas ilgesnį laiką, jos pradeda daryti žalingą poveikį mums ir kitiems, būtent dėl to jos patenka į nedorųjų kategoriją.

Mūsų visuomenėje yra įprasta mokyti elgtis su kitais dorai, nors kaip tai reiškiasi praktikoje, kol kas yra diskutuotina. Ypatingai, didžiosiose įmonėse. Bet svarbiausia yra tai, kad tiek daug žmonių patys su savimi elgiasi nedorai. Ir jeigu žmonės elgiasi su savimi prastai, tuomet nestebina, kad ir su kitais jie elgiasi taip pat.

Stebinantis ir gal kažkiek pribloškiantis aspektas yra tai, kad geri žmonės dažnai elgiasi su kitais geriau negu patys elgiasi su savimi. Aš klausiau savęs, kodėl taip vyksta ir pasirodo, kad yra net keletas atsakymų.

Pirma, daugelis iš mūsų nėra tikri patys sau. Mes slepiamės už to kaip elgiamės su kitais, kol tuo tarpu patys su savimi slapta elgiamės niekšiškai. Kartais mes net nesuvokiame, jog taip darome, nes neturime įgūdžių, žinių ar įsitikinimų, kad elgtis kažkaip kitaip.

Antra, vis dažniau namuose, mokyklose ir visuomenėje yra mokoma gerbti ir rūpintis kitais. Nuo tos dienos, kai gimstame, mes gauname pamokas kaip elgtis su žmonėmis, tačiau retai, kaip elgtis su savimi. Ironiška, kad mes nepateksime į bėdą, jeigu trenksime sau į veidą, tačiau tikrai turėsime nemalonumų, jeigu tai padarysime kitam žmogui.

Trečia, su kitais žmonėmis, mes paprastai elgiamės labai santūriai, tačiau tai kaip elgiamės su savimi parodo kaip teigiamai mes mąstome ir jaučiamės. Dėl to, abejoju, jog elgtis dorai su kitais žmonėmis reikalauja mažiau darbo ir yra daug lengviau nei elgtis gražiai su pačiu savimi.

Jei mes kažką galvojame ir/ar jaučiame kam nors, kuris elgiasi nedorai, bet patys elgiamės dorai, tuomet esame veidmainiai nes nesame iš tikrųjų dori. Mes turime visa galią, nes vienintelis žmogus, kuris žino ką mes jaučiame ir galvojame esame mes patys. Mes stengiamės atrodyti dori ir teisingi, bet iš tikrųjų nesame, nes mintys ir jausmai ateina pirmiau negu veiksmai.

Pavyzdžiui, jeigu mes mąstome “Aš esu geresnis nei šis žmogus” ir jaučiamės “niekingai”, tačiau tada sakome tam žmogui “Ar jums reikia pagalbos?”, tuomet pirmieji du aspektai yra neteisingi ir nedori, o paskutinė dalis teisinga.

Taigi, pozityvus elgesys su kitais nėra vien tik tai, ką mes sakome ar kaip elgiamės, bet taip pat ir tai, ką mes galvojame ir kaip mes jaučiamės už viso to. Taip pat veikia ir tai kaip mes elgiamės patys su savimi. Jei mes mąstome negatyviai, jaučiamės negatyviai, bet elgiamės pozityviai, tuomet mes nesame visiškai dori ir atviri patys sau. Tai yra emocinės disfunkcijos šaltinis.

Jei mes norime tinkamai rūpintis savimi, tuomet turime gyventi pagal “trijų taisyklę”; tai yra teisingas/doras mąstymas, jausmai ir veiksmai. Jei mes emociškai elgsimės su savimi gerai, tokiu atveju natūraliai atsiras doras elgesys ir su kitais.

Šių dienų visuomenėje yra bauginančiai įprasta būti fiziškai sveikais, įvairių pratimų ir mankštų pagalba; taip pat kurti mylinčias šeimas dėka puoselėjamų santykių, bet tuomet vis mažiau dėmesio skiriama savęs priežiūrai. Mes einame ne tuo keliu.

Nuolatinis buvimas įsitempusiu, piktu, liūdnu pavydžiu ar daugybę kitų negatyvių proto būsenų, ir yra emocinis sutrikimas arba kitaip emocinė disfunkcija. Tokia logika kaip “Aš tuoj perdegsiu” arba “Mano širdis sudaužyta” atspindi savidestrukcinį elgesį. Bet koks negatyvizmas, kurį mes nuolat palaikome savyje, yra smurtavimas prieš save patį.

Kol kas šios proto būsenos paprastai laikomos normaliomis, žmonėms gyvenantiems mūsų visuomenėje, su nežymiais paminėjimais apie tai kokias pasekmes šios būsenos sukelia žmogaus sveikatai ir, kad tai yra tikroji emocijų sutrikimo priežastis.

Toji priežastis esame mes.

Jeigu mes sustatytume 100 žmonių ir kiekvienam iš jų duotume tokią pačią patirtį, mes gautume 100 skirtingų reakcijų ar atsakymų. Pavyzdžiui, jei kiekvienas iš šių žmonių būtų palikti savo partnerių, po 10 bendro gyvenimo metų, jie visi išgyventų tai skirtingai. Žinoma, tai būtų emocinis iššūkis, per tai pereiti, tačiau su skirtingomis filosofinėmis pažiūromis, įsitikinimais, emociniu prisitaikymu ir pan., mes visada gausime skirtingus rezultatus.

Kai kurie gali gedėti daugelį metų dėl įvykusio staigaus infarkto. Kiti gali gedėti tik keletą savaičių. Dar kiti tik savaitę. O dar kiti savaitę ir vieną dieną. Esmė yra tame, jog kiekvienam žmogui rezultatas yra skirtingas ir tai labai aiškiai parodo tai, jog yra daugybė faktorių, lemiančių tai kaip mes susitvarkysime su vienais ar kitais mūsų gyvenimo įvykiais.

Toliau pateikiame 8 smurto prieš save pavyzdžius. Tai – nedoros/neteisingos proto būsenos savybės.

Jos taip pat yra objektyvios; jas pastebime tiek geruose žmonėse, kurie nuoširdžiai rūpinasi kitais, ir gali apibūdinti tuos, kurie nesirūpina ir negerbia šalia esančių artimų žmonių.

Galų gale, tai vis vien yra žmogaus psichikos disfunkcija, kuri sutrikdo vidinę ramybę.

1. Negebėjimas atleisti kitiems. Mūsų įsižeidimo priežastis dažnai yra kitų užgaulus elgesys, kuris sugriauna mūsų pasitikėjimą jais. Bet kiekvienas, kuris yra taip pasijautęs, t.y. kiekvienas žino, koks tai blogas jausmas. Jis verčia mus mąstyti ir jaustis negatyviai. Taigi, atleidimas yra pagrindinis savęs rūpinimosi komponentas.

Įgalinantis aspektas yra tai, kad atleidimas yra lengvas. Pavyzdžiui: “Aš atleidžiu jiems, nes jie stokojo išminties ir stiprybės elgtis su manimi geriau. Aš taip pat atleidžiu jiems dėl to, kad jei aš neatleisiu, aš ir toliau skaudinsiu save, kas yra nepagarba sau pačiam”.

2. Lengvai susierzinama dėl mažų dalykų. Jeigu mes lengvai ir greitai susierzinamę, paprastai tai rodo, kad kažkur giliai viduje jaučiamės liūdni arba pikti. Mes laikomės patirtyje patirto pykčio ar nusivylimo, kurio anuomet nesugebėjome paleisti. Tam tikru atžvilgiu, mes neradome nusiraminimo ir pasitenkinimo, kuris įgalintų judėti toliau.

Kai gyvenimas toks trumpas, yra skausminga nuolat elgtis su savimi destruktyviai. Tai stresą keliantis išgyvenimas, o kaip sakydavo mūsų protėviai – stresas žudo. Literatūriškai.

Vadinasi, jei mes pilnai priimame savo dabartį, tuomet funkcionaliai vyksta mūsų patirčių procesas, įskaitant blogas ir geras patirtis. Nuolat būti suirzusiu yra paprasčiausia disfunkcinio proto manifestacija, kuri ir aplinką priverčia kentėti kartu su jumis.

3. Liūdesys ir Depresija. Savigarbos trūkumas ir besitęsiantis savęs gailėjimasis yra kelias į depresiją. Fiziologiškai yra pateiktas cheminis disbalansas, dėl to ir yra galimybė sukurti farmacinius vaistus, kurių dėka galima atkurti žmogaus cheminius poreikius. Depresija taip pat parodo kaip negatyviai mes perdirbome savo praeitį ir kaip nepriimame to, kas buvo ir gedijamės dėl to, kas yra dabar. Vaistai nepadeda to įveikti, todėl po ilgesnio jų vartojimo jie nebepadeda, o tiesiog kenkia, jeigu neina kartu su psichoterapija.

Tačiau tai neturi būti painiojama su sielvartu. Sielvartauti dėl to, kad praradai kažką, ką mylėjai yra natūralu ir žmogiška. Pernelyg didelis sielvartas, ypatingai tada kai yra lydimas depresijos, tampa disfunkcija.

Gyvenime ne viskas yra vynas ir šokoladas. Gyvenimas tarsi kalneliai – nuo aukščiausių iki žemiausių, išgyvenant visas mums skirtas patirtis. Su kai kuriomis patirtimis yra sunkiau susidoroti ir tam reikia daugiau emocinių resursų, norint efektyviai adaptuotis.

Žinoma, kartais mes jaučiamės liūdni, tačiau tai tampa sutrikimu, kai kartojasi dažniau nei įprasta arba tuomet, kai mes labai lengvai įkrentame į liūdesį.

4. Nerimavimas. Nerimas yra viena iš pagrindinių būsenų mūsų laikais. Labai dažnai tai yra išugdytas arba išmoktas elgesys. Mūsų tėvai ir baimės valdoma visuomenė įtikino mus, kad turime nerimauti dėl savo ateities, savo vaikų, dėl savo sveikatos ir pan.

Pats iracionaliausias nerimavimo aspektas yra tai, kad jei mes sudėsime visus kartus kada dėl kažko nerimavome, ir tuomet kai tai, dėl ko nerimavome, praeina mes pastebime, jog tai, kas mums kėlė nerimą užėmė labai mažą dalį laiko, atsižvelgiant į tai, kiek laiko nerimavome. Dar daugiau, praleisti visa tą laiką streso būsenoje ir nerime, yra paprasčiausias smurtas prieš save.

Negana to, kai mes nerimaujame dėl savo ateities, kartais mes sukuriame tai, dėl ko ir nerimavome savo gyvenime. Mes projektuojame į išorę šias negatyvias vibracijas ir pritraukiame jas atgal. Ir tai įtraukia ne tik mus pačius, bet taip pat ir esančius šalia. O tai neteisinga ir tikrai nebūtina, jokio žmogaus atžvilgiu.
Man patinka tokios struktūrinės schemos, paprastai parodančios koks nenaudingas yra nerimas:

Ir kaip jau turbūt atspėjote, abu atsakymai, tiek “taip”, tiek “ne” veda į viena: “tuomet, dėl ko nerimauti?

5. Visada negatyviai vertinami kiti. Mes visi (daugiau ar mažiau) teisiame/smerkiame/vertiname kiekvieną dieną. Ir visa ši vertinimo koncepcija, tiek žmonių tiek paties gyvenimo taip susipina, kad darosi nebeaiški.
Paprastai mes neturime visos informacijos, kad susidarytume holistinį ir teisingą vaizdą, todėl yra svarbu tai atpažinti prieš tai kai norime daryti kažkokias prielaidas apie kažką ar kažkam. Kai mes negatyviai teisiame kitus, paprastai tai vyksta tuomet kai sugretiname tai su savimi pačiais. Pavyzdžiui: “Aš esu geresnis už juos, nes jie nesielgia taip, kaip aš.” Mes taip pat galime sutikti žmogų ir negatyviai vertinti jo charakterį: “Jie siaubingi žmonės, nes rėkia ant savo vaikų, o aš to nedarau.”

Pozityvus ar realistinis teisimas yra apimantis viską, net ir tuomet kai tas žmogus elgiasi nepriimtinai: “Tai nėra pats geriausias būdas kalbėti su savo vaikais, tačiau galbūt jie nesenai sužinojo blogą žinią arba dar neišmoko labiau konstruktyvių vaikų aklėjimo įgūdžių.” Kitas pavyzdys būtų: “Ką gi, aš netoleruoju tokio ypatingo gyvenimo stiliaus, kurį pasirinko gyventi jie, bet tai nereiškia, kad mano pasirinktas kelias yra vienintelis teisingas, ypatingai dėl to, kad aš neturiu tiesioginės patirties jų pasirinkto gyvenimo kelyje.”

Tai taip pat yra apie tai, kad labai svarbu matyti žmonėse tai, kas juose gera: “Žinoma, galbūt jie yra tokie, tokie ar tokie, tačiau jie yra gero būdo tikri žmonės.” Vertinant realistiškai, būtų galima sakyti: “Jie turi antsvorio ir nesirūpina savo sveikata, bet galbūt vieną dieną jie pradės tai daryti ir jiems reikia tik teisingo įkvėpimo, kad tai padarytų.”

Jei mes esame sutrikę vertindami ar teisdami kitus, tuomet mes susikoncentruojame tik ties neigiamais aspektais, ignoruodami ar patys, tai žinome ir kiek, tai yra realu. Mes būsime nerealistiški vertindami. Mes nuolat lyginsime save su kitais ir savo pačių mintyse teisinsimės, kodėl mes nesame menkesni už juos. Jie nėra tokie protingi ar jie elgiasi keistai ir pan.

Tas pats vyksta ir tuomet kai yra disfunkcija su savo paties vertinimu sau; mes pateisiname savo mintyse tai, kodėl kiti yra pranašesni už mus.

Vertinti ar teisti kitus yra sudėtingas reikalas. Mes visi tai darome – funkcionaliai, disfunkcionaliai ar ir taip ir taip. Tiesa yra tai, kad tai kaip mes teisiame yra susiję su emociniais sutrikimais mūsų visuomenėje, ir tam, kad tai įveikti, teisdami ar vertindami turime pašalinti savąjį ego, kiek tai yra įmanoma.

6. Pavydus elgesys. Anksčiau sakydavo, kad “pavydas yra prakeikimas”, ir tai yra tiesa. Pavydas turi gebėjimą sukelti įvairius minties sutrikimus. Jis taip pat yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip mes negatyviai ar nerealistiškai teisiame kitus.

Pavyduliavimas yra iliuzijų forma. Jis pasireiškia baisiausiais keliais, tokiais kaip kitų peikimas jiems už nugaros. Jis kankina melu.

Mes galime pavydėti, nes neturime ypatingų asmenybinių stiprybių, kad neturime ypatingų santykių su kažkuo, ar dėl to, jog neturime darbo, pinigų, o kiti turi. Ir tai gali būti natūralu, bet ne tada kai tai jaučiame nuolat, tai iš prigimties yra savęs žalojimas, nes tai nėra pozityvu ar konstruktyvu mums patiems.

Nešvarios apkalbos ateina iš pavydo ir neigiamo teisimo. Jie tai padarė ar jie tai padarė, yra nesveikas ir nesėkmingas kelias, siekiant kelti savigarbą. Mes ne plėtojame savo pasitikėjimo ir savivertės žemindami kitus; mes darome tai susitelkdami į save.

Nepaisant to, ko mes pavydime, mes išliekame toje pačioje nerealistinėje proto būsenoje. Mūsų dėmesys yra ten, kur mūsų nėra. Jei yra vietų, kuriose mes galime plėtoti savo gebėjimus ir galimybes, ar savo gyvenimus, tuomet čia ir turi būti mūsų dėmesys – ne kitų stiprybėje ir sėkmėje.

Paprastai, jei mes jaučiame pavydą tuomet leiskime, kad tai būtų trumpalaikė būsena, kuri įgalintų mus veikti ties mūsų pačių poreikiais.

7. Nuolat patiriamas kaltės jausmas. Jausti besitęsiančią kaltę dėl praeities klaidų, taip pat yra emocinis sutrikimas, nes tai negatyvi minties būsena. Pašalindami praeities kaltę, mes sudarome sau sąlygas mokytis ir tobulėti/augti, o ne būti gėdoje ir regresuoti.

Mes visi darome klaidų, kartais sunkesnių ir rimtesnių negu kiti. Jei mes visi nuolat jausimės dėl to kalti, nė vienas nebeaugs. Kaltė padeda suprasti, kad padarėme kažką negerai, kaip gėda ir regresas, tačiau mes turime užtikrinti, kad tai yra laikinos būsenos ir kurti kažką labiau pozityvaus ir konstruktyvaus.

Tikslas yra priimti ir aprėpti tai, ką padarėme. Mokytis iš to. Kurti strategijas, kurios padėtų daugiau nebe padaryti tokios pat klaidos. Svarbu suprasti, kad laikymasis įsikibus kaltės, gėdos ir apgailestavimo atneša tik emocinį sutrikimą, savęs gailėjimąsi ir depresiją.

Mes visada turime stengtis būti kuo sveikesni ir geriau funkcionuojantys tam, kad eitume savo gyvenimo keliu ir gebėtume mažinti savyje kaltės jausmą.

Mokymasis atleisti sau yra raktas.

8. Buvimas įsižeidusiu. Kai kurie žmonės, regis turi priklausomybę nuo buvimo įsižeidusiu. Net ir tuomet kai mus įžeidinėja kai esame pagrįstai teisūs, kodėl mes turime pasiduoti tokiai savigraužai vien dėl to, kad kažkas kažką pasakė ar padarė? Ar tai ne viską pasako apie juos, o ne apie jus?

Žinoma, kad taip. Tarkime, žmogus gatvėje pavadina jus kvailiu ar bjauriu. Mes galime gintis ir nuliūsti dėl to, ką pasakė arba galime suprasti, kad tai yra jo empatijos, išminties, užuojautos ir emocinės brandos trūkumo išraiška.

Jei mes investuosime savo jausmus į kitų žmonių elgesį, tuomet pasmerkiame save kančiai, nes mūsų visuomenėje visada bus nesąmoningų ir nejautrių žmonių.

Jei mes kaltinsime kitus dėl to, kaip mes jaučiamės, tuomet mes būsime kaltintojai.
Pavyzdžiui: “mano tėvai kalti dėl to, ką jie padarė kai aš buvau vaikas” arba “mano buvęs vyras yra kaltas dėl to, ką man padarė kai išsiskyrėme.”

Kaltinti kitus dėl to kaip mes jaučiamės, reiškia nugalinti save. Mes efektyviai perduodame savo galią kitiems. Bet jeigu mes prisiimame atsakomybę už tai, kaip mes galvojame, jaučiame ir elgiamės, mes įgaliname save su atsakomybe ir laisve būti tuo, kuo norime. Laikas kada mes jaučiamės visiškai laisvi ir laikas, kada mes prisiimame visišką atsakomybę už save ir užtikriname, kad tik mes, ne kažkas kitas, yra vienintelis įtakingas faktorius, lemiantis tolimesnį mūsų gyvenimo augimą.

Tuomet mes nustosime įsižeidinėti.

Išvada

Yra daug emocinių sutrikimų, kurie potencialiai kenkia mūsų pasitenkinimui. Pavyzdžiui, tuštybė, seksualinė priklausomybė, stresas, meilės priklausomybė, gyvenimas neigiant, neapykanta, savininkiškumas ir tai tik keletas jų.

Realybė yra tokia, kad jei mes gyvensime tokiomis save žalojančiomis sąlygomis, tuomet mes negalėsime tinkamai pasirūpinti savimi. Tai gali būti normalu šiuolaikinėje dvasingumą neigiančioje ir ego paremtoje visuomenėje, tačiau tai yra labai toli nuo natūralios ir harmoningos žmogaus proto ir dvasios būsenos.

Nėra nė vieno, galinčio įveikti šias mūsų būsenas, tik mes patys.

Mes iš tiesų turime tokią galią.

Parengta pagal: http://www.elephantjournal.com

http://psichika.eu
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vladimiras Laučius. Pasprinkite savo mediena. Atsakymas urėdams ir babuinams (85)

Daug visko pasakyta miškų kirtimo tema. Kadangi šia sritimi domiuosi seniai, nemažai bendravau su...

Kuodis apie kainas: Lietuva turi seną rimtą bėdą (1)

Bandymo didinti kainas, nes mažėja pirkėjų strategija niekur neveda, sako ekonomistas Raimondas...

Grafininos vyrui Nigelui pareikšti nauji įtarimai – advokatas mano, kad tai policijos taktika papildyta 10:55 (23)

Dingusiosios „Olialia“ mergaitės Sandros Grafininos nužudymu įtariamas jos vyras Nigelas Westas...

Baltiškos Ženios atostogos. Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų (35)

Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai...

Lietuvis Kretoje aptiko įspūdingą radinį: iš pradžių man grasino kalėjimu (61)

„Graikai, kuriems parodydavau savo radinį, išsigąsdavo, kad mane pasodins į kalėjimą“, –...

Rinkimuose Šimašius siekia dalyvauti nebe su Liberalų sąjūdžiu papildyta (86)

Vilniaus miesto meras buvęs liberalų lyderis Remigijus Šimašius kitų metų savivaldos rinkimams...

Jie irgi lauks popiežiaus: čia atvykstama numirti (61)

Kada popiežius Pranciškus iš Aušros vartų papamobiliu bus vežamas į Katedros aikštę, savo...

Vilniuje visureigis atsidūrė ant kito automobilio (7)

Penktadienį, apie 10.20 val., Vilniuje, prie Švitrigailos ir Naugarduko gatvių sankryžos,...

Po devynerių metų motinystės atostogų: turėčiau jau būti nučiuožusiu stogu ir nukvakusi supermamytė (4)

Motinystės atostogos Lietuvoje yra vienos ilgiausių Europoje. O ypač jei augini ne vieną vaiką....

Seniausias sostinės prekybos centras keičia prekinį ženklą (1)

Vilniaus centre šalia Neries upės įsikūręs prekybos centras VCUP keičia prekinį ženklą ir...