Plantacija – susižavėjus Provansu
Levandų savo darželyje G. Jankūnienė augino visada. Viliojo jų skleidžiamas kvapas ir neapsakomai gražus mėlynumas. Aromatingųjų augalų negailėdavo kaimynėms – mielai duodavo pasisodinti. Kai nušaldavo, vėl skubėdavo jų pasodinti, kad galėtų džiaugtis neprilygstamais žiedais ir kerinčiu aromatu.
Tikslumo dėlei reikia pasakyti: jauna moteris, taip pat sesuo ir mama, mėgsta visus augalus. Labai patinka juos auginti ir prižiūrėti, stebėti, kaip auga ir veši.
Užmačią įkurti levandų plantaciją mestelėjo sesuo Aušrinė Poškienė. Viešint Provanse ją užbūrė levandų žavesys ir mėlynuojantys laukai. „Užvaldžius kelionės įspūdžiams, sesuo pasiūlė pasisodinti levandų lauką ir pasižiūrėti, kaip jis atrodys čia, Mockūnuose, – šelmiškai šypsodamasi pasakojo G. Jankūnienė. – Sutikau ir atsiraitojusios rankoves ėmėmės darbo. Levandos – nepaprasti augalai. Jie ne tik džiugina išskirtiniais žiedais, bet ir ramina, gydo sielą, valo ir gaivina orą, atbaido ir naikina mikrobus, parazitus.“
Devyniuose prieš tai dirvonavusios žemės aruose moterys pasodino keturias eiles levandų. Vienų kerelių rado savo darželiuose, kitų pirko iš gėlininkų. Įvežtinių vengė, nes jos dažniausiai neperžiemoja – nušąla, be to, gana brangios.
Pražydus pirmosioms levandoms plantaciją teko plėsti. Levandos dauginamos sėklomis, šakelėmis ir kero dalimis. Giedrė pasirinko pirmąjį variantą. Kovo mėnesį sėklas subėrė į lovelius, kuriuos laikė ant palangės. Gegužę išlindusius ir kiek sustiprėjusius daigelius išpikavo ir susodino lauke. Pirmųjų metų levandų krūmeliai labai gležni, todėl juos būtina kruopščiai ravėti, kad nenustelbtų piktžolės. Antrųjų – gerokai sustiprėję, jau galima tikėtis aromatingų žiedų. Beje, ir labai medingų, krūmeliai nuolat lankomi bičių.
Ypač svarbu parinkti tinkamą žemę. Levandoms nepatinka rūgštus dirvožemis, o štai kalkingame jos auga labai noriai. Tręšiamos gana saikingai. Maisto medžiagomis aprūpinamos du kartus per metus – ankstų pavasarį ir rudenį. Po žiemos kartais tenka apgenėti. Nukerpamos nurudavusios, nušalusios šakelės.
Kenkėjai levandas ne itin mėgsta, tačiau į jų šaknis kartais įsisuka karkvabalių lervos, ir krūmelis žūva.
Levandų vis daugėja
Giedrės, jos sesers ir mamos Otilijos Stirkienės prižiūrimame levandyne dabar veši 1 000 jau žydinčių krūmelių. Vyriausieji, žemėn sutupdyti prieš trejus metus, dideli ir išsišakoję, gausiai žydi. Vėliau pasodintieji kiek kuklesni, bet pasiryžę vytis gentainius ir neprilygstamai žydėti. Kitame lauke auga 2 000 jaunučių, bet jau prakutusių daigų.
Paprastai levandos žydi birželio–rugpjūčio mėn. Šiemet, kai netrūko šilumos ir drėgmės, gamta levandų žydėjimą pagreitino. Levandų moterimis vadinamos seserys su mama liepą jau buvo nuskynusios visus žiedus. Rudenį tikisi sulaukti antrojo derliaus.
Levandos Lietuvoje vertinamos ir žinomos nuo senų laikų – dvaruose augintos jau prieš porą šimtmečių. Juk dvarininkai mėgo prancūziško stiliaus sodus. Tačiau kur kas populiaresnės levandos buvo Latvijoje.
Apgalvota iki smulkmenų
Mockūnuose, visai netoli Vabalninko, levandos veši vardan moteriškų silpnybių. Giedrės mama Otilija labai mėgsta iš žiedų išgauti levandų vandenį, vadinamąjį hidrolatą. „Distiliuojant iš levandų žiedų išgaunamos visos gerosios savybės. Stebuklingasis vanduo verdamas specialiame puode – alembike“, – pasakojo G. Jankūnienė. Jos žodžiais, hidrolatas naudojamas kaip antiseptikas, drėkina ir ramina odą. Labai tinka po deginimosi, atgaivina, suminkština saulės pažeistus plaukus. Levandų vanduo distiliuojamas iš žiedų, kurie netinkami puokštėms, skirtoms puošti ir kvėpinti namus.
Ant specialaus stovo džiovinamos gėlės spalvos nekeičia ištisus metus. Nepraranda ir kvapo. Vos pajudinus puokštelę sklinda svaigusis levandų aromatas.
Be puokščių, Giedrė daro ir kvapiuosius maišelius. Juos galima pasikabinti automobilyje vietoj sintetinių kvapiklių, dėti į spintą. Greitai pakvimpa levandomis, o ir kandys išsikrausto, mat labai nemėgsta šio kvapo.
Levandų žiedų maišelius neprošal pakabinti prie vaikiško vežimėlio ar pasidėti po pagalve – greičiau prisišauksime miegą.
Levandų moterys geba lieti levandų žvakes, virti muilą, gaminti kietuosius kvepaliukus, vonios burbulus, lūpų balzamą, iš itin jaunų lapelių virti arbatą ir net aviečių uogienę su levandomis.
Aromatingaisiais augalais gardina pyragus, sausainius, ledus.
Iš levandų norėtų išgauti ir eterinį aliejų, tačiau šios minties tenka atsisakyti. Mūsų sąlygomis užaugusios levandos nesukaupia daug aliejaus.
Taigi levandos padovanojo ir kūrybos džiaugsmą.
Ūkis perauga į verslą
Istorijos ir geografijos mokytoja Biržų technologijų ir verslo mokymo centre dirbanti G. Jankūnienė neneigė: levandų ūkis plečiasi ir pamažu perauga į verslą. Tėvų sodyboje įrengta patalpa, kurioje pristatoma produkcija, kita – gamybinė, greitai bus baigta.
Provanso stiliaus kambarys sužavi kiekvieną. Be galo jauku, akys vis kliūva už interjero detalių, kurios sukurtos panaudojus įvairiausius buities rakandus, senus daiktus.
Šioje patalpoje anksčiau buvo garažas, o dabar visiems, atvykusiems pasigrožėti levandomis, tarp jų nusifotografuoti, moterys pristato savo levandų produkciją, vaišina arbata, pasakoja apie šiuos neprilygstamus augalus.
Daug svečių būna per Jonines. Giedrė sodyboje biržiečius ir miesto svečius pakvietė ramiai švęsti Jonines, laikantis senųjų kupoliavimo tradicijų. „Kvietimas sulaukė didelio susidomėjimo, – prisiminė Giedrė. – Lauke žmonės neskubėdami vaikštinėjo, pynė vainikus, klausėsi pasakojimų apie augalus. Daugumai, matyt, atsibodo triukšmingos ir girtos šventės, pamiršus ir pamynus senuosius papročius.“
Giedrė su mama – neprilygstamos žoliautojos. Abi išmano augalų gydomąją galią, kokiose vietose gyduolės auga ir kada tinkamiausias laikas jas skinti.
Moterys taip pat ir prisiekusios rankdarbių mėgėjos, priklauso „Kraitės“ rankdarbių klubui. Giedrė labai gražiai tapo ant šilko, kuria papuošalus, Otilija siuva kailines skrybėles. G. Jankūnienė ant šilko nutapė žydinčias levandas. Paveikslas papuošė Provanso stiliumi įrengtą kambarį. Jame gurkšnojant levandų arbatą su vyru ūkininkaujanti mokytoja patikėjo naujausią savo sumanymą – ateityje, kai levandos įsisiūbuos žydėti, norėtų ūkyje surengti jų žydėjimo šventę.
Apie levandų poreikius ir pomėgius trumpai
Žinomos 25 levandų (Lavandula) rūšys, o pasaulyje labiausiai paplitusios anglų, prancūzinė ir italinė levandos. Išvesta daug veislių ir hibridų didesniais, puošnesniais, ne tik mėlynais, bet ir baltais, rausvais, rožiniais, alyviniais, rausvai violetiniais žiedais, aukštaūgių ir žemaūgių. Vis dėlto Lietuvoje auginama tik tikroji levanda (Lavandula angustifolia Mill.).
Dauginimas. Levandos sėklomis dauginamos rudenį ir pavasarį, žaliaisiais auginiais – birželį, o dalijant 2–3 metų amžiaus kerus – pavasarį, balandžio mėn. Sėklos daigios 3–4 metus. 1000 sėklų vidutiniškai sveria 1,18 g. Sėklos sėjamos vėlų rudenį, spalio–lapkričio mėn., prieš užšąlant žemei į 1–1,5 cm gylio griovelius, 50 cm tarpueiliais. Kai pašąla, mulčiuojama pjuvenomis arba durpėmis.
Pavasarį, balandžio mėn., lauke į lysvę reikia sėti tik stratifikuotas sėklas, nes pirmųjų metų sėklų daigumas mažas. Auginant daigus šiltnamyje, galima sėti vasario–kovo mėn. Sėklos sudygsta per 17–20 dienų. Pražysta antraisiais augimo metais birželio–liepos mėn.
Auginimas. Levandos mėgsta saulėtą vietą, geriausiai auga kalkingoje, humusingoje, vandeniui laidžioje priemolio arba mažiau trąšioje priesmėlio dirvoje. Po sėjos augalai išretinami kas 40–50 cm. Į nuolatinę vietą daigai sodinami 60x40 cm arba 70x30 cm atstumais.
Pirmaisiais metais auga lėtai, iki 25 cm aukščio. Antraisiais ir vėliau atželia balandžio pirmoje dekadoje. Pražysta liepos pradžioje ir žydi ilgai, apie 35–40 dienų. Jaunesni augalai žydi gausiai. Sėklos pradeda bręsti rugpjūčio pabaigoje, ne vienu laiku.
Levandos pamaloninamos kompleksinėmis trąšomis, taip pat naudinga tręšti kompostu, per sausras palaistyti. Vienoje vietoje levandos gali augti šešerius metus ir ilgiau. Tačiau šaltomis ir besniegėmis žiemomis jos kartais apšąla, todėl pavasarį reikia nugenėti apšalusias šakutes, o vėliau augalai atželia ir žydi.
Formavimas. Stipriau apgenima ir karpoma pavasarį. Senesni krūmeliai arti žemės būna sumedėję ir nuplikę, tačiau apgenėti augalai vėl leidžia lapelius ir levandos suveši. Galima karpyti pasirinkta forma. Jei augalai sėkmingai peržiemojo, paliekami didesni kerai, trumpinama pagal norą. Birželio mėn. galima lengvai apgenėti krūmelius iš šono, nukirpti atsikišusius ūglius, jų neišmesti, o padauginti žaliaisiais auginiais kaip sausmedžius, tujas ir kt.
Nužydėjusius paaugusius augalus vėl patartina genėti. Rugpjūčio pabaigoje–spalio mėn. kai kurie augalai pražysta pakartotinai. Vėlų rudenį, kad levandos atrodytų tvarkingiau ir dekoratyviau, nuskinami paskutiniai žiedynėliai, nes iki pavasario styrantys stagarai atrodo nekaip.
Sėjomaina. Auginant didesnį levandų plotą, tinkami priešsėliai yra juodasis pūdymas, daržovės ir žieminiai javai. Auginant pavienius augalus gėlyne ar darže, sodinama po dvimečių ar daugiamečių gėlių bei daržovių.
Poveikis kitiems augalams. Siauralapės levandos apsaugo kaimyninius augalus nuo amarų, blakučių, nes išskiria kenkėjus atbaidančių medžiagų. Panašiomis savybėmis pasižymi vaistinis šalavijas ir vaistinis isopas (juozažolė).
Deriniai. Aukštesnes levandas tinka sodinti kvapiajame sodelyje su šalavijais, juozažolėmis, daugiamečių gėlių draugijoje derinti su rožėmis, lelijomis, viendienėmis, dekoratyviosiomis varpinėmis žolėmis, o žemaūges veisles ir porūšius įkurdinkime alpinariumuose.
Auginimo ypatumus aprašė
Rūta ANTANAITIENĖ
