Teigiamiems pokyčiams paskatinti kartais pakanka tik įkišti rankas į žemę. Bristolio universiteto Londone mokslininkai atliko tyrimą, kurio rezultatai atskleidė – tiesioginis kontaktas su žemėje esančiomis bakterijomis Mycobacterium vaccae skatina žmogaus organizmą išskirti imunines chemines medžiagas, vadinamas citokinais. Būtent citokinai nurodo smegenims gaminti biologiškai aktyvią medžiagą serotoniną.
„Žinome, jog kai kurie citokinai aktyvuoja nervus, perduodančius signalus iš kūno į smegenis“, - „Natural News“ teigė mokslininkas Chrisas Lowry.
Būtent toks žemės poveikis ir gali iš dalies paaiškinti, kodėl vaikystėje su purvu sąlyčio praktiškai neturėję vaikai dažniau serga įvairiomis alergijomis, astma, o suaugę turi psichologinių problemų.
Nepaisant to, kuo mus įtikinti nori farmacijos bendrovės, nėra jokių įrodymų, jog serotoninas tiesiogiai veikia žmogus nuotaikas. Tačiau niekas neabejoja, jog tai neuromediatorius, susijęs su žmogaus imunitetu. Tai patvirtina ir šio tyrimo rezultatai.
„Tokie tyrimai padeda mums geriau suvokti, kaip žmogaus kūnas sąveikauja su smegenimis ir atskleidžia, kodėl imuninė sistema tokia svarbi psichologinei žmogaus sveikatai. Ir skatina savęs paklausti, o kodėl mes nepraleidžiame daugiau laiko tiesiogiai bendraudami su žeme“, - teigia specialistas.
Priklausomybė sodininkystei
Atlikdami kitą, visiškai su ką tik minėtuoju nesusijusį tyrimą, mokslininkai išsiaiškino, jog paprasčiausias vaisių ar daržovių rinkimas (nesvarbu ar sode, ar laukinėje gamtoje) skatina smegenis gaminti su malonumu susijusią cheminę medžiagą dopaminą, kuris aktyvuoja smegenų centrus, atsakingus už malonumus. Dopaminas taip pat išsiskiria ir pamačius, užuodus ar valgant malonumą teikiantį maistą.
Iš tikrųjų dopaminas neatsiejamas nuo visų malonių potyrių, taip pat manoma, jog jis susijęs ir su fiziniu priklausomybių elementu, įskaitant ir nesuvaldomą aistrą pirkti. Mokslininkai įsitikinę, jog mūsų smegenys laikui bėgant išmoko mus apdovanoti, pamaloninti už atliktas svarbias užduotis, pavyzdžiui, gebėjimą rasti maisto. Šiais laikais, kai mums nieko nebetrūksta, nieko nebereikia ieškoti, minėtieji psichologiniai mechanizmai virsta ne itin sveikintinais įpročiais.
„Jau ne kartą kalbėjau apie didžiulį džiaugsmą, kurį patiriu besirausdama sode, didžiausia laimė nuimti pirmąjį derlių, pirmoji nuosavame sode prisirpusi braškė pati skaniausia“, - tinklalapyje permaculture.com rašo rašytoja Robyn Francis.
„Gana dažnai susimąstau, kodėl turiu įgimtą imunitetą norui griebtis apsipirkimo terapijos, kuriai atsispirti negali daug mano draugių ir pažįstamų. Gali būti, jog kaip ilgametė sodininkė nuolat natūraliai papildau dopamino atsargas organizme, todėl man nebereikia ieškoti kitų būdų, kaip patenkinti šį pirmykštį instinktą. Manau, jog paslaptis gana paprasta – tereikia perprogramuoti smegenis norėti dopamino, gaunamo iš sodininkystės, daržininkystės ar kitos aplinką tausojančios ir naudingos veiklos“, - mano R. Francis.
Tiems, kurie domisi sodininkystės terapija, turėtų būti įdomus kitas tyrimas, kurio autoriai teigia, jog sodininkystė naudojant herbicidus tokia nauda nepasižymi. Tiesą sakant, neorganinis maistas taip pat gali kelti grėsmę žmogaus nuotaikai. Mokslininkai nustatė, jog glifosatas, viena iš pačių aktyviausių herbicido „Roundup“ sudedamųjų dalių, iš tikrųjų neigiamai veikia serotonino ir dopamino kiekį žmogaus organizme.
„Roundup“ ir jo sudedamosios dalys aktyviai įsiskverbia į aplinką ir netgi gali būti sugeriamos per odą, todėl geriausia neorganinio maisto iš viso vengti.
