Nuo Kolumbo iki Chruščiovo
Kai kurie mokslininkai mano, kad kultūrinių kukurūzų protėvis yra Meksikoje paplitusi piktžolė teo-sintė (Euchlaena mexicana), kiti juos kildina iš jau išnykusios laukinės rūšies.
Mechiko mieste atliekant archeologinius kasinėjimus, 70 m gylyje buvo rasta laukinių kukurūzų žiedadulkių liekanų ir nustatyta, kad joms – 60 000 metų, tad minėti augalai čia augo nuo seniausių laikų. Darbštūs, išradingi majai ir actekai juos sukultūrino. Meksikoje, Peru jau prieš 10 000 metų vešėjo plantacijos. Kai Kolumbas atkeliavo į Ameriką, kukurūzų auginimas buvo gana aukšto lygio. Į juos dėmesį buvo atkreipę ir vikingai.
Inkų imperijoje kukurūzai buvo svarbiausia maistinė kultūra. Peru jie auginti priekalnių terasose įrengus dirbtinio drėkinimo sistemas (iki šiol išliko jų liekanų). Senovės indėnai vertino ir kukurūzų dekoratyvumą – augino rūšis įvairiaspalviais grūdais. Milžiniški plotai padarė didelį įspūdį europiečiams. Kolonistai greitai išmoko auginti šią nežinomą kultūrą. Bendromis jų ir vietinių indėnų pastangomis kukurūzai tapo vertingu kultūriniu augalu, kuris pats jau negali pasisėti ir sulaukėti.
Į Europą kukurūzai pateko XV–XVI amžiais, pirmiausia, aišku, į jūreivių šeimų daržus ir botanikos sodus. Ši kultūra ėmė greitai plisti naujuose kraštuose. Iš Europos ji tuoj pat nukeliavo į Pietvakarių ir Rytų Aziją, kur buvo gana svetingai „sutikta“.
Kukurūzai neblogai prisitaikė prie įvairiausių sąlygų ir dabar auginami beveik visame pasaulyje, šalyse, kur vasaros šiltos. Daug kur jie žinomi pačiu seniausiu pavadinimu maiso, kilusiu iš vieno indėnų kalbos žodžio (kukurūzais pavadinti Europoje). Tai puiki maistinė, pašarinė ir techninė kultūra.
Auksinėmis burbuolėmis susižavėjo garsusis Nikita Sergejevičius Chruščiovas ir buvo pasiryžęs kukurūzais apsėti visus Sovietų Sąjungos laukus. Kam anksčiau teko keliauti po Ukrainą, Moldaviją, tikriausiai prisimena įspūdingus bekraščius laukus, kuriuose buvo galima netgi pasiklysti. Ten kukurūzai atrado naują tėvynę. Lietuvoje jiems ne itin patiko vėsokos vasaros, o ir žemdirbiai augino pasišaipydami, be meilės. Vis dėlto mano kaimynai, kilę iš Ukrainos, savo darže jiems skiria nemažą plotą ir džiaugiasi geru derliumi.
JAV, Kinijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje užauginama 75 visos pasaulinės produkcijos. XX amžiuje senoji kukurūzų tėvynė Meksika užleido pirmąją vietą JAV, kuri išaugina 39 derliaus.
Tvirtos šaknys – patikimas ginklas nuo vėjų ir sausrų
Paprastasis kukurūzas (Zea mays L.) priklauso varpinių (Poaceae), arba miglinių (Gramineae), šeimai. Tai vienas iš seniausių kultūrinių augalų. Jis vienmetis, kryžmadulkis, aukštu, tiesiu, mėsingu ir tvirtu stiebu, galinčiu užaugti nuo 0,8 iki 3 m aukščio.
Stiebo aukštis byloja apie veislės ankstyvumą, vėlyvesnės veislės paprastai aukštesnės. Galingos šaknys (ankstyvųjų veislių augalų jos silpnesnės) gerai išsivysčiusios. Jos padeda augalams atsispirti vėjams ir pakelti sausrą. Be to, kukurūzai turi ir antžemines šaknis, augančias iš stiebų bamblių. Lapai žali su gelsvu atspalviu, smailūs, linijiški, banguotais kraštais.
Kukurūzas – vienanamis augalas, turintis dvilyčius žiedus. Vyriški žiedai – vešlios šluotelės, kurios puošia stiebų viršūnes, o moteriški susidaro burbuolėse, kurios iš pradžių slepiasi lapų pažastyse. Cilindriškos burbuolės apsuptos kelių sluoksnių apvalkalais – dengiamaisiais lapais. Iš jų gilumos moteriški žiedai į paviršių ištrūksta vadinamaisiais „plaukais“. Tai siūliniai liemenėliai, kurių galuose yra purkos. Jos ir apsidulkina vyriškų šluotelių žiedadulkėmis.
Per žydėjimą šluoteles pravartu pakratyti, kad padidėtų derlius. Burbuolių apvalkalai patikimai saugo gležnus žiedelius, vėliau ir grūdus nuo nepalankių oro salygų. Vaisiai – grūdai, išsidėstę vertikaliomis eilėmis. Vienoje burbuolėje jų gali būti nuo 500 iki 1000. Kukurūzų grūdai būna geltonos, baltos, rausvos, violetinės, juodos spalvos. Juose daug vertingų vitaminų. Geltonos spalvos kukurūzų grūduose gausu karotino (provitamino A).
Auginami amerikietiški ir europietiški kukurūzai bei jų hibridai. Atsižvelgiant į grūdų savybes ir paskirtį, jie skirstomi į keletą porūšių: dantinius, titnaginius, sproginėjančius, krakmolinius, cukrinius. Senovės inkai buvo neblogi selekcininkai ir išvedė puikių ankstyvų, atsparių šalčiams rūšių.
Šiuo metu yra daugybė veislių ir hibridų, augančių įvairiomis sąlygomis. Daržininkai mėgėjai dažniausiai augina cukrinius kukurūzus, kuriems priimtinos ir mūsų krašto vasaros. Be to, jau ir pas mus mėgstami sproginėjantys kukurūzai (pop corn), atrasti indėnų, kurių irgi galima mėginti pasodinti savo darže. Tai tipiškas nacionalinis amerikietiškas produktas. Jie ypač populiarūs JAV, Kanadoje ir Australijoje.
Kuo vertingi kukurūzai
Kukurūzų grūduose yra labai svarbių žmogaus organizmui mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, geležies, fosforo), druskų, vitaminų, 6–10 riebalų, amino rūgščių (lizino, tiptofano). Iš jų gaminami miltai, kruopos, dribsniai, traškučiai, lazdelės, krakmolas, alus, spiritas.
Iš gemalų spaudžiamas aliejus, kuriame gausu biologiškai aktyvių medžiagų, iš stiebų, burbuolių šerdžių ir dengiamųjų lapų gaminamas popierius, linoleumas, izoliacinės medžiagos, viskozė, celiuliozė, kino juostos, lakas, klijai ir kt. Kukurūzų silosas ir pieninės brandos burbuolės, perdirbtų grūdų produktai – puikūs pašarai.
Kukurūzai turi ir gydomųjų savybių. Aliejus reomenduojamas aterosklerozės ir hipertenzijos profilaktikai. Liaudies medicinoje nuo įvairių ligų seniau buvo skiriami „plaukai“, pakepinti grūdai – virškinimo sutrikimams gydyti, purkos – apetitui mažinti, nuo nutukimo. Kukurūzai reguliuoja virškinimą, padeda geriau pasisavinti kitus produktus. Per metus reikėtų suvartoti apie 3,7 kg cukrinių kukurūzų (jie dažniausiai vartojami kaip daržovė).
Medicinoje plačiai naudojamos kukurūzų purkos. Iš jų gaminami ekstraktai, tabletės, arbatos. Ekstraktas stimuliuoja kepenų ir tulžies darbą, rekomenduojamas gydant cistitus, hepatitus ir inkstų akmenligę. Purkų preparatai stabdo įvairius vidinius kraujavimus, nes juose daug vitamino K.
Cukriniai kukurūzai – vertinga daržovė, pagal maistingumą ir skonio savybes užimanti vieną iš pirmųjų vietų tarp daržovių. Burbuolės labai skanios ir maistingos. Maistui vartojami pieninės brandos grūdai: švieži, šaldyti, konservuoti ir džiovinti. Iš jų galima pagaminti per 150 patiekalų. Pieninės brandos grūduose randama vitaminų, 18–20 angliavandenių, iš jų cukraus – 3,5–6 , proteino – apie 3, iki 1 riebalų.
Cukriniai kukurūzai nesibaido Lietuvos klimato
Kukurūzai yra šilumamėgė kultūra, todėl mūsų krašte nelabai prigijo. Jų neverta auginti grūdams, tačiau kaip pašariniai augalai – gana vertingi. Darže galime sėkmingai auginti cukrinius kukurūzus.
Cukriniams kukurūzams reikia 12–14 valandų dienos. Vegetacijos periodas tęsiasi nuo 80 iki 150 parų. Kai diena ilgesnė, vėliau žydi, užsitęsia brendimo ir vegetacijos periodas.
Kukurūzai mėgsta derlingą, humusingą, šiltą ir purią dirvą, gerai auga giliai įdirbtame priesmėlyje.
Rudenį prastesnę dirvą rudenį patręškite kompostu ar perpuvusiu mėšlu, pelenais, į 1 m2 išberkite 35 g superfosfato, 25 g kalio druskos. Jei nespėjote, tai padarykite pavasarį. Dirvą supurenkite iki 8–10 cm gylio.
Sėjai atrinkite stambias sveikas sėklas, jas galite 10–20 min pamirkyti 1 kalio permanganato tirpale.
Sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pasiekia 8–10o C šilumos.
Kadangi mūsų pavasariai „nepatikimi“, geriau balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje kukurūzus sėkite į durpinius puodelius šiltnamyje ar po laikinomis priedangomis. Į puodelius, 2–3 cm gylyje, kiškite po vieną grūdą.
Praėjus šalnoms daigus su puodeliais galima sodinti į dirvą.
Tiesiai į dirvą, 5–6 cm gylyje, kukurūzus sėkite gegužės pirmąją dekadą. Sėklas berkite po kelias, 70x70 cm lizdais, ar eilutėmis. Tarp augalų palikite 30–35 cm atstumus. Lizduose turi būti po kelias sėklas; vėliau, retindami, palikite po vieną ar du augalus. Tankesniuose pasėliuose derlius bus prastesnis.
Daigus retinkite, kai pasirodys antrieji lapai.
Saugokite nuo šalnų.
Priežiūra – kaip kitų daržo augalų
Dirvą purenkite, laistykite, galite papildomai patręšti raugintu galvijų mėšlu ar mineralinėmis trąšomis.
Pažastinius ūglius šalinkite, kad augalai neaugtų per tankiai ir neišsektų. Be to, stiebus galima apkaupti.
Laistykite negausiai, nes šaknys išsidėsčiusios negiliai. Palankiausia temperatūra – 18–24º C.
Pirmoje vasaros pusėje kukurūzams reikia mažiau drėgmės, o antroje, iškilus ir pradėjus žydėti šluotelėms, reikia papildomai laistyti (maždaug vieną mėnesį). Kai grūdai užauga normalaus dydžio ir formos, vandens reikia mažiau. Cukriniai kukurūzai ne tokie atsparūs sausrai nei grūdiniai.
Jei per žydėjimą temperatūra labai aukšta (apie 30o C), mažėja derlius, prastėja burbuolių kokybė, bet mūsų krašte taip nutinka retai. Hibridinės veislės derlingesnės.
Daugiausia maisto reikia žydintiems ir burbuoles formuojantiems augalams. Jei trūksta azoto – lapai gelsta ir džiūsta, jei fosforo – jie rausta, jei mažai kalio – silpniau auga (lapai tarsi apdeginti, grūdai įvairaus dydžio). Svarbus ir kalcis – jis skatina šaknų vystymąsi.
Žydėti cukriniai kukurūzai pradeda 45–90 dieną nuo sudygimo. Vyriški žiedai pražysta anksčiau – 3–5 dieną, pasirodžius šluotelėms. Nuo moteriškų žiedų žydėjimo iki grūdų pieninės brandos praeina maždaug 20–25 dienos. Pieninės brandos fazė tęsiasi apie 2–5 dienas, nuo jos iki visiško grūdų subrendimo praeina apie 40–60 dienų.
Ankstyvųjų veislių augalų burbuolėse būna 8–16 grūdų eilių, vėlyvųjų – 14–20. Šiuo metu išvesta daugybė veislių ir hibridų. Pas mus dažniausiai auginami hibridai ir veislės su ryškios geltonos ar baltos spalvos grūdais. Cukrinių kukurūzų burbuolių, stiebų, lapų audiniai minkštesni nei kitų rūšių.
Auginamus sėklai augalus darže palikite iki šalnų.
Kukurūzus galima auginti tarp kitų daržovių, šalia agurkų.
Burbuoles skinkite pieninės brandos
Maistui tinka pieninės brandos burbuolės. Jose susikaupia daug cukraus – iki 24 (dukart daugiau negu arbūzuose). Derlius nuimamas, kai pradeda džiūti išorinių apvalkalų – dengiamųjų lapų – krašteliai, kai jie tvirtai apgaubia burbuoles, grūdai užpildo eiles ir įgauna geltoną spalvą.
Grūdą paspaudus, apvalkalėlis trūksta, iššoka gemalas ir išbėga balsvas skystis. Surinktas burbuoles reikia tuoj pat virti ar konservuoti. Per parą pieninės brandos burbuolės 30o C temperatūroje netenka 50, 10o C – 17 cukraus. Jas galima užšaldyti.
Kai kurių šalių virtuvėse (net Rumunijoje, Vengrijoje, jau nekalbant apie Meksiką) be kukurūzų tiesiog neįmanoma išsiversti. Jų dedama į sriubas, pieninės brandos ar daiginti grūdai tinka salotoms, iš kruopų verdamos košės. Kukurūzų yra daugybėje meksikietiškų patiekalų. Rumunijoje, Moldavijoje įvairiai patiekiama mamalyga (kukurūzų košė) – tradicinis nacionalinis valgis.
Jei savo darže užsiauginsite gražuolių geltonų burbuolių, paskanausite savo derliaus, neįmantrių, bet skanių valgių. Na, o jei dar neužsiauginote, išmėginkite konservuotus kukurūzus. Jie paskanins bet kokias salotas, galima dėti į sriubas.
Virtos kukurūzų burbuolės
Pieninės brandos burbuoles nuvalykite, sudėkite į puodą, užpilkite verdančiu vandeniu, pasūdykite (2 šaukšteliai druskos / 1 l vandens) ir virkite 10–15 min. Kad būtų aromatingesnės, puodo dugną ir sieneles išklokite kukurūzų lapais. Patiekiant į stalą kartu paduoti sviesto, druskos ir pipirų.
Keptos kukurūzų burbuolės
Atlenkite burbuolių dengiamuosius lapus, nuvalykite siūlus, vėl suvyniokite ir kepkite orkaitėje apie 12 min.
Actekų, majų ir kitų senovės indėnų genčių žemdirbiai aukojo aukas dievams, norėdami gauti geresnį derlių, meldėsi, šoko ritualinius šokius ir kitaip siekė jų prielankumo. Mes, šiuolaikiniai žmonės, nieko neaukojame, nieko nesiūlome ir neprašome. Mes patys kažkodėl jaučiamės viešpačiais ir genetiškai modifikuojame augalus, „įsakydami“ jiems būti tokiems, kokių mums reikia... Kukurūzai – vieni iš jų, gana paplitę daugelyje šalių.
Turbūt nereikia grįžti prie aukojimo tradicijų, bet vertėtų susimąstyti, ar neatėjo laikas prisiminti ir įtvirtinti tradicijos gerbti gyvąją natūralią gamtą, kurios galių iki galo nesuprantame...
