Rudens profilaktika nuo ligų ir kenkėjų
Iš lysvių būtina išrauti stambesnes piktžoles, surinkti sausus lapus, derliaus likučius ir kitas šiukšles. Geriausia rudenį dirvos tvarkymą pradėti kartu su derliaus nuėmimu ar pasitaikius pirmai progai po jo. Ilgam šio darbo neatidėliokite, ant pūvančių augalų liekanų pradės bręsti patogeniniai grybai, jie užkrės dirvą ir ruošis sėkmingam peržiemojimui. Prie to prisideda lietūs, rūkas ir nakties rasa.
Populiariuose straipsniuose sodininkystės klausimais dažnai rašoma, kad pomidorų lapai ir kitos augalų atliekos su infekcijų požymiais turi būti dedami ne į kompostą, o sudeginami. Tačiau tai nėra būtina, nes komposto krūvoje nėra sąlygų vystytis patogenams, o subrendęs kompostas sodo augalams yra saugus.
Viršutinio dirvožemio sluoksnio išpurenimas
Kai tik surinksite augalų likučius, kaip įmanoma greičiau išpurenkite lysves 3-4 centimetrų gylyje. Taip sunaikinsite dirvožemio plutelę.
Tai reikia padaryti iki nuolatinio atšalimo. Išpurenimas provokuoja piktžolių sudygimą, o kuo labiau jos suaugs, tuo geriau. Po rudeninio dirvos sukasimo ūgtelėjusios piktžolės žus, o tai sumažins ravėjimo darbus atėjus kitam sezonui.
Dirvos perkasimas rudenį
Ar reikia rudenį dirvožemį perkasti? Rudeninis perkasimas naudingas ne visų rūšių dirvožemiui. Smėlingame dirvožemyje jokios naudos tai neduoda, o štai sunkiame molingame dirvožemyje yra ypač naudinga.
Perkasimas gerina molingo dirvožemio struktūrą. Joje susiformuoja poros, oro ertmės, kur patenka deguonis. Jis labai svarbus šaknų kvėpavimui ir leidžia augalams pasisavinti maistines medžiagas. Jeigu deguonies trūksta, maistinės medžiagos įgauna augalams neprieinamą formą ir augalų produktyvumas sumažėja.
Dirvožemio perkasimas rudenį sumažina kenkėjų ir ligų tikimybę. Taip pažeidžiami kenkėjų lizdams, nes iki jų prasiskverbia šaltas oras.
Perkasant dirvožemį sumažėja vienmečių piktžolių kiekis. Smulkūs jų ūgliai perkasus greitai žūsta, o tai palengvins ravėjimą kitame sezone. Be to, tai padeda racionaliau panaudoti sniego drėgmę.
Po perkasimo lysvės paviršius lieka nelygus, o ant tokio susikaupia daugiau sniego. Kai sniegas aptirpsta, vanduo nesuteka į šonus, o susigeria į po perkasimo atsiradusias oro ertmes ir patenka giliai į dirvožemį. Taip pavasarį daržovės galės naudoti biologiškai aktyvios sniego drėgmės atsargas.
Perkasimą reikia baigti iki ilgalaikių lietų pradžios. Kai žemė permirksta iki dešimties centimetrų ir giliau, perkasti jau negalima, nes taip dirvožemis susitrypia, o tai pažeidžia jo struktūrą. Paprastai patyrę sodininkai stengiasi spėti užbaigti dirvos perkasimo darbus iki spalio pradžios.
Lysves sukasti reikėtų iki maždaug 15-20 centimetrų gylio, pagal galimybes apverčiant grumstus, kad sudygusios piktžolės atsidurtų apačioje. Kruopščiai sukiužinti grumstų ir išlyginti lysvių nereikia, nes nelygiame paviršiuje geriau laikysis sniegas ir vanduo.
Kokiomis trąšomis ir priedais tręšti dirvą rudenį?
Mėšlas. Ar galima rudenį tręšti mėšlu? Jeigu neturite kur laikyti ir kompostuoti didelių kiekių mėšlo, galima jį nupirkti rudenį ir dalį iškart įterpti į lysves, o likusią dalį sudėti į krūvą, kad subręstų. Šviežią mėšlą leidžiama rudenį įterpti ten, kur augo agurkai ir kitos moliūgų šeimos daržovės (moliūgai, cukinijos, melionai), taip pat krapai, salierai, vėlyvieji kopūstai.
Jeigu mėšle daug šiaudų ir pjuvenų, pirmais metais po jo įterpimo daržovėms reikės azoto trąšų, nes grubios organinės medžiagos šutimo metu naikina azotą. Maksimalią šviežio mėšlo įterpimo naudą pajausite praėjus sezonui, kai patręštose vietose galėsite pasodinti tas pačias kultūras: agurkus, kopūstus, burokėlius, ridikėlius, žalumynus.
Mėšle paprastai būna daug piktžolių sėklų. Todėl patogu jį įterpti ne pavasarį, o rudenį – didžioji dalis piktžolių suspės suželti ir galėsite jas sunaikinti perkasdami dar prieš pagrindinės kultūros sodinimą. Be to, rudenį įterpiant mėšlą per žiemą jis prisigeria drėgmės, pamažu pradeda šusti ir gerai susimaišo su dirvožemiu.
Kaip tręšti kompostu ir perpuvusiu mėšlu. Perpuvusį mėšlą ir subrendusį kompostą į dirvožemį galima įterpti ir pavasarį, ir rudenį. Kiekvienas būdas turi savų privalumų ir trūkumų. Kai įterpiame rudenį, dalį maistinių medžiagų išplauna polaidžio vanduo, užtat organinės medžiagos pasiekia optimalų drėgnumą, ir paskui lengvai susimaišo su dirvožemiu. Todėl rinkitės jums patogesnį variantą.
Paprastai po avietėmis, serbentais, braškėmis, obelimis ir kitomis daugiametėmis kultūromis perpuvęs mėšlas ir kompostas įterpiami perkasant žemę nuėmus derlių. Daugiametės gėlės taip pat organinėmis trąšomis tręšiamos rudenį. Be to, šių organinių trąšų galima nemaišyti su dirvožemiu, o išbarstyti kaip mulčią – žiemą jis apsaugos nuo šalčio.
Durpės. Jose nedaug maistinių medžiagų, tačiau durpės – dirvožemį gerinantis priedas. Žemumų durpės palengvina sunkų molingą dirvožemį, o jeigu dirva smėlinga, durpės padeda geriau sugerti drėgmę. Sausos durpės sunkiai drėksta ir labai lėtai sugeria vandenį, todėl kartais sunku jas vienodai paskirstyti dirvožemyje. Jeigu yra laiko, patogu durpes įterpti rudenį.
Jeigu jūsų darže dirvožemis sunkus, pravers štai toks patarimas: 4-5 litrus (puskibirį) durpių įterpkite į vieną kvadratinį metrą dirvožemio, paskui pavasarį – tiek pat durpių ar perpuvusio mėšlo ir dar kartą perkaskite. Tai palengvins tolygų organinių medžiagų permaišymą su dirvožemiu, bus lengviau sutrupinti didelius molio grumstus.
Dirvožemio kalkinimas rudenį: kalkės, kreida, pelenai, dolomito miltai ir kitos kalkinimo priemonės. Gesintos kalkės į dirvožemį įterpiamos tik rudenį, nes jos sulėtina fosforo įsisavinimą. Siekiant nepakenkti augalams, reikia, kad po kalkinimo iki aktyvios vegetacijos pradžios praeitų keli mėnesiai.
Šiais laikais dirvožemio rūgštingumui sumažinti dažniau naudojamos ne kalkės, o dolomito miltai, kreida, pelenai. Visus šiuos priedus įterpti į dirvą galima bet kuriuo metu. Dažnai tai daroma pavasarį, mat kruopščiai purenant dirvą kur kas paprasčiau kalkinančią medžiagą paskirstyti dirvožemyje. Pelenus patariama įterpti tik pavasarį – joje yra vandenyje tirpstančių maistinių medžiagų, kurias polaidžio vanduo išplauna.
Mineralinės trąšos. Siekiant racionaliau naudoti mineralines trąšas darže, verčiau jas įterpti pavasarį, prieš pat sėją ar daržovių sodinimą. Daugiamečiai augalai mineralinėmis trąšomis tręšiami rudenį.
Rudeninių trąšų sudėtyje turi būti ne tik fosforas ir kalis, bet būtinai ir azotas (tik kitokiomis proporcijomis lyginant su vasarinėmis trąšomis).
Nukritus lapams daugiamečių augalų medžiagų apykaita sulėtėja, tačiau visiškai nesustoja. Dauguma augalų ir toliau naudoja azotą ir kaupia jį intensyviam augimui pavasarį. Azoto įsisavinimas šaltame dirvožemyje vyksta labai lėtai, nors jo poreikis pavasarį ypač didelis (ypač tai jaučia vaismedžiai), o pavasarinės trąšos negali jo patenkinti.
Rudenį galima tręšti azoto, fosforo ir kalio trąšomis atskirai, tačiau patogiau naudoti subalansuotus rudeninius mineralų kompleksus, kuriuos gali pasiūlyti bemaž kiekvienas trąšų gamintojas.
