Draugauja nuo mažų dienų
Domėtis augalais J. Mackevičius pradėjo nuo vaikystės.
„Dabar galima įsigyti įvairiausių pažintinių knygų, susirasti reikiamos informacijos internete, o tuo metu nieko panašaus nebuvo – vos kelios knygelės, kurias skaitydavau dešimtis kartų ir peržiūrėdavau nespalvotus augalų paveikslėlius“, – prisimena pašnekovas.
Tačiau jau tada jam pavykdavo užsiauginti vieną kitą norimą augalą. Meilė gamtai paskatino mokytis biologijos ir įgyti gana retą augalų fiziologo specialybę. Tai mokslas, nagrinėjantis augaluose vykstančius biocheminius procesus, jų vystymąsi lemiančius veiksnius ir priežastis. Jam teko darbuotis Botanikos institute, vėliau valstybės tarnyboje, o šiuo metu – Lietuvos mokslų tarybos Mokslo fonde.
Dabartinis darbas, tiesa, nutolęs nuo biologijos, bet pašnekovas sako, kad darbo atskyrimas nuo hobio turi savų pliusų, mat į tai pradedi žvelgti kūrybiškiau, su ugnele, juo labiau kad jis gali džiaugtis namuose turįs visas sąlygas savo pomėgiui realizuoti.
Kas ta egzotika?
Egzotiniais augalais galima pavadinti Lietuvoje neaugančius šiltųjų ar šaltesnių klimato zonų augalus, taip pat tuos, kuriuos bandoma išauginti iš egzotinio vaisiaus sėklų.
„Sakykime, bonsai su visais auginimo ypatumais, kultūra ir filosofija taip pat yra egzotika. Tačiau dauguma žmonių mano, kad egzotika – tai tik egzotinius vaisius vedantys, pas mus normaliomis sąlygomis nežiemojantys augalai, pavyzdžiui, ananasai, citrinos, kiviai ir panašūs“, – sako J. Mackevičius.
Įvairių egzotinių augalų Jogaila augina nemažai, nors, kaip pats teigia, niekada neskaičiavo, kiek rūšių jų turi. Dažniausiai jis eksperimentuoja – bando augalą išauginti ant palangės be ypatingų išlaidų, įrengimų, natūraliomis kambario sąlygomis. „Pasiseks tai pasiseks, o jeigu ne, tai kam save apsunkinti? Pomėgis turi būti malonumas, o ne našta“, – mano J. Mackevičius.
Apie citrinmedį
Bene geriausiai ant jo palangės veši citrinmedžiai. Egzotinių augalų auginimas visada vyksta su labai permaininga sėkme – būna, medis auga, bet po persodinimo ar persikraustymo į kitą gyvenamąją vietą sunyksta. Tai gali nutikti ir nupirkus kitą medelį – pastačius šalia užsiveisia kenkėjų. Vis dėlto citrinmedžiai yra vieni atspariausių augalų, kuriuos būtų galima rekomenduoti auginti egzotikos mėgėjams. Tiesa, verta atsiminti, kad citrinmedžio vaisiai noksta labai ilgai – žali jie išbūna nuo šešių iki devynių mėnesių.
„Turiu gana unikalų medelį, kurio apačioje auga laukinė citrina, o viršutinėse šakose įskiepytas rūgštusis mandarinas. Šiuo metu tiek įskiepio, tiek poskiepio vaisiai pradeda nokti“, – džiaugiasi pašnekovas ir priduria, kad ateityje į jį įskiepyti norėtų ir trečią citrusinių rūšį – greipfrutą, apelsiną ar mandariną.
Citrinmedis žydi vėlyvą pavasarį, visą vasarą auga, o paskui pradeda nokinti vaisius. Jogaila gali pasidžiaugti paragavęs savo užaugintų vaisių.
Štai rūgščiojo mandarino vaisiai (ką ir atspindi pavadinimas) yra siaubingai rūgštūs, pašnekovo nuomone, net nevalgomi. Šių vaisių rūgštis tokia stipri, kad, bandant išimti sėklas be pirštinių, skilinėja rankų oda.
Jų sultis galima panaudoti nebent salotoms pagardinti. Laukinės citrinos yra mažos, tačiau labai kvapios, tuo ir skiriasi nuo parduotuvinių – užtenka pajudinti citrinmedžio šakelę ir gali mėgautis maloniu, šviežiu, gyvu kvapu. Jogaila citrinmedžio auginimą vadina daugiau žaidimu – jo medis sunokina 4–6 citrinas per sezoną, tačiau stebėti visus augalo vystymosi procesus labai įdomu.
Tiesa, auginant egzotinius augalus susiduriama ir su įvairiomis nesėkmėmis, nesusipratimais. Bene didžiausia kliūtimi galima įvardyti žiemą. Tada prasideda įvairiausi išbandymai: iš pradžių būna tamsu ir vėsu, vėliau įjungiamas šildymas ir augalams pradeda trūkti oro drėgmės.
Trumpos dienos taip pat turi įtakos. Išsisklaidžius debesims ir sušvitus saulei gali būti dar blogiau – saulė augalą žadina, jis bando busti, o diena išlieka trumpa. Kelis metus augalai gali pakęsti tokias sąlygas, bet paskui pradeda nykti, išsenka. Kadangi Jogailai įdomiausia, kurie egzotiniai augalai išsilaikys natūraliai, jis nenaudoja jokių dirbtinių šviesų šildymo.
Apie figmedį
Kitu vykusiu bandymu egzotikos mylėtojas vadina figmedžio auginimą. Jis neblogai auga, jeigu patalpa truputėlį vėsesnė, nes žiemos laikotarpiu medeliui nereikia daug šilumos, galima rečiau laistyti, jis sėkmingai dera.
„Teko ragauti savo užaugintų figų, jų skonis artimas pirktoms parduotuvėse, tačiau nėra jokio kvapo, nors figmedis ir šiaip nėra aromatingas augalas. Vaisiai mažučiai, keturis penkis kartus mažesni už pirktinius. Manau, taip yra todėl, kad augalui trūksta saulės ir erdvės“, – teigia pašnekovas.
Figmedis puikiai veši, kol jaunas, vėliau suauga į gana didelį krūmą. Mūsų augintojai jį sėkmingai augina lauke ir netgi sulaukia vaisių užuomazgų. Namuose vaisiai pradeda nokti vasaros viduryje, lauke – apie rugpjūčio mėnesį.
Apie alyvmedį
Ant Jogailos palangės galima išvysti ir jauną alyvmedį, tačiau jis dar nežydėjo. Šis medelis auga visus metus, jeigu jam pakanka drėgmės ir šilumos, nėra labai lepus, bet gali būti tam tikrų periodų, kada jis numeta visus lapus. Pasak Jogailos, alyvmedis puikiai tinka išsiblaškiusiems žmonėms, mat ištveria periodiškai nepalaistytas, šiek tiek išdžiūvęs.
Apie juodmedį
O štai su juodmedžiu toli gražu ne viskas gerai (veda persimono vaisius). Ir štai kodėl. Viena problemų, auginant egzotinius augalus, yra jų natūralūs ekologiniai ryšiai. Dauguma jų sudaro tam tikrus ryšius su kitais organizmais. Todėl pasėtos sėklos kurį laiką auga, nes augalas naudoja medžiagų resursus iš sėklos, tačiau jis mūsų dirvoje negali natūraliai sudaryti simbiotinių ryšių su tam tikrais mikroorganizmais, grybais.
„Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, avokadai dažnai išauga, išsišakoja, po to pradeda skursti ir sunyksta, todėl vaisių nesulaukiau. Netinkamą ekologinę aplinką iš dalies galima bandyti kompensuoti trąšomis, nupurkšti įvairiomis biologiškai aktyviomis medžiagomis ir t. t., bet tai ne visada pataiso padėtį“, – sako Jogaila.
Panašiai atsitiko ir su rytiniu juodmedžiu. Jis gana lengvai sudygsta, užaugina 4–6 lapelius, bet paskui ima skursti. Jogaila sako nėra girdėjęs, kad kam pavyktų išauginti gražų rytinio juodmedžio medelį. Augalas įdomus vien tuo, kad senovės Egipte jo mediena buvo naudojama piramidėms statyti.
„Būtų labai įdomu tokį augalą turėti savo kolekcijoje, deja, jie sunkiai adaptuojasi“, – sako J. Mackevičius.
Apie granatmedį
Granatmedžiais, kurie puikiai sudygsta iš vaisių sėklų, deja, šiuo metu pašnekovas negali labai pasigirti, nes augalai gana jauni. Granatmedis pirmais metais pasiekia 10–15 cm aukštį, tačiau atėjus žiemai augalas yra per mažas, kad jį būtų galima laikyti vėsesnėmis sąlygomis, o laistomi jie labai ištįsta. Granatmedžiams reikia daug saulės šviesos, jeigu jos nėra, tada geriau laikyti ramybėje vėsoje, kad pailsėtų per žiemą.
Apie vilnamedį
Ant Jogailos palangės užaugo ir žolinis vilnamedis (medvilnė), tačiau gauto rezultato nepalyginsi su atvežtine medvilne iš šiltųjų kraštų, kur ji auga natūraliai. „Mano užaugintos medvilnės vilnelė šiurkšti, jos mažai, manau, taip yra dėl saulės šviesos stokos. O kai saulės daug, medvilnės pluoštas išdžiūna, išsipučia, išgaunama forma. Įdomu bus pasisėti jau Lietuvoje subrendusių medvilnės sėklų ir laukti rezultato“, – tikisi Jogaila.
Kolekcijoje – rekordas, svajonėse – daug augalų
Bene didžiausių ir geriausių rezultatų (buvo užfiksuotas Lietuvos rekordas) egzotikos mylėtojas sulaukė užauginęs sunkiausią vietnamietišką agurką (ilgamoliūgį). Jo dydis – 148 cm, svoris – 3,469 kg. „Nebandžiau pasiekti jokio rekordo, tiesiog buvo įdomu auginti ir žiūrėti, kas išeis. Ilgiu esamo Lietuvos rekordininko (1,75 m) nepralenkėme, o svorį viršijome visu kilogramu“, – sako pašnekovas.
Kaip kiekvienas bonsų augintojas, Jogaila labiausiai džiaugiasi gražiai pagal kanonus suformuotu medžiu, orchidėjų – žiedais, vabzdžiaėdžių – gražiomis ryškiomis gaudyklėmis ar kai jo pretenzingieji augintiniai pagaliau pradeda vesti vaisius.
J. Mackevičiaus planuose – svajonė išauginti dar ne vieną augalą, o jų sąrašas išties ilgas. Jis aktyviai dalyvauja internetiniuose forumuose, padeda bendraminčiams, dalijasi informacija, patarimais, sodinukais.
„Praėjusiais metais bandžiau užauginti vandens augalą – Amazonės leliją. Ji turi didžiausius lapus, tačiau dėl techninių problemų pernai šis eksperimentas nepavyko. Vis dėlto bent vieną vasaros sezoną norėtųsi ją pamatyti savo tvenkinyje“, – tikisi Jogaila. O mes tikimės viešnagės žydint gausybei vandens lelijų. Už lango dar vis plaikstantis žiemai, į jo „gėlių darželius“, ne ką mažiau įdomius nei kambariniai augalai, šį kartą nosies net nekišome.
Svajonė – plėsti vabzdžiaėdžių kolekciją
Vienas įdomiausių pašnekovo bandymų – vabzdžiaėdžių auginimas. Tai dažniausiai pelkiniai arba laidžiame ir skurdžiame dirvožemyje, nepalankiomis sąlygomis augantys augalai. Dėl šios priežasties jiems trūksta maisto medžiagų iš dirvos ir jie sėkmingai jas bando kompensuoti gaudydami vabzdžius. Tropiniai vabzdžiaėdžiai būna dideli, o Lietuvoje turime ir mažesnių atitikmenų.
Vabzdžiaėdžiai negauna iš savo aukų energijos, tačiau virškindami pasisavina maisto medžiagas, mikroelementus, azotą, fosforą ir kt.
„Visada svajojau surinkti lietuviškų vabzdžiaėdžių kolekciją (saulašarės, tuklės, skendeniai), bet tam dažniausiai pritrūksta laiko, be to, jie – lietuviški augalai, tad reikia iš anksto pasirūpinti jų žiemojimu. Šiems vabzdžiaėdžiams reikia šalto oro, todėl tektų juos nešti nuo palangės į lauką ar pasirūpinti kitomis šaltomis sąlygomis“, – sako Jogaila.
Vieni naudingiausių tropinių vabzdžiaėdžių – saracėnijos. Pašnekovas juokauja, kad jos labai patinka šeimininkėms. Vasarą virtuvėje dažnai aplink vaisius pradeda skraidyti įkyrios mažos muselės (drozofilos). Pastatę šį augalą kelioms dienoms, galime būti ramūs – jis suvilioja musytes ir jas sudoroja. Jogailos lūkesčiai šiuo atveju pasiteisino – šis augalas ne tik gražiai atrodo, bet ir duoda naudos.
Kitas vabzdžiaėdis augalas – musėkautas į smulkmę nereaguoja, jam labiau patinka stambesnis grobis – didelės musės ir vorai, kuriuos kaip mat praryja. Pasak pašnekovo, vis dėlto jis ne toks aktyvus kaip saracėnijos ir pasigauna vos vieną kitą vabzdį.
Štai vabzdžiaėdžiai ąsoteniai – kabančiais dideliais ąsočiais – lepesni augalai, jiems reikia daugiau drėgmės, sausesnėse vietose jie užaugina tik lapus. Jogailos kolekcijoje galima išvysti ir tuklių, kurios ant savo lipnių lapelių kuo puikiausiai sugaudo visus uodus.
