Nors su šiuo penkiolikmečiu vaikinuku bendravau beveik porą mėnesių, sutikęs jo nepažinčiau - mes kalbėjomės tik telefonu. Tuomet dirbau pagalbos telefonu tarnyboje “Vaikų linija”. Į pirmąjį jo skambutį atsiliepiau ne aš pats, o konsultantas-savanoris. Bet vos prasidėjus pokalbiui, iš jaunojo kolegos veido išraiškos supratau, kad atvejis pasitaikė neeilinis. Iš tiesų – konsultantas skambinusiajam pasakė, kad perduoda telefono ragelį profesionalui. Taip aš išgirdau to vaiko istoriją. Istoriją berniuko, patyrusio savo paties motinos seksualinę prievartą.

Tvirkino 5 metus

Viskas prasidėjo, kai vaikui buvo vos dešimt metų. Tragiškai žuvus tėvui, jo motina puolė į juodžiausią depresiją. Nors po kiek laiko ji atsigavo, kažkas moters psichikoje “perlūžo”. Į savo sūnų ji pradėjo žiūrėti, kaip į persikūnijusį buvusį vyrą.

Kadangi dvasinis ryšys tarp vaiko ir motinos visada buvo stiprus, berniukas nepajuto nieko blogo, kai mama pradėjo miegoti su juo vienoje lovoje, vis ilgiau užtrukdavo su sūnumi vonioje, o jos glamonės vis dažniau priartėdavo prie neleistinos ribos. Nuoširdžiai prisirišęs prie mamos vaikas nesugebėjo pasipriešinti – prasidėjo tikrų tikriausias seksualinis išnaudojimas, trukęs net penkerius metus.

Galiausiai berniukas atsipeikėjo iš to košmaro – sulaukęs penkiolikos, jis ėmė draugauti su savo amžiaus mergaite ir tik tada suvokė, kas iš tiesų vyksta. Paauglys pabandė pasipriešinti motinai, bet susidūrė su jos priekaištais, isterija ir net smurtu. Netekęs vilties, jis ryžosi paskambinti į “Vaikų liniją”.

Veikia greitai

Penkeri metai baisaus, psichiką luošinančio vaiko išnaudojimo, kurio nepastebėjo nei kaimynai, nei šeimos draugai, nei pedagogai! Kur nors Amerikoje ar Skandinavijoje būtų kilęs klaikus skandalas – “ant ausų” būtų pastatytos visos tarnybos, pradedant policija, baigiant vaikų teisių apsaugos tarnyba. Man teko savo paties akimis matyti, kaip tokie atvejai nagrinėjami, pavyzdžiui, Islandijoje.

Kilus įtarimui dėl seksualinės prievartos šeimoje, veikiama labai greitai. Prie apskrito stalo susodinami visi artimieji, kad neliktų galimybės paveikti aukos – prigąsdinti, papirkti meilikavimais ar priversti pasijusti kalta. Pokalbyje dalyvauja keletas specialistų (psichologų, socialinių darbuotojų ir t.t.), kurie paruošti dirbti kaip komanda. Tikslas – priversti prisipažinti patį prievartautoją. Ir ne bet kaip, o aukos akivaizdoje.

Tai vienintelė galimybė, kad vaikas kada nors galėtų sulipdyti tas aštrias šukes, į kurias sudaužytas jo vidinis pasaulis. Kitaip jo laukia bendravimo problemos, žemas savęs vertinimas, nuolatinis kaltės jausmas, depresija, alkoholizmas, prostitucija, narkomanija, agresija prieš save ir prieš kitus – sąrašas ilgas ir baisus… Liūdniausia, kad į šį sąrašą drąsiai galime įtraukti ir vaikų tvirkinimą – kaip pats vaikystėje buvo išmokytas, taip ir su kitais vaikais elgsis.

Tvirkino trečdalį

Lietuvių tauta jau garsėja kaip savižudžių ir prekybos žmonėmis šalis, o neseniai, kiek girdėjau, iškopėm į antrąją vietą Europoje ir pagal žmogžudysčių skaičių. Betrūksta tik, kad paaiškėtų, jog mes dar ir savo vaikus masiškai prievartaujame!

Labai nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet tyrimai, atlikti Vilniuje prieš porą metų, atskleidė labai negražius skaičius – beveik trečdalis 17-18 metų jaunuolių prisipažino, kad buvo tvirkinti. Aišku, didelė dalis seksualinio priekabiavimo tenka paauglystės amžiui – ypač pavartojus alkoholio ar vadinamųjų laisvalaikio narkotikų. Susilpnėjusi savikontrolė verčia jaunus žmones elgtis labai neapgalvotai, o išsiblaivius belieka graužtis ir keikti save.

Tačiau labiausiai baugina tie apklausos duomenys, kur respondentai prisipažįsta patyrę seksualinę prievartą vaikystėje.

Tampa priklausomi

Čia reikėtų priminti, kad seksualinė vaikų prievarta labai sunkiai ištiriama. Kadangi beveik absoliuti dauguma ją patiria iš šeimos narių ar artimų giminaičių, ši patirtis visą mažųjų pasaulėžiūrą apverčia aukštyn kojom – žmogus, kuris turi juo rūpintis, elgiasi taip siaubingai, kad, norint išgyventi, vaikui susiformuoja gynybinis mechanizmas, kurį psichiatrai vadina “koncentracijos stovyklos sindromu”. Vaikas tiesiog priverčia save apie tai nebegalvoti ir net nebeprisiminti! Dar daugiau – atsiranda perdėtas prieraišumas prie tvirkintojo.

Suaugusieji, seksualiai išnaudojantys vaikus, dažnai būna liguistai nuo to priklausomi ir, kaip dauguma narkomanų, išmoksta puikiai manipuliuoti vaiko prisirišimu, gėda ar kaltės jausmu.

Paradoksas – šlykščiai išnaudojama auka dėl to dar ir kalta jaučiasi! “Iš tavęs visi juoksis“, “Tavimi vis tiek niekas nepatikės”, “Jeigu mamytė sužinos, ji taip nusimins, kad net gali numirti”, “Tave tėvelis labai labai myli – tegu tai būna tik mūsų abiejų paslaptis…”, “Negi nori, kad mane pasodintų į kalėjimą?!”, “Jeigu tu kam nors papasakosi, tave išveš į ligoninę,” – argi vaikui atsilaikyti prieš tokius argumentus. Todėl net užaugusios ir net anoniminėse apklausose toli gražu ne visos aukos sugeba “prisiminti”, kad buvo išnaudojamos.

Svarbu – prisipažinti

Todėl taip svarbu, kad vaikas savo akimis išvystų, kaip tvirkintojas ar prievartautojas pripažįsta savo kaltę.

Antra vertus, lygiai taip pat prisipažinimas reikalingas ir pačiam prievartautojui – kaip alkoholizmą įmanoma pradėti gydyti tik tada, kai pacientas nuoširdžiai ištaria žodžius “Aš – alkoholikas”, taip ir vaikų tvirkintojui tik prisipažinus atsiranda galimybė pasikeisti.

Kalėjimas ar psichiatras?

Deja, mūsų teisinė sistema visą šį kaltės įrodymo procesą padaro tokį varginantį ir skausmingą pirmiausia pačiai aukai, kad tai virsta tiesiog kryžiaus keliais. Todėl, kai berniukas, patyręs motinos seksualinį išnaudojimą, manęs paklausė, kaip jam elgtis, aš sąžiningai ir atvirai papasakojau, kaip viskas atrodys, jei jis kreipsis į policiją. Geriausiu atveju bylos nagrinėjimas baigsis tuo, kad motina bus pasodinta į kalėjimą. Paauglys atsakė, kad taip su savo mama jis negali pasielgti.

Kita išeitis – prikalbinti motiną kreiptis pagalbos į psichiatrus. Berniukas tuomet tvirtino, kad tai irgi neįmanoma – nemenkas pareigas užimanti moteris, bijodama viešumos, nieku gyvu nesutiksianti ieškoti medikų pagalbos. Kadangi vienas iš pagalbos tarnybos telefonu principų yra skambinusiojo anonimiškumo saugojimas, nieko daugiau padaryti negalėjau.

Visdėlto neprarandu vilties, kad tuomet berniukui pavyko savo mamą įtikinti gydytis. Kadangi jau tuomet jo intelektas buvo išties aukštas, tikiu, kad jis neleido sužlugti ir savo gyvenimui, ir pats ieškojo specialistų pagalbos. Nors tokiu atveju pagelbėti gali tik gili psichoanalizė, kuri pas mus kol kas sunkiai prieinama.

Prievarta – lyg vėžys

Šį atvejį papasakojau neatsitiktinai. Mūsų visuomenėje iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualinis vaikų išnaudojimas pasitaiko tik pačiame žemiausiame socialiniame sluoksnyje. Tačiau taip nėra.

Žemiausiame sluoksnyje tokie atvejai tik išaiškėja greitai. O tai, kas vyksta už šarvuotų durų ir prabangiomis užuolaidomis užtrauktų langų, dažniausiai taip ir lieka baisia, šeimos gyvenimą ir visą vaiko ateitį nuodijančia paslaptimi.

Šitą reiškinį galima būtų lyginti su vėžiu. Taip pat nelengvai diagnozuojamas, taip pat sunkiai ir skausmingai gydomas ir taip pat linkęs atsinaujinti, kaip ir piktybinis auglys. Vienintelis skirtumas - onkologinės ligos jau baigia atsikratyti mistiško baimės ir gėdos šydo. O seksualinė vaikų prievarta – ne.