Norėčiau skleisti žinią apie sąžiningą gydytoją, kuris padarė daugiau negu jam priklauso, nesitikėdamas iš paciento jokio atlygio.
Pagarbiai, mokytoja O.L.
Gerbiamasis Daktare!
Atleiskit, kad neprisimenu Jūsų vardo ir pavardės. Atminty išliko vidutinio ūgio, nestambaus sudėjimo, nesenas gydytojas. 1972 m. pavasarį Jūs dirbote studentų poliklinikoje Vilniuje. Tada studijavau anglų kalbą VVPI ir mane pas Jus nusiuntė po profilaktinio peršvietimo.
Ilgai mane tyrinėjot ir klausinėjot, ar pavargstu. Man tada atrodė, kad dažnai tingiu, bet Jūs pasakėt, kad žmogus yra sukurtas veiklai, o mano tingėjimas – lėtinė pneumonija, todėl skubiai siunčiat į Antakalnio ligoninę. Protestavau, nes nesijaučiau ligone. Man daug svarbiau buvo rašyti kursinį darbą, o ne voliotis ligoninėj.
Derėjausi, kad galėsiu pagulėti po valstybinių egzaminų prieš važiuodama pagal paskyrimą dirbti į Kapsuką. O Jūs ramiai paaiškinot: „Vaikeli, tada pas tave plaučiuose jau bus skylė. Privalai“.
Taigi visą mėnesį praleidau ligoninėj. Medikai sakė, kad studentėlė visai „nunokus“. Gėda buvo, kad nualpau, kai iš piršto ėmė kraują. Namiškiams net neparašiau, kad sergu. Ateidavo kursiokės su studentiškom naujienom. O kartą atsidarė palatos durys ir įėjote Jūs su kitu nematytu gydytoju.
- Atėjau aplankyti. Taip kaip laikaisi, studenčiuke? Matau, apsikrovusi knygom...
Išėjusi iš ligoninės vėl turėjau pasirodyti studentų poliklinikoj. Jūs man sakėt, kad priimsite pasitikrinti netgi tada, kai po studijų išvažiuosiu iš Vilniaus. Padėkojau, bet taip ir nenuvažiavau. Jūsų paskirtų vaistų „Tubazidum“ ir „Pask“ pavadinimus prisimenu. Bet kaip aš galėjau pamiršti Jūsų pavardę?! (Gal Chodosevičius... Oi, ne, nežinau...)
Praėjo tiek daug laiko. Savo mokiniams pasakoju apie Žmogų, kuriam danguje bus vieta, nes jis ne tik atliko savo pareigą, bet ir savo pavyzdžiu parodė aukščiausio pilotažo žmogiškumą. Tada padėkodama netgi gėlytės Jums nedaviau...
Neprisimenu Jūsų vardo, nežinau adreso, todėl padėkos laiškus rašydavau savo malda.
O šį laišką gal kas nors perskaitys ir supras, kad 1972 m. Vilniuje studentų poliklinikoje dirbo jiems artimas žmogus. Didžiuokitės. Jis sukrovė Jums neįkainojamus turtus – pacientų dėkingumą ir nematomomis bangomis siunčiamą meilę.
Buvusi pacientė
