Vienos populiariausių
Nedidukai, nors priskiriami prie vidutinio dydžio papūgų, dažniausiai sodriai žalios spalvos su skaisčiai raudonais skruostais agaporniai populiarumu konkuruoja tik su banguotosiomis papūgėlėmis. Kaip tik jas vaikystėje augino kaunietė žurnalistė Vilma Srėbaliūtė, deja, neilgai – ištrūko iš narvelio. Vėliau Vilma grįžo prie vaikystės svajonės, Aleksoto turguje dairėsi banguotųjų papūgėlių, o namo parsivežė porelę agapornių.
Šie sparnuočiai dar vadinami neišskiriamaisiais, meilės paukšteliais: jokios kitos papūgėlės taip nepripranta viena prie kitos, net kritus partneriui kitas paukštelis išlieka jam ištikimas visą likusį gyvenimą. Daugiau kaip prieš penkiolika metų agaporniai buvo egzotika, retenybė, naujovė.
„Triukšmadariai, banditėliai, bet tokie mieli širdžiai. Kokių tik cirkų jie neprikrečia“, – sako V. Srėbaliūtė ir pabrėžia, kad agaporniai svetimų žmonių nemėgsta, reikia laiko juos prisipratinti.
Agaporniai ne veltui vadinami meilės paukšteliais: visada tupi ant laktelės vienas šalia kito susiglaudę, jei susipyksta, pasibara čirkšdami skardžiais balsais, plunksnas papešioja, o po kelių sekundžių aprimsta ir vėl sutupia greta. Jei kaso vienas kitą galveles suglaudę, snapas prie snapo – draugystė, o jei galveles perkryžiavę – didelė ir aistringa meilė.
Reikia daug dėmesio
„Jei ketinate laikyti agapornius, būtinai pirkite porelę – paukšteliai galės rūpintis vienas kitu, nestokos dėmesio, turės draugiją. Vieną agapornį gali laikyti tik vienišas, daug laiko namuose praleidžiantis žmogus: be dėmesio, meilės paukštelis ilgainiui pradeda liūdėti, nuo vienumos ir ilgesio gali mirti“, – tikina žurnalistė.
Jos augintinių šeimoje – matriarchatas: patelė valdinga, laiko savo draugą po padu: jei kas ne pagal ją, kerta vargšeliui į koją, tas nukrinta, pačirškauja ir... paklūsta. Vėl tupi – jokio keršto, jokio pykčio.
Iš nupjauto kokoso kevalo Vilma paukštukams įrengė miegamąjį: atrodo, papūgėlės nėra mažos, bet abi puikiai tilpo į joms paruoštą guolį. Prie narvo grotelių įtaisė ir „dušo kabiną“ – agaporniai labai mėgsta maudytis.
„Iš jų tiek galima prisijuokti: atbulomis įkiša į vandenį vieną koją – patikrina vandens temperatūrą, paskui tą patį padaro kita koja, tada išpučia plunksnas, o paskui prasideda tikras cirkas: vanduo tyška į šalis, namai skamba nuo beprotiško čirkšėjimo, plunksnos akimirksniu sumirksta ir gražuolės tampa panašios į grifus“, – pasakoja mažųjų išdykėlių šeimininkė.
Myli šeimininkę
Tiek metų augindama agapornius Vilma puikiai perprato jų norus: kinkuoja galvą – nori bendrauti, plazda sparnais – prašosi išleidžiami paskraidyti. O tada jau būk akylus!
„Banditėliai absoliutūs – reikia stebėti, kur jie, ką daro, – sako agapornių šeimininkė. – Orchidėjos sukrovė pumpurus – tuoj bus nuskabyti, išlindęs karnizo varžtas – tol kapojo, klibino, kol karnizas nukrito. Tenka saugoti net užuolaidas, o visas smulkmenas laikyti sandariose dėžutėse. Ne vietoje paliktą mano auskarą užmetė už spintos. Beje, ir jos palikti atviros nevalia.“
Anksčiau V. Srėbaliūtė laikė dar ir senutę vėžlę. Vienas iš paukštelių įprato ja naudotis kaip taksi: atsitupia vėžlei ant kiauto ir keliauja po namus. Vėžlė nepyko, ilgainiui su agaporniu susidraugavo ir net vienu salotos lapu dalijosi.
Vilma sako, kad papūgėlės ją labai myli: lesa iš rankos, atsikanda jos obuolio. Tereikia moteriai grįžti namo – iš karto sukelia baisų triukšmą, prisispaudžia prie narvelio ir laukia, kol šeimininkė ateis jų pašnekinti.
V. Srėbaliūtės vyrui draugauti su papūgėlėmis ne itin sekasi: norėdamas jas pagauti ir patupdyti į narvą sutuoktinis kartą plūkėsi visą valandą, o Vilma palaukia, kol agaporniai pavargs skraidyti ir sutūps – tada ji nukelia narvo viršų ir juos „susemia“.
Šeimininkas ir jo augintiniai visada turi ką nors bendro. Kaip tikina Vilma, charakterio sutapimų nėra – ji kur kas ramesnė ir santūresnė, o ryškios agapornių plunksnos įkvepia ją rengtis spalvingai: net ir viduržiemį moteris mėgsta turkio, fuksijų spalvos, skirtingų atspalvių žalius drabužius.
Naktį – ant pirštų galų
Rausvaveidžiai agaporniai – dideli triukšmadariai. Čaižūs jų balseliai ne itin malonūs. Papūgėlės ne tik mėgsta čiauškėti ir pasiaiškinti tarpusavio santykius: jų klausa labai gera, todėl išgirdusios bet kokį garsą tuoj pat atsiliepia, nesvarbu, ar gatvėje sučirškė žvirblis, ar sklinda televizoriaus garsai. Šis jų bruožas šeimininkus tiesiogine prasme verčia vaikščioti ant pirštų galų, ypač naktį.
„Kad paukščiai tupėtų tyliai, narvelį apdengiu tamsiu audiniu. Beje, jis ir šildo – agaporniai mėgsta šilumą. Naktį turi vaikščioti labai tyliai – paukšteliai ypač budrūs: jiems reikia žinoti, kas darosi, ir visus išbudina“, – juokiasi kaunietė.
Per savo gyvenimą patelė padėjo 30 kiaušinių – tikra motina didvyrė. Deja, Vilma jai leido išperėti tik penkis: laukdama jauniklių papūgėlė vis labiau nyko – skaudėjo kojelę, nukrito sparnelis. Gražu buvo žiūrėti, kaip ja rūpinosi draugas: vienos nepaliko, kedeno plunksnas, kasė, lesino iš savo snapelio, o kai patelė nugaišo, gailiai virkavo.
„Kad jam nebūtų didelės traumos, paukštytę naktį nepastebimai išėmiau iš narvelio. Patinėliui skubiai teko ieškoti draugų, – pasakoja V. Srėbaliūtė. – Agaporniai tapo mano gyvenimo dalimi. Kaip tik todėl sakau: ne nugaišo ar krito paukštis, o iškeliavo į dausas.“
