Mama,
atleisk, kad Tavęs neaplankau, Tau nepaskambinu. Bet aš tikrai apie Tave galvoju kasdien ir turbūt galvosiu iki paskutinės gyvenimo dienos. Galvoju apie Tave tuomet, kai kančia perveria kiekvieną mano kaulelį, kai jaučiuosi pats vienišiausias žmogus pasaulyje, kai Kūčių vakarą vienišai žvelgiu į krintančias snaiges. Aš apie Tave galvoju su meile, kartoju atleidimo žodžius, tačiau, žinai, man visada labai skauda...
Aš labai norėčiau Tau paskambinti ir papasakoti apie savo sužeistą gyvenimą, labai norėčiau nors kartą kaip mažas išsigandęs vaikas susigūžti prie Tavęs, bet... Bet greičiausiai šią akimirką Tu skęsti alkoholio jūroje, kurios bangos nepasiekia jokio žmogiškumo, tik egzistavimą laike.
Girdžiu, jog valdžia užsimojo, kad sugrąžins man Tave, sugrąžins man save, kontroliuodami prieigą prie nuodų, bet jie net nenutuokia, ką reiškia gyventi alkoholio pragare. Mes abi tą žinom. Bet kaip jiems pasakyti, kad jie mus išgirstų? Jie nori atimti iš mūsų tą įrankį, kuriuo reiškiasi mūsų mirusios širdies dalis. Bet ji vis tiek bus mirusi ir mus abi naikins kitais būdais. O juk niekas nekalba apie pagalbą mums.
Mama, o ar Tu žinai, kad aš esu suaugęs alkoholikų vaikas? Tikriausiai manimi didžiuojiesi, kad puikiai baigiau universitetą, kad sugebu pasirūpinti savimi. Bet, mama, aš sunkiai sergu. Aš esu alkoholikė ir man nebūtina svaigintis nuodais, kad ja vadinčiausi. Aš nemyliu savęs, aš nepasitikiu savimi, aš nemoku atsipalaiduoti, aš vieniša, aš negyvenu, aš NE-LAI-MIN-GA. Aš nenoriu gyventi... Aš save nuolat kaltinu, visko bijau, viską noriu kontroliuoti, aš esu priklausoma nuo meilės, aš darboholikė... Mane nuolat aplanko depresija. Mano gyvenimas yra viena didelė drama-tragedija, kurios nemoku suvaldyti. Aš esu tokia kaip Tu, kai būni girta... Bet aš esu tokia nuolatos, taip atrodo mano visas gyvenimas... Mano visos reakcijos tarsi apsvaigusios, bet aš nemoku kitaip. Nežinau kaip kitaip...
Suprantu, kad jie visi pyksta ant Tavęs, kad gyveni iš pašalpų ir kainuoji valstybei. Kai buvau vaikas ir nešiau atsakomybę didesnę nei pajėgiau, aš Tavęs nesupratau. Bet dabar... Dabar aš Tau empatiška. Tikriausiai Tavo tėvai buvo tokie patys... Tu juk irgi sunkiai dirbai, stengeisi, buvai darboholikė, tačiau Tu negalėjai gyventi oriai. Tau trūko pinigų, pramogų, kažko šviesaus ir vienintelis pigiausias ir lengviausiai prieinamas atsipalaidavimo būdas buvo Tau gerai pažįstamas iš Tavo vaikystės. Aš irgi jau esu pajutusi šio būdo skonį. Kažin kiek ilgai suksimės šioje karuselėje, kuri veda į mirtį, mama?
Aš nuolat galvoju, ar kam nors iš tiesų mes abi rūpime? Ar kam nors rūpime, mes visi? Ar rūpi savižudybių skaičius, perpildyti krizių centrai, nelaimingi veidai, emigruojantys žmonės? Ar kas nors iš tiesų mąsto, kad mes nešame atsakomybę už gyvenimus, bet mūsų kojos per silpnos, mes nestovime tvirtai ir oriai, todėl krintame kaip snaigės žemėn? Ar kas nors supranta, ką reiškia žodis ,,pagalba“. Nors šitie pertekę veršiai, turbūt žino tik vieną pagalbos būdą – materialinę, nes tuo kemša savo tuščias iškamšas.
Mama, dabar, kai supratau, kad sėdžiu toje pačioje valtyje kaip Tu, norėčiau pasakyti, kad Tave MYLIU, bet aš nežinau, kas yra meilė. Mano meilė tai priklausomybė ir atleidimas bet kam, nes Tau atleisti turėjau ir turiu viską, nes Tu buvai ir esi mano mama. Atleidžiu ir valdininkams, nes jie nesupranta, kad remontuoja kaminą, kuris akivaizdžiai rūksta, tačiau nemato, kad valstybės pamatai sudėti iš žmonių, pūvančių viduje. Kad valstybės kertiniai akmenys yra nemeilė sau.
Ir, mama, aš Tau atleidžiu. Tikiuosi, kad ir mano vaikai, man atleis. Aš Tavęs niekada nepamiršiu, nes Tavo mirusi širdis persodinta man. Tai mūsų šeimos relikvija.
Suaugęs alkoholikų vaikas.
