Sutelktas dėmesys yra atidus, nepadalintas ir visas dėmesys, kuris leidžia vaikui įsitikinti, kad yra tikrai mylimas, jausti, jog pakankamai vertinama jo teisė į neblaškomą mūsų dėmesį, pripažinimą ir besąlygišką pagarbą.
Jei vaikas, tarkime, teiraujasi mūsų nuomonės apie savo piešinį, tai dėmesingi tėvai pasakys konkrečiai, kas jiems patiko, ką vaikas atliko galbūt geriau, kruopščiau ar tiesiog kitaip nei anksčiau, pats paklaus apie piešimo procesą ar pradinį sumanymą. O jei paprašys, kad vaikas truputį palauktų, tai skirdamas dėmesį tą patį padarys vėliau.
Toks dėmesys – neįkainojama dovana, leidžianti vaikui jaustis pačiu svarbiausiu pasaulyje. Tačiau mes, tėvai, retai naudojame šį būdą, nes tam reikia laiko. Net būdami kartu, pietaudami prie vieno stalo negalime viso dėmesio skirti vaikui, nes, pavyzdžiui, reikia atsiliepti į telefono skambutį ar išklausyti per televizorių pranešamas žinias. Taip neatidėliotini reikalai ir vėl nugali, o meilės reiškimui nebelieka laiko...
Sutelktas dėmesys ir yra tas momentas, kai bendraudami su vaiku įsigiliname į tą akimirką, lyg pelenuose ieškotume aukso ar nagrinėtume pačią svarbiausią gyvenimo bylą. Kas tuo momentu svarbiau: ar mūsų buitiniai reikalai reikaliukai, ar sutelktas dėmesys vaikui, sprendžiame patys.
Jei bendraudami su vaiku tuo pačiu rūpinamės begale kitų reikalų, tai dėmesio neskiriame niekam (tik klaidas, padarytas rašant, dirbant kompiuteriu ar verdant sriubą, lengviau pastebime ir greičiau ištaisome). Jei tėvai išvažiavo į kitą miestą ar šalį uždirbti pinigų arba būdami namie ištisai tik dirba, tai yra jų priimtas sprendimas, įvertinus, kas yra svarbiau.
Deja, laiko ne tik išklausyti, bet ir susivokti, apie ką vaikas su mumis šneka, ką išgyvena ir kas su juo vyksta, nėra nei vaistinėse, nei šiuolaikiškiausiose laboratorijose. Tik iki galo saugodami ir puoselėdami savo vertybes galime išmokti tinkamai paskirstyti laiką. Tai ir yra menas arba nuolatinis kūrybinis procesas.
Jei tėvai nuolat neranda laiko atsakyti į vaiko klausimus, jei visi kiti tėvų reikalai užima didesnę dalį jų laiko ir minčių, vaikas jaučia vis didėjantį nerimą, nes jam atrodo, kad visa kita yra svarbiau už jį. Vaikas praranda saugumo jausmą, be to, sulėtėja jo emocinė ir psichinė raida.
Lengviausia skirti vaikui dėmesį, specialiai paskiriant laiką pokalbiams tik dviese, ypač tuomet, kai vaikas prašo jūsų pagalbos atlikti kokią nors užduotį. Būtinai skirkite laiko kiekvienam vaikui atskirai, neatsižvelgiant į jo amžių. Kuo vyresnis vaikas, tuo šis laikas ilgėja: jo daugiau reikia skirti paaugliams, kad bendravimo procesas būtų „minkštesnis“, sumažėtų apsauginės reakcijos (psichologinė gynyba), vaikas pasijustų pakankamai laisvai ir išdrįstų pasidalinti savo paslaptimis, o galbūt ir išsiverktų dėl nerimą keliančių dalykų.
Būsiu tavęs vertas
Mylėdami savo vaikus tikimės, kad jie užaugs mylintys, atsakingi, mokės skirti prioritetus. Tačiau tai neįmanoma be disciplinos – tiek savo elgesio atžvilgiu, tiek vaikų. Tėvai ir vaikai skiriasi tuo, kad vaikai yra labiau emocionalūs nei racionalūs. Vaikas labiau įsidėmi, kaip jis jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje, nei kas tuo metu vyko.
Dažnai tėvai vaikų klausia: „Kodėl nusukai lėlytei galvą, kodėl visą tualetinį popierių sumetei į klozetą, kodėl nukirpai sesei plaukus, kodėl išpylei sriubą?“ Ką vaikai atsako (jei ne tyli sučiaupę lūpytes)? „Nežinau“, „taip norėjau“ (kai sunku įvardinti tuo metu apėmusį jausmą). Arba bando pateisinti save ką nors kaltindami (nes tuo metu patys išgyvena kaltę). Todėl reikalauti, visų pirma, tėvai turėtų iš savęs.
Disciplina apima mokymą įvairiapusiškai bendraujant: asmeniniu pavyzdžiu, pamėgdžiojant, nurodant žodžiu ar pateikiant instrukciją raštu, patarimu, pamokymais ir žaidimais. Svarbiausia – vaikus auklėkite su meile, kūrybiškai, akcentuodami ir skatindami norimą elgesį. Jei tėvai pavargę, pikti, praradę kantrybę, turėtų leisti sau tai pripažinti, o ne iš vaikų reikalauti įsiklausymo, kantrybės ir paklusnumo.
Daugelyje situacijų aš pati buvau kalta, kad ne laiku pradedame ruoštis eiti į polikliniką, kad palikau ant stalo savo dokumentus, kad turiu begalę „svarbių“ reikalų... Nepavykus atlikti visko taip, kaip buvau suplanavusi, jaučiausi pavargusi ir pikta.
Tik tuomet, kai daugiau laiko skyriau prioritetų įvertinimui, savo emocijoms bei savęs tobulinimui (tai ir psichologinės konsultacijos, ir jogos užsiėmimai, ir elementarus kasdienis laiko skyrimas sau), atradau nuostabų dalyką.
Visi mūsų jausmai – kaip vaivorykštės spalvos, kurios atsiskleidžia visu grožiu tik būdamos kartu. Taip aš leidžiu sau (jau dabar ir savo klientams) patirti visus jausmus, kurie pripildo gyvenimą įvairovės arba, kitais žodžiais tariant, „įvairaus skonio“. Taip aš jaučiuosi laimingesnė, o mano gyvenimas kupinas „prieskonių“.
Leidžiu sau ne tik jausti meilę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą, nuoskaudą, viltį, susižavėjimą, gailestį ir kitus jausmus, bet ir apie juos kalbėti, prisipažinti tai sau ir kitiems. Ar tai yra lengva? Sakyčiau, veikiausiai – „skanu“. Tada aš jaučiuosi arčiau vaikų.
Toks gyvenimas man leidžia pajusti, kaip turėčiau elgtis su savo vaiku. O jei atsitinka taip, kad tą akimirką neturiu paruošto atsakymo, aš arba nieko nedarau, arba kalbu apie tai, kaip jaučiuosi (būnu ir suglumusi, ir pasimetusi, be žado, be žodžių, norinti verkti).
Tad norėčiau palinkėti ir jums – pradėkite nuo savęs. Nes tik kitame „Aš ir psichologija“ numeryje aptarsime disciplinos pusę – vaikų drausminimą (kaip nepasiduoti manipuliacijoms, kai vaikai netinkamu elgesiu išsireikalauja tėvų dėmesio, kaip mylėti ir pasakyti „ne“, neišgyvenant vidinės dramos).
Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje rasite“:
AŠ – ASMENYBĖ
Edita Mildažytė: žmogus ne sau sukurtas
AŠ DIRBU
Gyvenimo laiko panaudojimas
Suaugusiųjų žaidimai... darbe!
MES – TĖVAI
Trys motinystės pamokos
Kaip meilę vaikui auginau
AŠ IR TU
Buvimas kartu
AŠ ATRANDU SAVE
Kam reikalingi sapnai?
AŠ IR PASAULIS
Kas kuria jūsų namus?
Laimės iliuzija
KŪNAS IR SIELA
Relaksacija – kelias į vidinę ramybę
Šeimos receptų knyga
Kultūrinis šokas virtuvėje
AŠ KONSULTUOJUOSI
Psichoanalizė: kelionė į save
PSICHOLOGO DIENORAŠTIS
Aušros belaukiant
AŠ – NE PSICHOLOGAS
Lietuviškojo superherojaus ilgesys
