Ne išimtis esu ir aš. Ūgtelėjus mano pirmagimei susidūriau su begale situacijų, kai mano kūdikis, mano mažoji, mylimoji dukrytė, savo veiksmais pradėjo mane erzina. Kartais būdavo sunku pakęsti jos priešgyniavimą ir neklausymą (kaip tyčia tuo metu reikia kur nors skubėti ar laukia begalės papildomų darbų).
Būdavo momentų, kad norėdavosi savo „saulytę“ jei ne trenkti į sieną, tai gerokai papurtyti. Savo didžiausiam siaubui reikėdavo pripažinti, kad savo mylimam vaikeliui, brangiausiam turtui, jaučiu neapykantą, būnu įtūžusi ir pikta. Koks siaubas!..
Glostydama ir myluodama savo mažąją dukrytę kartais su panieka ir pasibjaurėjimu nužvelgdavau tėvus, vidury gatvės rėkiančius ant savo vaikų, kumščiuojančius juos per nugarą, stumdančius, kad greičiau eitų į priekį ar išliptų iš balos. Su didele užuojauta nužvelgdavau verkiančius mažuosius. Pati sau tuo metu galvodavau, kad aš su savo vaikeliu niekada taip nepasielgsiu, būsiu kantri ir mylinti. Visada tik mylinti.
Meilė nėra jausmas, apimantis kiekvieną ir atsirandantis savaime. Tai – siekiamybė, ilgas kūrybinis procesas.
Tačiau kasdienybė atskleidė visus realaus gyvenimo aspektus: džiuginančius ir skaudinančius, stiprinančius ir gniuždančius. Supratau, kad meilė – ne vien tik nuostabus jausmas, tačiau taip pat didelis kūrybinis procesas.
Bet kokia kūryba (ar jūs ausite kilimą, ar formuosite dailias savo kūno formas, ar auginsite vaiką) neatsiejama nuo savistabos ir disciplinos, ypač jei siekiamas rezultatas ar meistriškumo lygmuo. Auklėjant vaikus teisingai nuspręsti ar bent jau susigaudyti visose situacijose turbūt neįmanoma. Tačiau, kuo arčiau esame įsivaizduojamo idealo, tuo geresniais tėvais tampame. Kuo labiau esame patenkinti patys, tuo laimingesni auga mūsų vaikai. Mylėdami savo vaiką ne tik nuolat džiaugiamės jo naujais sugebėjimais ir atradimais, bet ir ko nors mokome, ką nors aiškiname ir, žinoma, šį tą draudžiame.
Remdamasi daugelio autorių darbais ir savo asmenine patirtimi, galiu išskirti šiuos svarbiausius meilės vaikui rodymo būdus: akių kontaktas, fizinis kontaktas, sutelktas dėmesys ir disciplina (arba drausminimas). Visi šie būdai yra vienodai svarbūs ir reikšmingi.
Leisk man į tave žiūrėti
Niekada nėra per anksti pradėti nepaliaujamai reikšti savo šiltus jausmus vaikui. Vaikui tiesiog privaloma jausti besąlygišką meilę, kad jis kuo efektyviau įvaldytų šį sudėtingą pasaulį.
Akių kontaktas – labai paprastas, bet veiksmingas būdas. Nuo pat gimimo, kai tik vaikutis pradeda fiksuoti žvilgsnį, jis nuolat ieško akių kontakto su mama arba kitu žmogumi. Atkreipkite dėmesį (jei iki šiol to padaryti neteko), kaip mama (o gal ir jūs patys) žiūri į mažą vaikutį. Vaikutis gali būti ir ne jos, tačiau pats žvilgsnis bus labai šiltas, atviras, kūnas atpalaiduotas, jokių šalutinių minčių, širdies plote jaučiama maloni šiluma. O jei tai savas vaikas, visi pojūčiai dar stipresni, meilės jausmas dar didesnis.
Vaikai žiūri tėvams į akis, kad „pasimaitintų“ emociškai. Kuo daugiau tėvai susitinka su vaikais akimis, tokiu būdu išreikšdami meilę, tuo labiau vaikas pats išgyvena šį nuostabų jausmą, kurį vėliau savo akimis perduoda kitiems. Su tokiu žmogučiu kitiems labai lengva bendrauti, norisi tai daryti dažnai (manau, esate sutikę tokių žmonių), nes jų žvilgsnis šiltas, jie atvirai sprendžia iškilusias problemas.
Akių kontaktas – tai, visų pirma, abipusis dviejų asmenų žvelgimas vienas kitam į akis. Nepasitikintys savimi vaikai nedrąsiai žiūri į suaugusiojo akis, o atlikdami kokią nors užduotį nuolat žvilgčioja, laukdami jo / jos reakcijos. Neteisinga būtų teigti, kad šių vaikų tėvai nemyli. Tiesiog jie dažniausiai taip būna užsiėmę, kad savo žvilgsnį nukreipia tik į vaiko veiklą ar tos veiklos rezultatą. O trumpas akių kontaktas, kupinas meilės ir šilumos (jei tėvai tuo metu neskuba ir nėra užimti savų rūpesčių), lieka tik prietemoje, atsisveikinant su vaikučiu nakčiai.
Paprastai tėvai žvilgsniu stengiasi daryti vaikui poveikį, ypač išreikšdami nepritarimą, norėdami pasakyti pastabą ar sudrausminti. Kuo vaikas mažiau patiria šilto akių kontakto, tuo rečiau pats žiūri kitiems į akis, tuo mažiau ir kiti ieško su juo kontakto, vengia bendrauti.
Jei žvelgdami vaikui jaučiame pyktį ar susierzinimą, aišku, vaikas akių kontaktą išmoks naudoti pykčiui reikšti. Ir jei pastebite, kad jūsų santykiuose su vaiku toks žvilgsnis dažniausias, pabandykite į vaiko akis žiūrėti be jokių minčių, kaip į patį nuostabiausią kūrinį. Jei vis tiek trukdo kritiškos mintys, pabandykite prisiminti, kaip pirmą kartą žiūrėjote į savo vaikelį (kai dar nieko iš jo nereikalavote, kai jis dar nieko nebuvo iškrėtęs) ir džiaugėtės tiesiog jo buvimu ir nuostabiom jo akytėm. Pradėkite tiesiog žiūrėti į akis ir mėgautis tuo (tuomet neišvengiamai pradedate šypsotis).
Eikš, tave priglausiu
Fizinis kontaktas – akivaizdžiausias meilės vaikui reiškimo būdas. Čia turime omenyje ne tik bučinius ir apkabinimus. Bet koks prisilietimas – kai liečiame vaiko ranką, petį, galvą, nugarą, jam sėdint prie stalo, skaitant knygą, žvejojant ar žaidžiant – rodo mūsų meilę jam.
Mokslininkai pastebėjo, kad prisilietimas nepaprastai reikšmingas mūsų fizinei ir dvasinei savijautai. Majamio universitete dar 1992 m. atlikti tyrimai parodė, kad neišnešioti kūdikiai, kuriems kasdien buvo daromas masažas – lėtų, gilių glostymų seansai – priaugo 47 proc. daugiau svorio, nei jų mažieji palatos draugai, kuriems nebuvo skirta tiek procedūrų. Naujagimiai, kuriuos masažavo, geriau miegojo, buvo gyvesni, aktyvesni, per paskutinius aštuonis mėnesius geriau vystėsi ir protiškai, ir fiziškai.
Kanadietis psichologas M. Meaney bandymais pademonstravo, kad prisilietimas prie žiurkiukų pirmomis jų gyvenimo savaitėmis padeda išsivystyti receptoriams, kurie slopina galingų streso hormonų, sukeliančių augimo sulėtėjimą, smegenų ląstelių pakenkimus bei aibes kitų problemų, gamybą.
Ne viena mano kolegė, dirbusi kūdikių namuose, pastebėjo, kad vaikučiai, kurių lovelės stovi arčiau durų, daug rečiau serga ir sparčiau vystosi. Kodėl? Nes juos dažniau paglosto ten dirbantis personalas (žinia, vienoje patalpoje būna 10–20 lovyčių, todėl visų vaikučių paglostyti neišeina).
Vaikas, augantis šeimoje, kurioje tėvai jį nuolat drąsina žvilgsniu ir dažnai liečia, bus patenkintas savimi ir jį supančiu pasauliu. Jam bus lengva bendrauti su aplinkiniais, dažniau pelnys jų simpatijas, didės jo pasitikėjimas savimi.
(Bus tęsinys)
Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje rasite“:
AŠ – ASMENYBĖ
Edita Mildažytė: žmogus ne sau sukurtas
AŠ DIRBU
Gyvenimo laiko panaudojimas
Suaugusiųjų žaidimai... darbe!
MES – TĖVAI
Trys motinystės pamokos
Kaip meilę vaikui auginau
AŠ IR TU
Buvimas kartu
AŠ ATRANDU SAVE
Kam reikalingi sapnai?
AŠ IR PASAULIS
Kas kuria jūsų namus?
Laimės iliuzija
KŪNAS IR SIELA
Relaksacija – kelias į vidinę ramybę
Šeimos receptų knyga
Kultūrinis šokas virtuvėje
AŠ KONSULTUOJUOSI
Psichoanalizė: kelionė į save
PSICHOLOGO DIENORAŠTIS
Aušros belaukiant
AŠ – NE PSICHOLOGAS
Lietuviškojo superherojaus ilgesys
