Su mama sieja artimas ryšys
Kai tarėmės su M.N.Stačiokiene dėl interviu, ji žvaliai aiškino: “Vakar vaikų piešinių parodą rengėme, paveikslus kabinome iki ketvirtos ryto”. O kitą dieną jau laukė grandiozinio renginio, skirto Tarptautinei vaikų gynimo dienai, repeticija. Vakare - koncertas, po to - vakaras rengėjams ir dalyviams. Atrodo, jai vieni niekai keletą naktų iš eilės numigti vos po porą valandų.
“Per tiek metų organizmas priprato”, - šypsodamasi sako moteris. Kai viena augino vaikus, tik naktys priklausė jai. Tačiau ir tada ne nagus lakuodavo, o skubėdavo užbaigti pradėtus darbus. “Jei turi ambicijų gyvenime ko nors pasiekti, miegoti nėra kada”, - juokiasi M.N.Stačiokienė.
Vienu metu kalbėdama dviem mobiliaisiais telefonais ir dar vairuodama automobilį ji derino paskutines koncerto detales. O dar reikia pasirūpinti sergančia mama. “Mamute, tu pasišildyk arbatos ir išgerk vaistus, kurie yra raudonoje dėžutėje ant stalo, gerai?” - šaukė ji į ragelį.
Metusi jį griebė raktelius: reikia staigiai nulėkti į namus ir įleisti pažįstamą moteriškę, kuri mamą prižiūrės, kol jos pačios nebus. Tempdama išsipūtusį, vos užsidarantį portfelį ir paaiškinusi, kad rankinukus nešioja tik ne darbo metu, nes į juos juk niekas netelpa, puola į automobilį. Gerai, kad namai netoli.
M.N.Stačiokienė tebegyvena tame pačiame daugiabutyje, kur užaugo vaikai. Namas neišvaizdus, kaip ir visi aplinkui, bet įėjus į laiptinę apakina švarios, abrikosine spalva dažytos sienos, lifto kabina naujintelė. Pasirodo, Marijos iniciatyva visa laiptinė surinko pinigų, pasidarė remontą, atnaujino liftą.
Įėjus į butą paaiškėja, kad mama sėdi virtuvėje, nelaiminga, vieniša ir geria šaltą arbatą - per sunku pasišildyti. Dukra ją apkabina, nuramina. “Iki šiol mus sieja labai stiprus ryšys. Mamai jau 88 metai, neseniai pablogėjus sveikatai persikėlė pas mane. Teko užleisti savo svetainę”, - mosteli ranka į jaukų kambarį, kur ant sofos paklotas ligonės patalas.
Pasikalbėti M.N.Stačiokienė pakviečia į nediduką vyro Stasio kabinetą. Numetusi šūsnis popierių nuo stalelio, dėlioja puodelius kavai. Greitosiomis sutepa keletą sumuštinių su sūriu. Ant tvarkingo teisininko darbo stalo, šalia kompiuterio ir krūvelės teisinės literatūros, puikuojasi keletas Marijos ir jos vyro nuotraukų.
Stiprybės ir laimės šaltinis
“Mano stiprybės ir laimės šaltinis - šeima. Ir visai nesvarbu, ar ji pilna, ar ne. Juk likimo nepasirinksi. Patirtis rodo, kad ir vienas žmogus gali duoti vaikams tai, ko labiausiai reikia, juos išauklėti gerais žmonėmis, žinančiais, ko nori gyvenime, mokančiais užjausti ir išgirsti kitą”, - dėsto M.N.Stačiokienė.
Ji nepaprastai didžiuojasi jais. Ir džiaugiasi, kad nors jau suaugę, nebegyvena kartu, yra labai artimi, visuomet atskuba vienas kitam į pagalbą.
“Mes jaučiamės kaip vienas stiprus kumštis. Aišku, vaikams aš negalėjau skirti tiek laiko, kiek norėjau, daug dirbau, bet visuomet laikiausi principo - nemoralizuoti, neauklėti, o daug kalbėtis iš širdies, visus darbus dirbti kartu ir taip užkrėsti noru daug suspėti ir pasiekti gyvenime. Tačiau visi vakarai po darbų buvo skirti jiems”, - pasakoja Marija.
Ji visuomet stengdavosi, kad vaikai būtų kuo nors užsiėmę; vedžiojo į būrelius, teatrus, koncertus, renginius. Marija įsitikinusi, kad viskas, ko išmokai, gyvenime praverčia. Tais laikais, kai visko trūko, ji ir siūdavo, ir megzdavo, norėjo puošti namus, kad būtų jauku. Pasisiuvo virtuvei originalias užuolaidas. Visos draugės puolė prašyti: ir mums reikia. Tačiau laiko trūko, todėl pasitelkė vyriausiąją dukrą Nomedą, tuomet VPU taikomųjų darbų studentę. Ir jai tai patiko. Dabar ji turi savo užuolaidų saloną, kuria tikrus meno kūrinius, jai netrūksta užsakymų.
Jaunėlis, kurį mama švelniai vadina Mindaugėliu, šiemet baigia mokyklą. Ketina studijuoti tarptautinius santykius. Jis puikiai mokosi, tapo, groja, rašo eiles. Pats gimęs Motinos dieną - mamai tą dieną dovanoja savo eilėraštį. “Nuo vaikystės jis pasirūpina, kad ant mano stalo niekuomet nenuvystų rožė. Kai tik žiedelis ima leipti, ją pakeičia nauja”, - sako pašnekovė.
Jai smagu, kad pavyko savo abu sūnus (vyresnysis Andrius yra dailininkas) išauklėti tokius, kurie būtų dėmesingi moteriai, norėtų su ja visur eiti, nebijotų parodyti savo jausmų. Ne mažiau ji didžiuojasi ir dukromis - Evelina, kuri studijavo žurnalistiką ir teisę, o dabar sėkmingai dirba renginių organizavimo srityje, bei teisininke Egle.
M.N.Stačiokienė jau turi tris anūkus - Paulių, Agnę Mariją ir Vincentą. Kai sueina visi jos vaikai su antrosiomis pusėmis ir anūkais, dar dabartinio vyro Stasio Stačioko, Konstitucinio Teismo teisėjo, už kurio ji ištekėjo prieš penkerius metus, du sūnūs iš pirmosios santuokos su žmonomis ir vaikais, vos ne 20 žmonių susidaro.
Netrūko išbandymų
Atrodo, kad pašnekovės niekas negalėtų išmušti iš vėžių. Tačiau jos gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Keturiskart tuokėsi, tris - skyrėsi.
Su pirmuoju vyru, dviejų vyriausiųjų dukterų tėvu, ji išsiskyrė dėl jo neištikimybės. Jis žmoną ypač įskaudino, kadangi tai įvyko likus vos kelioms dienoms iki antrosios dukrelės gimimo. Tad ji apsisprendė skirtis.
Vos sužinojęs apie skyrybas prisistatė senas Marijos gerbėjas, muzikantas. Ir paskelbė ultimatumą - jei išvarysi, be tavęs negyvensiu. Ji patikėjo meile. Su šiuo vyru susilaukė kitų dviejų vaikų - Eglės ir Andriaus. Tačiau, kai laukėsi antrojo sūnaus, jų santykiai jau buvo pašliję.
“Negalėjau taikstytis su tuo, kad jis pakėlė ranką prieš mano vaikus”, - paaiškina. Šis vyras su savo vaikais nepalaikė jokių santykių. Ir nuoskauda, matyt, buvo tokia didelė, kad Andrius atsisakė tėvo pavardės, pasikeitė ją į mamos mergautinę. Antrą sykį išsiskyrusi Marija liko viena su 4 vaikais, jauniausiam buvo vos dveji.
Dvylika metų viena juos augino. Buvo sunku. Ir pinigų trūko, tekdavo gerai pasukti galvą, kaip sudėlioti finansinę pajamų ir išlaidų dėlionę. Bet tai išėjo į gera, vaikai moka taupyti, žino pinigų vertę. Vis dėlto litas jiems netapo svarbesnis už žmogų.
“Visa namų našta ant mano vienos pečių gulė. Dirbau daug, tačiau kartu su vaikais suspėdavome viską, net į komandiruotes dukros išleisdavo. Vaikai vieni kitus prižiūrėdavo - didesni mažesnius, buvo labai savarankiški. Sudėliodavau rūbelius į krūveles, septynioms dienoms, ir palikusi instrukcijas vyriausiai dukrai, išlėkdavau. Ir mes puikiai tvarkėmės”, - prisimena moteris.
Trečioji santuoka buvo netikėta. Marija nebeketino tekėti. Tačiau jaunystės laikų draugo, kurio žmonos laidotuvėse po daugelio metų dalyvavo, be mamos likusios dvi mažos dukrelės ją labai sugraudino. Pradėjus bendrauti mergaitės labai prie jos prisirišo, aiškina šį savo žingsnį moteris. O paskui dar pagrandukas Mindaugas į pasaulį pasibeldė. Tačiau jaunystės draugystės nepavyko susieti su dabartimi. Ir ši santuoka greitai iširo.
Su S.Stačioku jie kartu jau penkeri metai. Puikiai sutaria, gražiai gyvena. Pagaliau laiminga, lygiavertė santuoka.
Rūpinasi likimo nuskriaustaisiais
Filologijos studijas baigusi Marija dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos sistemoje, Technikos universitete, vėliau Lietuvos mokslų akademijoje. Šis darbas - jai malonumas. Tenka rūpintis bendradarbiavimu su įvairių šalių mokslo akademijomis, mokslininkų vizitais. Prieš šešerius metus M.N.Stačiokienė dar nusprendė baigti Ryšių su visuomene specialistų profesines studijas Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute. Tai buvo kaip iššūkis pačiai sau: aš noriu, aš galiu.
Daugiau, kaip prieš 15 metų ji įsitraukė į veiklą žmogaus teisių gynimo srityje. “Visą laiką buvau autoritetas daugeliui žmonių. Kai nebežinodavo, ką daryti, pakliuvę į bėdą, eidavo pas mane. Mokėjau išklausyti, patarti, kaip teisybę surasti. Paskui mane pakvietė į žmogaus teisių gynimo organizaciją ir ji tapo mano gyvenimo dalimi”, - pasakoja pašnekovė.
Jos vadovaujama Lietuvos žmogaus teisių lyga dalyvauja tarptautiniuose ir nacionaliniuose žmogaus teisių apsaugos ir gynimo projektuose, kaupia ir skleidžia kitų šalių, tarptautinių organizacijų patirtį, analizuoja žmogaus teisių būklę Lietuvoje. Bendradarbiaudama su valstybės institucijomis, visuomeninėmis žmogaus teises ginančiomis organizacijomis dalyvauja formuojant žmogaus teisių gynimo ir įgyvendinimo strategiją Lietuvoje.
Mamai smagu, kad šia veikla ir vaikai susidomėjo. Ypač dukra Evelina. O neseniai vėl visa šeima ėmė globoti našlaičius.
“Kartu su Lietuvos mokslų akademija rengėme mokslo festivalį, į kurį pakvietėme 300 vaikų globos namų auklėtinių. Jo metu vienai mergaitei iš Molėtų vaikų globos namų pavogė mobilųjį telefoną. Nesinorėjo, kad liktų nelaiminga. Pažadėjau nupirkti kitą. Prie šios dovanos prisidėjo visa mano šeima. Sėdome vieną savaitgalį, nuvežėme jį ir dar daugybę dovanų, kurias surinko visi šeimos nariai. Susidraugavome ir su kitais Molėtų globos namų gyventojais”, - pasakoja Marija.
Ji įsitikinusi, kad šiems likimo nuskriaustiems vaikams reikia suteikti šansą, todėl ir kilo projekto “Už gražų vaiko pasaulį. Aš noriu svajoti” idėja. Ją vainikavo baigiamasis koncertas - pasaka, kuriame kartu su ryškiausiomis Lietuvos muzikos pasaulio žvaigždėmis pasirodė net 54 būsimos žvaigždutės, šiuo metu gyvenančios vaikų globos namuose bei daugiavaikėse šeimose. Tegul tai bus mažas žingsnelis tiesiant jiems kelią į meną, didžiąją sceną, pasaulio pažinimą.
“Neseniai atšvenčiau jubiliejų, ir net labai garbingą - šešiasdešimtmetį. Bet visai to nejaučiu. Esu kupina planų ir idėjų”, - energija spinduliuoja moteris, visiškai neslepianti savo amžiaus. Nors galėtų, nes tikrai atrodo jaunatviška ir žavi. Gerai jaustis jai padeda mėgstama veikla. Ir vaikai ja didžiuojasi dėl to, kad nesėdėjo tik prie puodų. Beje, ji daugelį metų dar ir dainavo ansamblyje “Cantilena”, o studijuodama grojo kanklėmis
“Mindaugo susilaukiau jau brandaus amžiaus, bet tikiuosi, kad jis nejaučia, jog mama jau šešiasdešimtmetė. Mudu mokame ir automobiliu kaip tikri asai pravažiuoti, ir jo draugų kompanijoje nesijaučiu svetima. Niekuomet netrukdydavau vaikams vakarėlių metu. Galėjome kartu su jų draugais šokti nors ir iki ryto”, - šypsosi M.N.Stačiokienė.
