Audringas fantazijos protrūkis labiausiai pastebimas 3-4 metų vaikų amžiaus grupėse. Jeigu pasaulyje yra stebuklų, tai vaikiška fantazija – vienas iš jų. Neabejotina, kad vaikas, savo fantazijos dėka butelių kamščius paverčiantis puotos svečiais, o sagas – kariais ir generolais mūšio lauke, jaučiasi esąs visagalis. Nei vienas tikras karvedys neturi tokios galios.
Čia vyksta pasaulio sukūrimas – nei daugiau, nei mažiau. Greitai auganti siela nugali vaikiško kūno nemokėjimą ir nelaisvę. Vaikas sukuria savo pasaulį, kur jis – pats didžiausias ir svarbiausias, kur viskas priklauso tik nuo jo, kur jis gali paversti vieną daiktą kitu, suteikti jam įvairių funkcijų. Ši “visagališka” patirtis suteikia vaikui jėgų, o jo dvasia bręsta ir stiprėja, jausdama atsakomybę.
Neįtikėta, tačiau suaugusieji dažniausiai neprisimena šio jausmo. Jiems atrodo, kad vaikas žaidžia su “visokiomis šiukšlėmis” dėl to, kad neturi pakankamai gerų žaislų. Suaugusieji – tikri diversantai. Jie perka vaikams žaislus, kaip du vandens lašai panašius į realius daiktus. Pavergti šių panašumų, vaikai palieka savo fantazijų pasaulį ir priima suaugusiųjų žaidimo taisykles.
Tačiau “tikrų” žaislų galimybės yra ribotos, ir vaikams greitai tampa nuobodu. Sielos gilumoje vaikas jaučia savo statuso praradimą: iš pasaulio valdovo jis tapo aptarnaujančiu personalu prabangiame automobilyje. Su juo negalima nuveikti nieko ypatingo, na, nebent pasigirti. Neveltui vaikai mėgsta juos neštis į kiemą, kur yra “žiūrovų”, o namuose mėgsta žaisti su senomis kaladėlėmis, kurių viena atlieka automobilio, kita – sunkvežimio, trečia – traukinio vaidmenį. Taip suaugusieji pakeičia vaikų kūrybos džiaugsmą nuosavybės džiaugsmu.
5-6 metų amžiaus vaikai noriai fantazuoja su savimi, įsijausdami į kieno nors vaidmenis. Nusiimti nuo savęs atsakomybę, pasislėpus po kauke – viena iš fantazijos galimybių. Pabūti piktu vilku, stipriu jaučiu, viską griaunančiu savo kelyje arba kalbančia lėle, galinčią pasakyti mamai KAŽKĄ TOKIO – koks malonumas!
Vaikai, kurių fantazija neišsivysčiusi arba užslopinta, dažnai būna tiesiog nepakenčiamo charakterio. Visos tos emocijos, kurių nepavyko išlieti žaidimo būdu, pasipila ant aplinkinių. Suaugusieji netgi nenutuokia tokių pykčio ir isterijos protrūkių priežasčių. O jeigu nutuoktų, tai dėtų nors minimalias pastangas vaikų fantazijos lavinimui.
“Garo nuleidimas”, išsikrovimas – tai tik dalis teatrinio žaidimo, kurio pagrindinis tikslas – užuojautos ir supratimo ugdymas, mokymasis pasijusti kito žmogaus, gyvūno ar netgi daikto vietoje. Vieną ir tą pačią dieną vaikas gali pabūti ir jūros siaubūnu, ir auksine žuvele, pildančia norus; peliuku, turinčiu broliukų kaimyniniuose butuose; varle, kurios padorūs žmonės net neįsileidžia į namus ir dar saldainiu, kurio niekam nepavyksta suvalgyti...
Paskutiniu metu psichologai ir pedagogai reiškia susirūpinimą dėl vaikų fantazijos nuskurdimo, nes dėl to vaikų pasaulis tampa jau nebe vaikų, o suaugusiųjų pasauliu. “Vaikiškų” TV programų ir kompiuterinių žaidimų pagalba suaugusieji bruka vaikams savąją fantaziją, kuri yra visiškai kitaip sutvarkyta.
Be to, ikimokyklinė vaikystė daugumai tėvų kažkodėl atrodo tuščiu laiko švaistymu. Kad “ištaisytų šią klaidą”, jie verčia savo trimečius vaikus mokytis “ko nors naudingo”. Tačiau vaikystės užduotys yra visiškai kitokios – daug svarbesnės už užsienio kalbų mokymąsi ar panašiai. Ikimokyklinė vaikystė – tai jausmų pasaulis. Kaip audringai nevyktų pasaulio pažinimas šiame amžiuje, jis kiaurai persmelktas ir papuoštas jausmais. Ir būtent jie padeda vystytis vaizduotei.
Kol psichologai vaizduotę manė esant intelekto funkcija, jiems nepavyko jos atskleisti. Ir tik pripažinus vaizduotę priklausant jausmų pasauliui, mokslininkai sugebėjo suprasti, kodėl ji tokia ryški vaikystėje. Ir kodėl tik poetai išlaiko fantaziją visą gyvenimą.
