Daug kas gali atsitikti, netgi nekviesti į sodą atkeliauti fėjos ir nykštukai. Juk žmonės negali gyventi be svajonių, o pasakų herojai kartais padeda tiems, kurie svajoti... neturi laiko.
Mažutės, bet galingos moteriškos būtybės
Mažutis kampelis, žiedų apsuptas indelis – puiki vietelė pasakų personažui. Vaikams ypač patinka čia apgyvendinti fėją ir, kad ji jaustųsi laiminga ir linksma, sukurti nykštukinį sodą su baldeliais ir kitais aksesuarais.
Kai tik vaikas pasako, kad netiki fėjomis, „kažkur viena mažutė fėja krenta negyva“ (J. M. Barrie, Piteris Penas). O ką mano suaugusieji? Kartais tiki likimo fėjomis, kartais jas keikia. Kokie bus ateinantys metai? Tegul stebuklingosios būtybės būna palankios. Juk jūs nebūtinai turite tikėti fėjomis, norėdami įrengti joms kampelį sode.
Keltų ir romanų mitologijoje fėjos (angl. fairy, faery, pranc. fee) – moteriškos lyties būtybės, giminingos elfams. Jos grakščios, mažos, bet galingos. Pagal padavimus fėjos lemia žmonių likimus. Mažosios būtybės gyvena miškuose, šaltiniuose, mėnulio apšviestose pievose, kalnuose, kur šoka ir dainuoja. Dažnai minimos ne tik vokiečių, prancūzų, švedų, anglų pasakose. Latvių Lauma ir lietuvių laumė dar vadinamos burtininkėmis, raganomis. Gyvendamos žemėje, jos daugiausia dėmesio skirdavo žmonių moralės saugojimui. Doriesiems padėdavo, o nedorėlius bausdavo.
Fėjų sodeliui – alpiniai ir vaistiniai žemaūgiai augalai
Fėjų sodeliui imamas nedidelis indas su skylutėmis dugne. Kad iš jo išbėgtų vandens perteklius, reikia paberti duženų. Labiausiai tinka maži vazonėliai, medinės dėžutės.
Vietos indelyje – ne marios. Tad augalai tilps tik trys ar keturi. Ir tie turi būti kompaktiški. Geriausia sodinti įvairius vaistinius žolynus. Tiks, pavyzdžiui, žemaūgės paprastojo raudonėlio (Origanum vulgare) veislės ‘Humile’, ‘Microphyllum’ ir ‘Jim’s Best’, kurios yra apie 12 cm aukščio. Gražiai atrodys rozmarinas (Rosmarinus), kvapusis mairūnas (Origanum majorana), vaistinis šalavijas (Salvia officinalis), pelargonijos (Palergonia), čiobreliai (Thymus), alpinė rasakila (Alchemilla alpina), žilasis česnakas (Allium senescens) ‘Glaucum’.
Fėjų sodelyje puikiai dera ir kompaktiški alpinariumo augalai. Rožiniais žiedeliais pasipuošia Acantholimon – apie 10 cm aukščio krūmelis. Gražiai auga vyrskydės (Androsace), rausvos gvaizdės (Armeria) ir Azorella, kurios lapų skrotelės greitai uždengia žemę. Nuostabiai atrodo žemaūgiai katilėliai – Campanula garganica, C. alpina, žemaūgės flioksų (Phlox) veislės.
Žinomi daugelio senųjų kultūrų
Nykštukai žinomi daugelio senųjų kultūrų. Jie minimi Šiaurės Europos, Egipto, Graikijos, Persijos, Turkijos ir kitų šalių viduramžių folklore. Tai miškų gyventojai, kurie gyveno urvuose ir kitose laukinės gamtos vietose. Jie vadinami goblinais, troliais, gnomais, elfais, pigmėjais.
Ko gero, Švedija – vienintelė šalis, kur nykštukai yra tyri, paprasti. Po gausios Kalėdų vakarienės ateina laikas pasirodyti mažajam namų gyventojui Tomtei. Tai jis atneša vaikams dovanų. Tikima, kad Tomtei gyvena po grindimis ir neša sėkmę.
Sodyboje ši būtybė gyvena tol, kol šeimininkas gražiai elgiasi su savo šeima, gyvuliais ir per kiekvienas Kalėdas nepamiršta lauke pastatyti dubenėlio su koše. Mažutis vyrukas ilga balta ar pilka barzda – geroji dvasia. Gyvena daržinėje, klėtyje, padeda atlikti namų ruošą ir prižiūri gyvulius, su kuriais moka kalbėtis.
Kičas sode – nykštukai?
Kiekvienas pasirinks, ar po šia antrašte dėti tašką ar klaustuką. Tikrovė tokia, jog daugelį metų nykštukai gyvena soduose kaip sėkmės simbolis. Sakoma, kad pirmasis žmogus, apgyvendinęs nykštukus prie namų, buvo anglas seras Charlesas Ishamas iš Lamport Hallo. Jis pastatė didelį alpinariumą, kurį apsodino žemaūgiais spygliuočiais ir alpiniais augalais. Po 20 metų vietą nutarė pagyvinti... porcelianiniais nykštukais. Ch. Ishamas buvo spiritualistas ir tikėjo, kad jie reprezentuoja dvasių pasaulį.
Vivian Rusell (Didžioji Britanija) sodybą puošia ne vieną raudonkepuris ir baltabarzdis nykštukėlis. Ji pasakoja, kad pradžioje buvo tik vienas, ir tas atsirasdavo tik tuomet, kai pas į svečius ateidavo draugė su dukra. „Aš tiesiog ieškojau preteksto nykštukais papuošti sodą, – sako moteris. – Visuomet, kai eidavau pro šalį, mano akį patraukdavo ne pati statulėlė, bet raudona kepurė, šelmiška nosis ir linksmas veidukas. Galų gale nykštukus palikau kaip talismanus. Jie suteikia mano sodui linksmumo.“
Ko gero, dėl panašios priežasties nykštukai apsigyvena ir mūsų soduose. Kodėl tapome rimti ir nuobodūs, išdidūs, bijome kičo, išdaigų? Tiesiog kai sodus projektuojantys specialistai pradeda ką nors neigti, smagu pamėginti pakeisti jų mintis, įžiebti ginčų ugnį. Tiesa, prie vieningos nuomonės, matyt, niekada neprieisime, kaip ir kalbėdami apie tai, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis.
