Negalime sakyto, kad jos neregėjome – juk tryško ką tik jos šviesa, plieskė iš vaiskiai žydro dangaus. Dabar iš tos pačios aukštybės pursloja lietus ir sūkuriuoja šlapios snaigės.
Klausite – ar ne per anksti? Tačiau negi jūs pamiršote pernykštį rudenį, kai žiemos spalvas ir sniego šėlimą regėjome dar anksčiau? Šiaip jau dabar niekuo nereikėtų stebėtis, nors... mes širdyje vis tiek laikome visai kitokius paskutiniųjų spalio dienų prisiminimus. O jos būdavo kur kas šiltesnės, su kamanių ir bičių pasiskraidymu, su drugiais ir žiogų svirpimu. Žinoma, ir su paukščiais.
Ko gero, tik paukščiai į visus orų bangavimus reaguoja vienodai, tradiciškai, kaip kasmet. Jų režimo netrikdo nei šlapdriba, nei lapus ir žemė aplipinusi balta sniego košė. Paukščių pasaulyje šie vaizdai nėra trikdžiai, jie paklūsta kur kas svarbesniems reiškiniams. Visų pirma – dienos ilgiui. Tiesa, kažkiek įtakos paukščiams galėjo turėti labai pastovūs, taigi – pastoviai vėsus – orai, o kai kurioms rūšims – maisto gausa.
Gali būti, kad laukuose likę nenuimti javai pritraukė ir užlaikė gerves, didelės balos ir žaliuojantys dirvonai – žąsis. Tačiau ne viskas lesalo trupiniais matuojama. Štai nuo šakų krenta ar dar nenukritę pūva šermukšnių obuoliukai, o jų lesti neskuba nei varnėnai, nei strazdai. Apie svirbelius kol kas dar nekalbame – šiemet jų neregėti, nors tokiu laiku kai kada jie jau svirpdavo.
Kažkaip lyg ir be niekieno pastangų nukrito dauguma medžių lapų, atsivėrė girios gelmės. Dabar pamatome, kaip išretėję girios medžiai, kaip atrodo laukų giraitės, pagaliau – net mūsų sodas. Toks metas leidžia geriausiai vertinti savo aplinką ir planuoti jos tvarkymo darbus.
Išretėjus girios lapijai miškuose vis dažniau ūkauja medžiotojai – medžioklės varant skirtos kontroliuoti žmonių populiacijas tada, kai to negalima atlikti kitais būdais. Nuo spalio vidurio tokiose medžioklėse jau sumedžioti penki vilkai iš nustatyto 60 limito. Dabar jų bus dar daugiau. Pasibaigus grybavimo sezonui ir miškuose sumažėjus lankytojų, žvėrys pradeda rinktis į būsimas žiemojimo vietas. Ateina metas, kai keliuose pradės mažėti stambiųjų žvėrių, tačiau tai neturėtų būti pretekstu atsipalaiduoti vairuotojams. Kol kas dienos trumpėja, ilgėja vakarai ir rytai, todėl žvėrys gali „išdygti“ kelyje net ir tada, kai to dar neturėtų būti.
Savaitgalį pasuksime laikrodžių rodykles. Tačiau gamtoje laikas nesikeis. Išauštantis lapkritis mus neš vis gilyn į brandųjį rudenį.
