Vėlų rudenį gėrėtasi pušų kolekcija ir begale dekoratyviųjų augalų, kuriuos šeimininkai augina su didžiule meile bei laikydamiesi esminės verslo nuostatos: visiems savo rankomis išaugintiems augalams Birvydai suteikia šimto procentų garantiją.
Tai reiškia, jog išsirinktas ir namo parsivežtas krūmelis ar medis prigis, nepriekaištingai augs ir džiugins savo žiedais arba žaluma. Ne išimtis ir rododendrai. Jų gausa tąkart mus stebino, o atėjus pavasariui vertė ruoštis į kelionę ir pasidomėti visame pasaulyje populiariais, nuostabiais žiedais apsipilančiais krūmeliais, pelnytai vadinamais „rožių medžiais“. Tokį vardą garantuoja pats pavadinimas, išverstas iš graikų kalbos.
Žmonių džiaugsmui
Sodų aristokratais, karaliais tituluojamus rododendrus Stefa ir Antanas Birvydai pradėjo auginti daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tuomet, kai Lietuvoje apie juos nedaug kas težinojo. Stefą su rododendrais dar vaikystėje supažindino tėvelis, tikrų tikriausias augalų mylėtojas, bei dendrologijos knygos, draugų parvežtos iš Anglijos, Amerikos. Moteris džiaugiasi, jog ją pasiekusios žinios ir informacija nebuvo mėgėjiška, o profesionali. Tai augino sparnus, drąsino imtis nebandytų darbų bei garantavo jų sėkmę.
Sutuoktiniai pirmiausia ieškojo Lietuvoje augusių rododendrų, tiksliau, jų sėklų, kad galėtų pasisėti pirmuosius augalus. Vėliau metų metus buvo atrinkinėjami patys stipriausi, visiškai atsparūs šaltoms, dažnai besniegėms mūsų žiemoms, hibridinami, siekiant turėti kuo įvairesnėmis spalvomis žydinčių krūmelių. Dabar spalvinė Birvydų rododendrų įvairovė iš tiesų džiugina ir verčia aikčioti. Karališki augalai sužysta baltais, rausvais, rožiniais, kreminiais, šviesiai, tamsiai alyvinės spalvos žiedais. Yra ir dvispalvių, su taškeliais, dėmelėmis, garbanotais žiedų kraštais rododendrų. Tarp jų nėra tik geltonai žydinčių augalų.
Siekiant įvairovės, daugiau nei du dešimtmečius dauginę ir kryžminę rododendrus, Birvydai neišvedė nė vienos naujos veislės. Jų žodžiais, norint tai padaryti, reikia labai daug laiko ir begalinių pastangų.
„Mūsų tikslas paprastesnis. Rododendrus auginame žmonių džiaugsmui. Norime, kad kiekvienas pirkėjas nusipirktų ištvermingą, gražų augalą ir su minimaliomis žiniomis, kurių nė vienam nepagailiu, be didelių pastangų sugebėtų juos auginti“, – motyvą dėstė S. Birvydienė.
Atspariausieji – išauginti iš sėklų
Žinodami didžiulę rododendrų pasiūlą, Molinės šeimininkės pasiteiravome, kur ir kaip įsigyti išsvajotųjų krūmelių, kad jie nenuviltų. Stefos Birvydienės teigimu, patikimiausi augalai – užauginti tame regione, kuriame ir toliau vešės.
„Net ir Lietuvoje skiriasi klimato sąlygos. Lygindami Varėną su Klaipėda, akivaizdžiai matome temperatūrų, drėgnumo skirtumus. Pajūryje žiemą niekuomet nebus didžiausia minusinė temperatūra, vyraujanti šalies rytiniuose rajonuose. Čia nėra ir tokių didelių dienos bei nakties temperatūrų svyravimų“, – niuansą, į kurį retas atkreipia dėmesį, išskyrė dekoratyviųjų augalų puoselėtoja.
Anot jos, atvežtiniai rododendrai veisiami šiltesniuose kraštuose, auginami pramoniniu būdu, gausiai tręšiami. Todėl jie nėra atsparūs ir nepritaikyti augti mūsų sąlygomis. Be to, toli gražu ne visos veislės tinka lietuviškam klimatui.
Geriausiai auga išvesti Lietuvoje iš seniai čia augusių augalų. Patys atspariausi rododendrų sodinukai – išauginti iš sėklų. Jie bus stiprūs, žiemą neapšals ir jau ankstų pavasarį atrodys gyvybingi.
„Prekybininkų siūlomi rododendrų krūmeliai iš tiesų būna labai gražūs, traukiantys akį, su veislių pavadinimais. Bet tai yra veislės, o ne rūšiniai augalai. Kultūrinis, žmogaus išvestas augalas visuomet yra lepesnis už rūšinį. Gamtoje taip jau surėdyta, kad rūšis yra gamtos vaikas, jos kūrinys, o veislė – kultivaras, dažniausiai žmogaus darbo rezultatas“, – aiškino S. Birvydienė.
Ji, kad būtų visiškai suprantama, palygino neveislinius ir veislinius šunis. Niekas nepaneigs, pastariesiems reikia geresnių sąlygų, jie dažniau serga, trumpiau gyvena. Taip yra ir su augalais.
Kaip tarp jų nepasiklysti
Daugiausia rododendrų rūšių auga Rytų ir Pietryčių Azijoje, taip pat Europoje ir Šiaurės Amerikoje pačiomis įvairiausiomis sąlygomis – kalnuose, pamiškėse, šlaituose, ūksmingose ir apšviestose vietose, ten, kur dažnai lyja, o žiemą juos užpusto sniegas.
Pasaulyje priskaičiuojama apie 1000 natūraliai augančių rododendrų rūšių ir 12 tūkstančių kultūrinių jų formų. Žinant tai, nenuostabu, jog tuo pačiu vardu vadinami labai mažyčiai, smulkialapiai krūmeliai ir gana dideliais krūmais, net medžiais užaugantys augalai.
Pavyzdžiui, amerikiniai (Rhododendron catawbiense) ar trumpavaisiai (Rhododendron brahycarpum) rododendrai savo tėvynėje tikrų tikriausi medžiai, net ir Lietuvoje jie užauga iki trijų metrų. Nevienodai jie atsparūs ir šalčiui. Vienas ištvermingiausių rododendrų yra trumpavaisio rododendro hibridas ‘Helsinki University’. Jis atlaiko net 30 laipsnių šaltį.
Rododendrai gali būti skirstomi į tris grupes: visžalius, vasaržalius ir pusiau visžalius. Sodininkai mėgėjai sugalvojo savo klasifikaciją. Lapus numetančius krūmelius vadina sodo azalijomis, o visžalius – rododendrais. „Iš tikrųjų tai tie patys augalai, nereikėtų taip painiotis ir painioti kitų“, – sakė daugiau nei du dešimtmečius rododendrus auginanti moteris.
Žinoma kraštovaizdžio architektė, su kuria ne vienas nori pasitarti sodybos planavimo klausimais, užsisakyti projektą, žmonėms vadinamųjų sodo azalijų ir rododendrų nesuplakti į vieną vietą patarė vieninteliu atveju – juos sodinant. Metantys lapus rododendrai tarp visžalių atrodys netvarkingai. Pažvelgus į jų pusę, galvoje vis kirbės mintis, kad kažkas blogai. Jie išsiskirs ir dėl kitos priežasties. Lapus metantys rododendrai paprastai sužysta anksčiau nei visžaliai. Žiedais jie nudžiuginti gali jau balandžio pabaigoje, žinoma, jei tik buvo suteiktos palankios sąlygos ir nepadaryta esminių klaidų juos sodinant.
Kur ir kaip sodinti
Rododendrai įkurdinami rūgščioje dirvoje. Jos rūgštingumas turėtų būti apie 4,5–5,5 pH. Tiesa, yra rododendrų, kurie gali augti ir šarminėje terpėje, tačiau tokių yra labai mažai, o ir tie patys nesupyks, jei teks augti neutralioje ar minėto rūgštingumo žemėje.
Šie augalai mėgsta purią, humusingą dirvą, kad prie paviršiuje augančių šaknelių patektų oro. Pralaidumą didina nespėjusios išsiskaidyti rudos aukštapelkių durpės. Sodinant į duobę galima įdėti ketvirtadalį perpuvusio mėšlo, suteiksiančio labai reikalingo azoto. Rododendrams vešėti labai padeda dirvoje esantys grybai.
„Kad susidarytų vadinamoji mikorizė, kuri padeda pasisavinti maisto medžiagas, reikia humuso, rūgščios terpės. Labai gerai į duobę įmaišyti medžio pjuvenų, pušų spyglių, kankorėžių, šakelių, žievelių. Visa tai, kas sudaro pušų paklotę. Taip pat tinka ąžuolų lapai“, – dėstė Stefa Birvydienė.
Parūgštinti žemę galima ir sieros rūgštimi (ja būna užpildomi automobilių akumuliatoriai). 10 litrų vandens reikia 5 mililitrų koncentruotos sieros rūgšties. Prieš laistant privalu atsiminti: rūgštis pilama į vandenį, o ne atvirkščiai. Sureguliavus tinkamą dirvos rūgštingumą, rododendrai gerai pasisavina maisto medžiagas.
Rododendrų nepatariama sodinti po vieną. Vieniši jie blogai jaučiasi,
nes jiems nepatinka greitai išdžiūvantis dirvos paviršius. Kuomet auga kompanijoje, drėgmė po daugybe lapų kur kas lėčiau išgaruoja. Rododendrams tinka pušų draugija.
Šie medžiai giluminėmis šaknimis ne tik neskriaudžia gražuolių rododendrų, bet savo šešėliu apsaugo nuo kaitrios saulės, o nukritę spygliai patręšia bei parūgština dirvą, todėl jie puikiai sutaria. Rododendrai taip pat gali augti netoli maumedžių, tujų. Gyvatvorės fone karališki augalai irgi labai gražiai atrodo.
Rododendrai puikiai jaučiasi ir atrodo pasodinti prie vandens telkinių, tačiau dirva, kurioje jie sodinami, negali būti užmirkusi. Šaknys mėgsta kvėpuoti, o kuomet gruntinis vanduo aukštai, jos apsemiamos ir dusinamos. Ši detalė gana svarbi, tačiau ji dviprasmiška.
Rododendrai nemėgsta šlapios žemės, bet drėgmė jiems būtina. Norint ją išsaugoti, rododendrus patariama mulčiuoti pušų, maumedžių spygliais, durpėmis, perpuvusiais ąžuolų lapais (netinka kaštonų bei klevų lapai, nes jie šarmina dirvą). Mulčias ne tik padės išsaugoti dirvos drėgmę, bet ir papildys ją maisto medžiagomis, neleis augti piktžolėms, apsaugos nuo žiemos šalčių, taip pat rūgštins dirvą.
Rododendrai į duobę sodinami ne per giliai, o tik šiek tiek giliau, nei prieš tai augo. Visuomet atsiminkime, jog mulčiuojama žemė dar šiek tiek pasikels. Giliai sodinti nepatariama, nes rododendrai, nors apatinės šakos storos ir sumedėjusios, gali suformuoti miegančiuosius pumpurus, iš kurių išauga naujos šakelės. Šakotis augalas kartais pradeda netgi prie šaknies kaklelio, jei tik gauna užtektinai šviesos.
Ir smulkmenos reikšmingos
Renkant augimo vietą, taip pat būtina paisyti kelių taisyklių. Rododendrams nepatinka augti pietinėje, visą laiką saulės apšviestoje, karštoje pastato pusėje. Labai saulėtoje vietoje galima įkurdinti nebent lapus metančius rododendrus, vadinamąsias sodo azalijas. Kai augalai lieka be lapų, žiemą per juos negaruoja drėgmė ir taip šios rūšies rododendrai lengviau ištveria žiemą.
Įvairiaspalvius, skirtingų formų žiedus sukraunančius augalus galima sodinti rytinėje pusėje, o jei juos pasieks rytinė ir vakarinė saulė, galima bandyti ir šiaurinėje. Rododendrų nereikėtų sodinti prie namo kampų, nes čia būna skersvėjų, o jie nėra rododendrų mėgstami. Didelis vėjas ypač drasko ir daug žalos pridaro žiemą. Kadangi jų mediena trapi, augalai išlaužomi su visomis šakelėmis.
„Vėjas labai įsiaudrina tarp kelių namų. Tose vietose susidaro vėjo koridoriai, tuneliai ir tokia vieta labai netinkama rododendrams, nors žmonės dažnai galvoja, jog pasodintam prie namo augalui bus šilčiau. Reikia atsižvelgti ir į smulkmenas, kurios neretai būna labai reikšmingos“, – mokė Stefa, atkreipusi dėmesį, jog dažnai atviresnėje vietoje pasodintas rododendrų sąžalynas geriau jausis ir augs, nei prie namo įkurdintas vienišas jų brolis.
Ieškant savo augintiniams vietos, reikia atsižvelgti ir į jų lapus. Kuo stambesni, tuo didesniame šešėlyje jie sodinami. Žinoma, nereikia persistengti ir sodinti visiškoje tamsoje. Tuomet ūgliai pradeda tįsti, apninka grybinės ligos, jie skursta, suserga ir galiausiai išnyksta.
Ligos pradeda pulti ir rododendrus tankiai sužėlusių alyvų kaimynystėje. Ant alyvų lapų gyvena blogieji grybai, pažeidžiantys ir rododendrus: ant lapų atsiranda rudų didelių dėmių, jie pašviesėja, susisuka ir nukrinta, o neišsiskleidę pumpurai ir ūgliai džiūsta.
Apskritai rododendrus neprošal vieną kitą kartą profilaktiškai nupurkšti fungicidais (preparatais nuo grybinių ligų).
Tikrų tikriausias gudruolis
Norint kiekvienais metais džiaugtis nuostabiais žiedais, rododendrus būtina tręšti jiems skirtomis trąšomis. Paprastai tręšiama anksti pavasarį ir jiems nužydėjus.
Ilgai veikiančiomis granuliuotomis trąšomis galima pamaloninti jau balandžio mėnesį, užtenka vieno tręšimo. Kita kalba, jei tręšiama skystosiomis trąšomis. Jos pasisavinamos greičiau, todėl tręšimą kartoti reikėtų dar bent keletą kartų, galima iki liepos vidurio. Vėliau tręšiamų nespėja sumedėti jaunieji ūgliai, todėl jie žiemą apšąla ir pavasarį juos tenka nukirpti.
Labai svarbu stebėti, ar augalams netrūksta drėgmės. Rododendrams labai patinka, kuomet jie laistomi per lają. Tačiau to daryti negalima šviečiant saulei, mat jos spinduliai, perėję per ant lapo pasilikusį vandens lašelį kaip per padidinamąjį stiklą, išdegina jame rudas dėmeles.
Geriausia laistyti vakare, nes dirva ilgiau išbūna drėgna, augalas ilgesnį laiką gali gerti iš dirvos garuojančią drėgmę. Jos pasiima tiek lapai, tiek žemės paviršiuje esančios šaknys.
Drėgmės reikia formuojantis kitų metų žiedams: liepos pabaigoje–rugpjūčio mėn. Per sausrą nepalaistyti rododendrai nesukraus daug žiedinių pumpurų, todėl gausiai ir nežydės.
Rododendrus palepinti vandeniu būtina ir ilgėliau užsibuvus sausam rudeniui. Pamaloninti drėgme jie geriau žiemoja. „Kartais tenka matyti rododendrus susuktais lapais. Taip jie taupo drėgmę, kad kuo mažiau jos išgaruotų per lapus. Iš sugaubtų lapelių galima suprasti, jog jie stokoja drėgmės, todėl atėjus pavasariui rododendrus privalu skubiai palieti per lapiją. Tiesa, lapai savo formas kai kuriais atvejais atgauna dar žiemą – esant atodrėkiui. O kai labai šalta ir dar juntamas drėgmės stygius, lapeliai susisuka. Rododendras taip save saugo. Jis labai gudrus augalas“, – kalbėjo Stefa Birvydienė.
Dar keli auginimo ypatumai
Nužydėjus nederėtų pamiršti išlaužyti žiedų likučių, kad jie nebrandintų sėklų ir be reikalo neeikvotų energijos. Aplink buvusį žiedą auga miegantieji pumpurai, todėl kai likučiai pašalinami, jie atsibunda ir pradeda formuotis naujos šakelės. Dėl to krūmas tankėja, įgauna gražesnę išvaizdą, išleidžia daugiau žiedinių pumpurų.
Pavasarį tenka pamatyti apšalusių žiedinių pumpurų. Juos dėl tos pačios priežasties reikia pašalinti. Jeigu šaltis pasidarbavo daugiau, sekatoriumi iki išsišakojimo nukerpamos ir šakelės.
Stefai ir Antanui Birvydams dažnai tenka girdėti klausimą: ar rododendrus reikia dengti žiemą? Nereikėtų, nes jie gali iššusti. Be to, necirkuliuojant orui, veisiasi grybinių ligų sukėlėjai.
Tiems, kurie vis tik nusprendžia savo augintinius dengti, Stefa Birvydienė patarė įsidėmėti, kaip pavasarį juos reikia tinkamai atidengti. Žieminiai gaubtai nuimami, kai oras lietingas, apniukęs ir išsidraikę rūkai. Rododendrams būtina duoti laiko adaptuotis ir priprasti prie saulės.
„Žmonės daro atvirkščiai: po žiemos juos atidengia plieskiant karštai saulei. Iš tikrųjų toks staigus sąlygų pasikeitimas augalui sukelia šoką, gali pradėti džiūti lapeliai, kai kuriais atvejais net visiškai nukristi. Nudengti reikėtų pamažu, ypač augančius atviroje, saulėtoje vietoje. Nuėmus „žieminius drabužius“, priešais krūmelį padaroma lengva priedanga. Ant kuoliukų užtempiamas audeklas, kad augalas palengva priprastų prie šviesos, tiesioginių saulės spindulių“, – patarimų negailėjo patyrusi rododendrų augintoja.
Jos žodžiais, kuomet rododendrai atidenginėjami, jų šaknys dar būna lede, nes durpėse jis ilgai neištirpsta.
Beje, Stefos Birvydienės teigimu, persodinami šie augalai streso nepajunta. Jų šaknų sistema labai kompaktiška ir tanki, todėl iškasti ir į naują vietą iškraustyti galima net ir seną rododendrą. Tam pasitarnauja ir durpės. Jos nenubyra, pasikelia su dideliu gumulu, todėl nenusidrasko šaknų siurbtukai.
Persodintą augalą svarbiausia palaistyti ir jis toliau augs, tarsi nieko nebūtų įvykę. Nereikėtų persodinti tik žydinčių augalų. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, kuomet jau išėjęs pašalas, iki gegužės mėnesio vidurio, arba rudenį nuo rugsėjo pradžios iki spalio pradžios.
Dauginimas
Susižavėjęs ir gerai įminęs auginimo subtilybes, ne vienas rododendrų augintojas jų nori vis daugiau ir pražystančių įvairesniais žiedais. Kai kuriems sukirba mintis patiems jų pasidauginti. Rūšinius rododendrus galima dauginti ir sėklomis. Žiedynuose jos subręsta rugsėjį.
Kada jas tinkamos nuimti, galima suprasti iš sėklų dėžučių spalvos. Vasaros pabaigoje jos jau būna ne žalios, o gelsvos arba rusvos. Tuomet jos gražiai nulaužiamos, atnešamos į sausą patalpą, kurioje baigia džiūti. Iki galo išdžiūvusios sėklytės išbyra iš atsivėrusių dėžučių ir dar kurį laiką paliekamos kambario temperatūroje. Į substratą, kurį geriausia iš anksto pasiruošti iš pušų spyglių ir durpių, sėklos beriamos vasario mėnesį.
Tiksliau pabarstomos ant paviršiaus, nes jų, be galo smulkučių, nereikia užberti substratu. Ant dėžutės uždedama plėvelė arba stiklas, nes būtina, kad sėklytes pasiektų šviesa. Sudygę daigeliai iki sodinimo į lauką bent porą kartų išpikuojami, nes būna labai mažiukai ir juos ilgokai reikia pagloboti.
Rododendrų kultivarai dauginami vegetatyviai – auginiais ar prie žemės prilenkiant šakelę. Ji po kiek laiko išleidžia šakneles. Taip pat dauginami ir skiepyti. Tačiau, tai, ko gero, išbandyti ryšis nedaugelis. Pernelyg sudėtinga, kita vertus, ir nelabai apsimoka, ir ilgu laukti. O tie, kas rododendrus spėjo pamilti ir su nekantrumu kasmet laukia jų nuostabių žiedų, augintinių žydėjimą matyti nori kuo greičiau.
