S.Dailidė, vienas iš įmonės „Pixelmator Team“ įkūrėjų, iš karto įspėja, kad apie interjerus nenusimano nieko. Šia linksma gaida ką tik įrengtame įmonės biure, pokalbis - su juo.
Viena biuro siena žaliuoja augalais, lentynose pilna knygų, stovi senutis, bet vis dar veikiantis patefonas, už kampo – kino salė. Nors kalbantis su tokios sėkmingos įmonės įkūrėju būtų galima tikėtis aikštingo tono, Sauliaus pasakojimas žurnalui „Lamų slėnis“ – kuklus, paprastas ir lydimas šypsenos.
– Sauliau, kokius filmus žiūrite kino salėje?
– Visus tuos naujuosius: über techno, „prometėjus“ ir kažką panašaus. Ir dar šiek tiek undergroundo.
– Rinkomės tai, kas mums patinka. Žinojome, kokį vaizdą norime matyti, o architektai mūsų vizijas įgyvendino su kaupu. Susitikome su keliais architektais, studijos „Plazma“ atstovai vieninteliai į susitikimą atėjo su konkrečiu pasiūlymu: „Štai taip būtų geriausia.“ Jie čia viską ir sukūrė.
– Teko girdėti, kad pirmąjį savo biurą įsirengėte savomis rankomis. Kas darbo aplinkoje jums svarbiausia?
– Įrengdami pirmąjį biurą, viską stengėmės daryti pigiai, tuo metu neturėjome daug pinigų. Bet rezultatas buvo neblogas. Dar anksčiau dirbdavome namie – atsikeli ryte, pasidarai kavos ar arbatos, sėdi prie kompiuterio ir kimbi į darbą. Dirbdavome Aido, mano brolio, namuose. Ten būdavo tokia netvarka... bet darbinė atmosfera buvo gera.
Vėliau teko nuomotis biurą. Bet ten nebuvo tokios geros atmosferos. Erdvė buvo ne mūsų, negalėjome ant sienų kabinti to, ką norėjome ir t. t. Tai trukdė darbui. Į biurą norėjosi perkelti namų atmosferą, bet nesinorėjo jo paversti tikrais namais, kad užsukus susidarytų įspūdis, jog čia kažkas gyvena. Tiesiog norėjome, kad visiems čia būtų smagu dirbti. Tad į biuro interjerą įtraukdavome daug, stengėmės ir manom, kad išėjo taip, kaip norėjome.
– Ar darbo kultūra čia taip pat kaip namie?
– Taip. Ji tikrai visiškai naminė. Nėra jokių oficialių pokalbių, renginių. Su žmonėmis ir kalbamės kaip su žmonėmis – taip, kaip kalbamasi šeimoje: „Sveikas, o ką tu čia veiki? Darom tą ir aną.“ Nieko ypatinga, darbas vyksta labai paprastai, žmogiškai, draugiškai. Turime bendrą tikslą ir jo siekiame.
Nėra tikslaus grafiko, kada atsidaro ir užsidaro biuro durys. Jos gali atsiverti per pietus (taip kartais ir būna) arba anksti ryte. Žiūrint į tai, kokie darbai laukia, kaip spėjame ar nespėjame. Yra tokių fanatikų, kurie iš čia išeina tik vėlai vakare, nes jiems tiesiog patinka jų darbas.
– O kodėl čia visada užskleistos žaliuzės? Gal tai susiję su naujųjų technologijų darbo specifika?
– Programuotojai nėra tokie drąsūs žmonės. Dizaineriai irgi nėra iš drąsiųjų... Todėl mes nenorime, kad žmonės matytų, kaip mes čia dirbame. Tad žaliuzes visada užskleidžiame. (Juokiasi.) Be to, kartais čia žiūrime filmus.
– Kuo išskirtinis programuotojų darbas?
– Šiaip jau mes nuolat vieni iš kitų juokiamės. Tiksliau juokiamės iš savęs. Programuotojai tiesiog yra juokingi. Ypač tie stereotipiniai. Net ir mūsų įmonės reklamoje pavaizduotas toks nesiprausęs programuotojas. Nors iš tiesų modernūs programuotojai yra normalūs žmonės, jie sportuoja, vairuoja sportinius motociklus, gyvena taip, kaip jiems patinka, nes dirba įdomų darbą ir už tai gauna nemažus pinigus. Kalbu apie gerus programuotojus, profesionalus. Na, o blogi programuotojai... jie gyvena kiek kitaip.
– Kaip gi jūs socializuojatės, kokių turite tradicijų?
– Na, mūsų bendrovėje socializacija nėra labai vertinama. Mes vieni kitus gerbiame ne dėl to, kokie žmonės esame, o dėl to, kaip ir kokius darbus atliekame. Jei žmogus stengiasi, jam patinka tai, ką kartu dirbame, tada su juo galime kalbėtis apie bet ką. Bet jei žmogus nesistengia arba jam neįdomu, tada ir mums neįdomu, čia jau niekas nepadės.
Tarkime, vakarėliai... Na, neįdomūs mums jie. Tiesa, turime vieną mažą tradiciją – kiekvieną trečiadienį vienas vadovų į biurą atsineša skanių bandelių!
– Ką reiškia būti „Pixelmator Team“ komandos nariu?
– Tai labai įdomus darbas. Ir labai sunkus darbas. Net nežinau, koks jis labiau... (Juokiasi.)
– Ar jūsų darbuotojai turi kokių nors privilegijų?
– Žiūrint, ką reiškia privilegijos. Mūsų darbuotojai gali naudotis viskuo, ką čia turime: žiūrėti filmus kino salėje ar gerti kavą. Kokių nors ypatingų privilegijų čia nėra, bet galima naudotis visa mūsų turima įranga – kompiuteriais, fotoaparatais ir t. t.
– Daugybė knygų, patefonas – tai tik interjero detalės ar naudojami daiktai?
– Knygas mes skaitome. Ir patefonu grojame, nes tai tiesiog smagu. Kitų muzikos šaltinių nelabai ir turime, su tuo traškančiu, braškančiu patefonu smagiau. Viskas, kas čia yra, yra praktiškai naudojama.
– Ar jums pavyksta atskirti darbo valandas ir laisvą laiką? Ar vis dėlto technologijų pomėgis trunka 24 val. per parą?
– Taip, jis trunka 24 val. per parą... Iš tiesų net keista tai vadinti darbu. Tai – gyvenimo būdas. Nesu kiekvieną dieną įnikęs į kompiuterį, bet nieko keista, jei savaitgalį prisėdu prie jo. Tai labai normalu. Taip pat ir per šventes. (Juokiasi.) Turiu ir kitų laisvalaikio pomėgių, bet nepasakosiu apie juos...
– Kai prieš keletą metų apie „Pixelmator“ pradėjo garsiai kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tapote savotiškomis žvaigždėmis. Kokie buvo šios istorijos užkulisiai?
– Na, mes visą laiką darėme tą patį, viduje niekas nesikeitė ir nesikeičia. Ir šiandien viskas vyksta taip pat, kaip vyko prieš penkerius metus. Tiesiog kuriame dar geresnį produktą, stengiamės, kad jis patiktų ir vartotojams, ir mums patiems.
– Ko gero, turite ir naujų ambicingų planų?
– Jų turime visada. (Juokiasi.) Bet viskas turi vykti palaipsniui. Mūsų filosofija ir darbo stilius visada toks pat. Jei sugalvojame ką nors nauja, susiimame ir darome, kad padarytume tai pirmieji. Bet pirmiausia stengiamės darbą atlikti gerai. Būna, kad imamės kokių nors darbų ir jie nepavyksta. Žiūri ir matai, kad kažkas ne taip. Gali būti įdėta daug darbo, daug pinigų ir energijos, bet jei nejaučiame, kad tai gerai, niekam ir nerodome. Ir tokių projektų daugybė, žmonės pamato tik 10–15 proc. galutinio rezultato. Esame padarę tiek daug šlamšto, kad net baisu pagalvoti... (Juokiasi.)
– Bet, ko gero, jei reikėtų, viską kartotumėte iš pradžių?
– Absoliučiai taip. Žinoma, visada norisi išbandyti ką nors nauja. Dabar – planšetinių kompiuterių, išmaniųjų telefonų bumas, o mums tai – nauja erdvė reikštis.
– Kokį etapą dabar išgyvena jūsų sukurta programa „Pixelmator“?
– Apie 80 proc. darbo jau padaryta. Problema ta, kad, kol mes dirbome, šis produktas spėjo pasenti. Pernai supratome, kad tikslą pasiekėme, bet pati programa morališkai paseno. Todėl dabar pradedame viską iš naujo, nuo nulio. Bet turėdami didžiulę patirtį, resursus, dabar darome viską iš naujo ir daug geriau. Pereiname į aukštesnį lygį. Bus įdomu!
Nuotraukos: „Pixelmator Team“, Lauros Vanagaitytės ir Leono Garbačausko
Interjero autoriai: Rytis Mikulionis ir Gytis Vaitkevičius, architektūros studija „Plazma“
