Kinkanai
Kinkanai vaisių lentynose pasirodė jau senokai ir iš karto pribloškė savo kaina – keliasdešimt litų už kilogramą. Tačiau šie miniatiūriniai pailgi citrinų ir mandarinų vaisius primenantys gražuoliukai gana lengvi ir saują paskanauti įsigyti įmanoma. Juolab kad teigiama, jog viename vaisiuje, kuris iš tiesų yra uoga, slypi visa vitamino C dienos dozė.
Kinkanų odelė oranžinė, labai glotni ir plona. Saldžiarūgštis minkštimas, kaip ir apelsino, sudarytas iš skiltelių. Kiekvienoje skiltelėje yra sėklų. Valgyti reikia su odele, kuri saldi ir įdomaus išraiškingo skonio. Valgant nuluptą pusė skanumo ir grožio prapuola.
Aštriu peiliu supjausčius griežinėliais, galima drąsiai puošti bet kokį patiekalą ar skaninti gėrimus – ne tik gaiviuosius. Tinka dėti į arbatą. Dera su įvairia mėsa – kiauliena, ėriena, antiena, žuvimi ir jūros gėrybėmis.
Juos galima valgyti vienus arba pjaustyti į salotas ar desertus. Jei pavirsime sirupe ar išvirsime uogienę, tiks prie paukštienos, o aplieti šokoladu – desertui. Kepti kinkanai primena imbierus ir gali būti naudojami pikantiškam garnyrui.
Perkant reikia apžiūrėti, ar sveika žievelė, nesumaigytas ir nesudaužytas pats vaisius, o paskui laikyti šaldytuve, nors kambario temperatūroje išsilaiko beveik savaitę.
Kinkanai kilę iš Kinijos ir Japonijos. Rytų kultūroje šie augalai simbolizuoja turtą, auksą ir prabangą. Rytuose kinkanai drauge su persikais yra laimingų Naujųjų metų simbolis. Citrusinių vaisių mėgėjai tikina, kad kinkanai – skaniausi ir geriausi citrusiniai vaisiai vien jau dėl to, kad jų nereikia lupti ir puikiai malšina troškulį.
Kinkanų vaisiuose yra daug angliavandenių, kalio druskų, kalcio, fitoncidų. Kaip ir visuose citrusiniuose, juose randama nemažai vitamino C, karoteno. Kinkanuose esančios bioaktyviosios medžiagos padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, lengvina kosulį, gydo grybelines ligas. Tose šalyse, kur gausiai auga kinkanai, moterys jų vaisius valgo svoriui reguliuoti. O vietnamiečiai juos laiko geriausiu vaistu nuo pagirių.
Gali augti kambaryje
Vargu ar tikras augalų mylėtojas nesusigundys pažiūrėti, kas užaugs iš pasodintos kinkano sėklos. Daiginti reikia kaip ir bet kurį citrusą – neužkasant sėklos giliai. Labiausiai tinka citrusams arba rožėms skirta žemė. Kinkanas itin mėgsta rytinę palangę. Optimali šiluma augti – 18–25 laipsniai. Retkarčiais reikia apipurkšti minkštu vandeniu.
Žiemą, esant trumpai dienai, citrusinius augalus pageidautina laikyti tokioje patalpoje, kur temperatūra 5–14 °C. Prie tokios temperatūros augalas „užmiega“ ir jam nereikia gero apšvietimo. Jei augalas laikomas patalpoje, kur temperatūra siekia 18–22 °C, pageidautina papildomai apšviesti 3–4 valandas per parą.
Salotos su kinkanais
4 trūkažolių gūželės, 100 g kinkanų, vieno apelsino sultys, 100 g jogurto, 2 šaukštai saulėgrąžų aliejaus, žiupsnelis cukraus, druskos, pipirų, saujelė riešutų (tiks visi, kuriuos mėgstame, tik stambesnius reikia susmulkinti).
Trūkažoles nuplaukime, perpjaukime pusiau, nupjaukime kotelius, supjaustykime piršto storumo juostelėmis. Kinkanus supjaustykime plonais griežinėliais. Užpilą gaminkime iš jogurto, aliejaus ir apelsinų sulčių, gerai išmaišę supilkime ant salotų ir apibarstykime riešutais.
Pasifloros
Pasiflora (ant egzotiškų sulčių pakelio jos dažniau įvardijamos angliškuoju vardu marakuja) kilusi iš Pietų Amerikos atogrąžų ir laikoma afrodiziaku. Tačiau tai anaiptol ne vienintelė geroji jos savybė.
Vaisiuose daug vitaminų A, B, C bei mineralinių medžiagų – fosforo, geležies, natrio. Ypač daug kalcio: 100 g šių vaisių jo yra net 360 mg. Todėl smaguriaudami šiais vaisiais sustiprinsime stuburą, išvengsime osteoporozės. Pasifloros mažina karštį ir normalizuoja žarnyno veiklą, net padeda greičiau užmigti. Teigiama, kad jos sustiprina vaistų nuo depresijos poveikį.
Prinokusių pasiflorų spalva – nuo raudonos, tamsios purpurinės iki geltonos. Jos apvalios, o skonis gaivinantis, saldus ir kiek rūgštokas. Neprinokusius vaisius galime pažinti iš lygaus ir kietoko paviršiaus, o prinokusių odelė būna tarsi išraižyta gilių rievių. Viduje – sėklytės, turinčios specifinį aromatą.
Pasifloros valgomos šviežios, naudojamos padažams, desertams. Vaisiaus minkštimas sultingas ir kvapus. Jo dedama į ledus, putėsius, kremus, kuriems suteikia savotišką skonį ir nudažo geltonai oranžine spalva.
Iš minkštimo gaminamos sultys, įvairūs gėrimai, želė, verdamas džemas. Iš sėklų spaudžiamas aliejus.
Tačiau itin jautriems ir alergiškiems žmonėms šie vaisiai gali sukelti alergiją. Tad vertėtų jų iš pradžių ragauti saikingai. Beje, pasifloros gana kaloringos.
Produktai, kurių sudėtyje yra Passiflora incarnata, plačiai vartojami visoje Europoje nuo nemigos, padidėjusio dirglumo, nervingumo, padažnėjusio širdies plakimo, sustiprėjusio prakaitavimo bei priešklimakteriniu ir klimakteriniu laikotarpiu. Manoma, kad augalas neturi šalutinio poveikio, nėra duomenų apie jo nepageidaujamą sąveiką su kitais raminamaisiais augaliniais produktais.
Dekoratyvus
Tačiau mes pasiflorą geriau pažįstame kaip dekoratyvinį augalą, mat šis vazonėlyje augantis vijoklis pasižymi įspūdingais ir labai neįprastais žiedais. Geromis sąlygomis auga greitai, ūseliais kabinasi už atramų.
Lapai stambūs, karpyti į 3–5 dalis, kai kurių rūšių su ryškiu spalvingu pakraščiu. Apie 60 rūšių pasiflorų vaisiai valgomi, kai kurių rūšių – labai skanūs ir stambūs, todėl jos specialiai auginamos plantacijose.
Raudonžiedė pasiflora (Passiflora incarnata) šiltnamyje ar žiemos sode gali užaugti iki 9 m ilgio. Jos lapai triskilčiai, žiedai pavieniai, 7–9 cm skersmens, rausvi ar melsvi, kvepia alyvomis. Vaisiai žali, vidutinės slyvos dydžio, plona ir minkšta odele. Prinokę nukrenta. Juose daug didelių sėklų, minkštimo mažai.
Dauginama sėklomis, auginiais ir šakniastiebio gabalėliais. Sėklas reikia nuplauti, apdžiovinti ir pasėti, bet neužberti žemėmis, nes sudygsta tik šviesoje. Daigai turėtų pasirodyti po 2–4 savaičių.
Karambolos
Šie vaisiai savo išvaizda tiesiog traukia akį. Kulinarijos knygose išvydus gražia valgoma žvaigžde papuoštus desertus ar antruosius patiekalus galime atpažinti karambolos griežinėlius. Mat jos yra pailgi, iki 10–12 cm ilgio, keturių arba penkių briaunų formos vaisiai. Odelė žalsva arba rausva, plona, su vaškiniu apnašu, valgoma.
Minkštimas žalsvas, skaidrus, su keliomis valgomomis sėklelėmis, saldžiarūgštis, primena kai kurių rūšių obuolius, šiek tiek ananasus ir kivius, sultingas. Vaisiuose yra kalcio, magnio, geležies, vitaminų A ir C. Dažniausiai valgomi švieži vaisiai. Juos gana ilgai galima laikyti kambario temperatūroje.
Auginamos rūgščios ir saldžios karambolos, o kai kurie jų augintojai iš jų gamina skanų vyną. Gaminamos ir sultys, džemai, želė, karambolos cukruojamos ir džiovinamos. Ten, kur neauga, o yra atvežamos, dažniausiai valgomos šviežios, pagardina vaisių mišraines, tinka prie mėsos ir žuvies. Itin nuostabiai papuošia taures su gėrimais. Taip pat jomis galima dekoruoti kepinius, želė tortus, desertus.
XVIII a. Europoje karambola buvo populiarus žiemos sodų augalas. Ryškiai rausvi, kvepiantys žiedai kabo vienoje kekėje su prinokusiais ir nokstančiais vaisiais – ir taip beveik visus metus. Plunksniški lapai nakčiai užsiveria, šakos nusvyra. Ir dabar daug kur auginama dėl dekoratyvumo. Tinkamomis sąlygomis gaunami trys derliai per metus, po 100 kg ir daugiau vaisių nuo medžio.
Kodėl nepasėjus?
Karambolas irgi galima pamėginti pasisėti. Iš vaisiaus išimtas nepažeistas sėkleles reikia iškart sėti į vazonėlį po kelias. Patinka šiluma ir drėgmė. Vasarą laikykime pietų pusėje, 30 °C temperatūroje. Žiemą pageidautina ne mažiau nei 18 °C. Kuo šalčiau, tuo turi būti mažiau drėgmės, nes ima pūti šaknys. Žemę imkime derlingą, reikia gero drenažo. Sėjinukai žydėti gali jau 3–4 metais.
Rambutanai
Rambutanai atrodo itin egzotiškai, nes yra plaukuoti ar net dygliuoti, šiek tiek primena jūros ežiuką, tik raudoną ar oranžinį. Jie slyvos dydžio, kieta odele, kuri gana gausiai plaušuota. Šviežių vaisių plaušeliai būna purpuriniai arba oranžiniai, žaliais galiukais. Ilgiau laikytų vaisių plaušeliai paruduoja.
Rambutano medis žaliuoja visus metus ir laikomas populiariausiu vaismedžiu visoje Pietų Azijoje. Gamtoje užauga 8–10 m aukščio. Kultūriniai medžiai dažniausiai mažesni, 3–5 m aukščio. Žiedai smulkūs, 2,5–3 mm skersmens, sudaro apie 30 cm ilgio šluoteles. Dauguma atsiveria tik dieną, silpnai saldžiai kvepia.
Rambutanai yra artimi ličių giminaičiai, abiejų minkštimai sunkiai atskiriami – panašūs į drebučius, su kauliuku viduryje, yra gaivaus, švelnaus salsvai rūgštoko skonio. Kai kurių rūšių labai saldūs, o kai kurių – itin rūgštūs. Rambutanai ne tokie aromatingi kaip ličiai. Rambutanų pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio plaukus. Galbūt todėl jie kartais vadinami plaukuotaisiais ličiais.
Turi daug vitamino C, kalio, azoto, magnio, kalcio, fosforo, geležies. Manoma, kad šis vaisius puikiai valo organizmą. Gardėsiu laikomi spraginti rambutanų kauliukai, kurie kituose šaltiniuose įvardijami kaip nevalgomi.
Prieš vartojant rambutanus patariama atšaldyti. Dedami į jogurtą, ledus, nekeptus vaisinius tortus, kitus desertus, cukruojami. Taip pat tinka prie kinų virtuvės ir mėsos patiekalų.
Skanu vaisių valgyti natūralų arba, perpjovus pusiau ir išėmus kauliuką, dėti į vaisių salotas. Patiekalą, tinkantį prie kokteilių, galima pagaminti iš rambutanų, kumpio ir gražgarsčių su aliejaus ir citrinų padažu.
Žiedai – po 5–6 metų
Rambutanai dauginami sėklomis, kuo jos šviežesnės, tuo geriau. Išimtas iš vaisių sėklas pasėkime į lengvą durpinę žemę. Kol sudygs, laikykime apie 25 laipsnių temperatūroje. Gerai auga visus metus šiltoje, šviesioje vietoje. Temperatūrai nukritus iki 10 laipsnių ima nykti. Vasarą laistomi gausiai, žiemą – saikingai.
Gamtoje iš sėklų išaugę rambutanai pradeda žydėti sulaukę 5–6 metų amžiaus.
Ličiai
Šiek tiek didesni už lazdynų riešutus ir mažesni už slyvas ovalūs vaisiai. Raudoni, žvynuota žievele ir nevalgomu branduoliu – rudu kauliuku. Minkštimas apie jį skaidrus. Švelniai saldžiarūgščiai, gaivūs, pikantiški, šiek tiek primena muskatą.
Ličių maistinę vertę nulemia gausi biocheminė sudėtis. Juose yra daug vitamino C, 100 g minkštimo rasime 0,9 g baltymų, 0,3 g riebalų, 16,8 g vertingų angliavandenių bei 0,5 g mineralinių medžiagų – kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies. Kinijoje juos valgo jau 2 tūkstančius metų. Vaisiai susitelkę į kekes, todėl juos dar vadina vynuogėmis kietame apvalkale. Pas mus jie paprastai parduodami ne kekėmis.
Manoma, kad ličiai kilę iš Kinijos ir Pietryčių Azijos. Dabar auginami Indijoje, Izraelyje, Tailande, Pietų Afrikoje, iš kur jie daugiausiai eksportuojami į Europą. Vaisiai pradedami rinkti vos pradėję nokti, nes ant medžio jie greitai pernoksta ir tampa neskanūs. Kambario temperatūroje jie pradeda gesti jau po 2–3 dienų.
Dažniausiai ličiai valgomi švieži, prieš vartojimą patartina atšaldyti. Šie vaisiai pagardina vaisių ir daržovių salotas. Tinka su ananasais, kiviais, bananais, apelsinais. Ličių galima dėti į jogurtus, ledus, nekeptus vaisinius tortus, patiekti su plakta grietinėle.
Kinų virtuvėje jie derinami su mėsos valgiais. Galima išmėginti ir su paukštienos bei žuvies patiekalais. Ten, kur ličiai auga, iš jų gaminamas ir vynas bei sultys, jie konservuojami, verdami kompotai ir sirupai.
Rytų medicina mini, kad ličiuose esančios veikliosios medžiagos stimuliuoja inkstų ir kepenų, valančių kraują, darbą. Sergantiesiems tuberkulioze, astma, bronchitu ličiuose esančios medžiagos palengvina kvėpavimą.
Taip pat manoma, kad ličiai padeda normalizuoti cukraus kiekį kraujyje sergant diabetu ar hipoglikemija. Jie dar mažina ir kraujo spaudimą: pakanka suvalgyti per dieną 10 vaisiukų, kad pagerėtų savijauta.
Japonijos mokslininkai nustatė, kad ličiai degina riebalus. Grupė tiriamųjų du mėnesius kasdien gaudavo vaisiaus ekstrakto ir nepraktikavo jokių dietų ar fizinių pratimų. Palyginti su kontroline grupe, jiems sumažėjo liemens apimtis, poodinis riebalų sluoksnis.
Kauliuką – į vazoną
Iš ličio kauliuko galima užsiauginti kambarinį augalą – dieną pamirkyti drungname vandenyje ir sodinti į durpes, sumaišytas su smėliu. Į žemę kišti tik pusę kauliuko buku galu žemyn. Laikyti šiltai, o pirmieji daigai pasirodo po 1 ar 2 savaičių. Kol augalas mažas, auginkime ant rytinės ar vakarinės palangės.
Žiemoja numetęs lapus. Gamtoje ličių medžiai užauga net iki 9 metrų, nors pasitaiko ir krūmų. Derlių duoda tik po 20 metų, tačiau dera visus metus, todėl beveik visada jų galime rasti parduotuvėse.
Mangostaninė garcinija
Ji priskiriama skaniausių pasaulio vaisių dešimtukui. Žinoma istorija, kad karalienė Viktorija yra pažadėjusi riterio titulą tam, kas atneš jai šviežutėlį vaisių. Tuomet, kai nebuvo šaldytuvų ir lėktuvų, tai buvo gana sudėtinga, nes vaisių įmanoma transportuoti 10–13 laipsnių temperatūroje, o nuskintas pusžalis, jis, nors ir sunokęs kelionėje, neturi charakteringo aromato, dėl kurio ypač vertinamas. Turint omenyje, kad tai atogrąžų augalas, kur temperatūra gerokai didesnė, o dar ilga kelionė iki Anglijos, tad vargu ar kas tą titulą gavo.
Dabar prekybos centruose galima aptikti ne tik šių vaisių sulčių, bet ir jų pačių. Garcinijos yra maždaug mandarino dydžio, tamsiai violetinės, o prie kotelio mėsingų lapelių vainikėlis. Valgomoji skanioji dalis yra viduje, pasislėpusi po stora oda, kuri sudaro apie trečdalį vaisiaus storio. Vidus panašus į nuluptą mandariną, tik baltos spalvos.
Norint vaisių nulupti, reikia jį paimti koteliu žemyn ir aštriu peiliu aplink vaisių per vidurį atsargiai pjauti žievelę. Nuėmę viršutinę dalį, pamatysime minkštimo skiltis savotiškame žievės puodelyje, jį galima ištraukti šakute. Žievės likučiai skonį gadina, apkartina. Tačiau ten, kur šie vaisiai auga, jie nuo senų laikų buvo ypač vertinami būtent dėl žievės gydomųjų savybių.
Ją džiovindavo, maldavo ir plikydavo arbatą. Mangostanas vienas iš nedaugelio medžių, kuriems nereikia priemonių, apsaugančių nuo kenkėjų ir ligų, todėl tikriausiai tą galima daryti ir dabar, tačiau mūsų liaudies medicinoje jis nebuvo naudojamas, tad nėra ir rekomendacijų ar žinių apie leistiną koncentraciją. Šiuolaikinėje kosmetikos pramonėje šis augalas naudojamas gana plačiai, gaminami kremai bei losjonai.
Manoma, kad garcinijos suteikia energijos, stiprina imuninę sistemą, sąnarius, slopina alergines reakcijas, gydo opas. Vaisiuose daug vitaminų C ir E bei aktyvių elementų, vadinamų ksantonais, kurie yra vienas stipriausių gamtoje egzistuojančių antioksidantų, be to, stimuliuoja endokrininę sistemą ir širdies veiklą.
Lapų ir žievės nuoviras gelbsti nuo dizenterijos, viduriavimo ir karščiavimo. Dėl mangostaninės garcinijos sultyse esančių ksantonų organizmo pH natūraliai padidėja ir pagerina ląstelių gebėjimą įsisavinti deguonį.
Auginti sunku
Mangostaninė garcinija užauga iki 25 m aukščio. Laja piramidės formos, žievė juodai rudos spalvos. Žiedas žaliais mėsingais žiedlapiais su raudonomis dėmėmis. Medis vaisius pradeda vesti apie 9–10 gyvenimo metus, tačiau veda juos du kartus, o gyvena iki 100 metų. Augalas lepus ir gana sunkiai dauginamas.
Dažniausiai jį sėja, o sėklos savo daigumą gali prarasti per keletą dienų. Išdygsta greitai, tačiau auga labai lėtai. Reikia saugoti nuo tiesoginių saulės spindulių ir reguliariai laistyti. Iš daigynų į sodus perkeliamas tik po 2–3 metų, o paskui labai bijo sausrų ir skersvėjų, tuo, matyt, ir paaiškinamas vaisių brangumas.
Tad vargu ar gaminsime jų salotas, tačiau skiltelė prie taurės putojančio vyno šventinę naktį gali būti puiki pažintinė akimirka gurmanams.
