Šie augalai gerai augs tik tuomet, kai ras pakankamai humuso – jo turi būti ne mažiau kaip 4 proc. Šilauogės mėgsta gana rūgščius dirvožemius, kurių pH siekia 3,8–4,8. Jei tokio dirvožemio nėra, teks naudoti rūgščias durpes. Durpių substratas yra pats tinkamiausias. Galima įsigyti ir durpių atsijų, kurios suteiks substratui didesnį pralaidumą.
Klimato ypatybės ir drėgmės pusiausvyra
Auginant sodines šilauoges, svarbu įvertinti ir regiono klimato ypatybes. Pietryčių Lietuvoje laikotarpis be šalnų yra pats trumpiausias, tačiau dauguma veislių pakankamai atsparios pavasarinėms šalnoms. Šiame regione termometras ir žiemą rodo žemiausią temperatūrą. Taigi čia geriau sodinti tik pačias ištvermingiausias veisles. Vidurio Lietuvoje laikotarpis be šalnų pats ilgiausias, o vidutinė temperatūra žiemą būna 2–3 ºC aukštesnė. Tad čia galima auginti beveik visas, net ir lepesnes sodinių šilauogių veisles.
Krūmų derlingumą ir uogų kokybę labiausiai veikia oro temperatūra ūgliams augant ir žydint pavasarį (balandį ir gegužęį). Liepos–rugsėjo mėnesiais, kai derlius noksta, didelės įtakos turi tiek temperatūra, tiek kritulių kiekis. Tad jeigu vasara sausa, būtina nusiteikti šilauoges laistyti, kitaip uogos susmulkės, jų skonis suprastės. Tačiau kartais neteisingai manoma, kad reikia sudaryti pelkės sąlygas, nes visi žino artimą giminaitį vaivorą, kuris auga kimininėse pelkėse. Gausiai laistant, vanduo išplauna maisto medžiagas iš paviršinio dirvožemio sluoksnio, kuriame išsidėsto didžioji šilauogių šaknų dalis. Tiek drėgmės trūkumas, tiek perteklius kenkia plonosioms šaknelėms.
Kadangi šilauogių šaknų sistema paviršinė, gruntinis vanduo turi būti gana aukštai, ne žemiau kaip 40 cm. Jei jis pakyla aukščiau, krūmų vegetacijos periodas užsitęsia, šie blogiau peržiemoja, nes ūgliai nesuspėja sumedėti ir gali apšalti. Ilgiau užsitęsianti didelė oro ir dirvos drėgmė sudaro palankias sąlygas pavojingoms grybinėms ligoms vystytis. Jos pakenkia ūgliams, stiebams, sugadina ir dalį uogų.
Kokia vieta tiks šilauogynui?
Šilauogėms parinkime saulėtą, gerai nuo vėjų apsaugotą vietą, tačiau būtina sudaryti sąlygas geram oro judėjimui. Vėliau neleiskime krūmams labai sutankėti, nes, blogai cirkuliuojant orui, augalai dažniau serga kai kuriomis grybinėmis ligomis.
Sodinės šilauogės yra šviesamėgiai augalai: gerai apšviestose vietose suformuoja daugiau žiedinių pumpurų, greičiau ir vienodžiau sunoksta uogos. Visiškai netinka net dalinis pavėsis – tokiose vietose ūgliai ištįsta, sumažėja krūmų produktyvumas, susidaro palankios sąlygos pavojingoms grybinėms ligoms plisti.
Nors sodinės šilauogės ir labai derlingos, pagal galimybes šeimos poreikiams sodiname keletą krūmų, geriau skirtingų veislių. Tuomet uogos noks nuo liepos pradžios iki rudeninių šalnų. Kita vertus, jų galima suvalgyti daug, nes nesukelia alergijos, todėl didesnei šeimai reikia ir didelio šilauogyno. Pradžiai reikės investicijų (durpės, sodinukai), tačiau vėliau šilauogės išlaidų beveik nereikalauja: truputis trąšų, genėjimas, žiemai – mulčiavimas. Taip jas galima auginti vienoje vietoje bent porą dešimtmečių.
Tinkamas dirvožemis ir maitinimas
Šilauogėms kasame ne mažiau kaip 0,5 m gylio ir 1 m skersmens duobes. Kadangi kai kurių veislių krūmai užauga pakankamai aukšti ir vešlūs (iki 1,5–1,8 m), tarp jų reikėtų palikti 1,3–1,5 m atstumus. Nors derės ir vienas krūmas, tačiau keli pasikeis žiedadulkėmis, ir derlius bus didesnis. Duobes reikia užpildyti durpių ar durpių ir pjuvenų mišiniu ir tada pasodinti augalus. Tinkamiausi yra 2–3 metų sodinukai, nes senesni jau pradeda derėti ir didžiąją dalį gyvybinių jėgų skiria uogų nokinimui.
Pasodintus augalus teks ilgokai globoti: naujas šaknis jie išleis tik po dviejų mėnesių. Šiuo laikotarpiu svarbu laiku laistyti, ravėti piktžoles. Ir netręšti. Pirmaisiais metais po pasodinimo geriau to nedaryti visai, nes pertręšti sodinukai gali žūti. Nepilkime daug trąšų ir vėliau. Juk tai skurdžių dirvožemių augalai, tad jų poreikis maisto medžiagoms yra ypač mažas. Kaip azotinės trąšos geriausiai tinka amonio sulfatas, kuriuo reikia tręšti pavasarį. Vėlyvas tręšimas vasarą sulėtins ūglių medėjimą ir suprastins uogų kokybę.
Jei žiemai augalai buvo pamulčiuoti pjuvenomis, azotinių trąšų kiekį reikia padidinti. Per daug nesižavėkime įvairių firmų siūlomomis kompleksinėmis trąšomis – jomis patręštų augalų fiziologinė pusiausvyra sutrinka, išplinta pavojingos grybinės ligos. Jei dirvožemis tinkamas, pakankamai rūgštus, šilauogės gaus iš jo visko, ko reikia geram derliui ir kokybiškoms uogoms išauginti.
Pasodinus pavasarį būtina saugoti augalus ir nuo stipresnių vėlyvųjų šalnų, nors sustiprėję šalnoms yra gana atsparūs.
Renkamės veisles
Dažniausiai sodininkai užduoda klausimą: „Kokias veisles sodinti?“ Tinkamų šilauogių veislių pasirinkimas – viena svarbiausių sėkmingo auginimo sąlygų. Net ir puikiausias sodelis nuvils, jei neatsižvelgsime į jų ypatybes. Žinoma, pirmiausia norime didelių ir skanių uogų. Dar labai svarbu, kad būtų didelis derlius. Stambios uogos greitai surenkamos, jei sudaro purias kekes ir turi ilgesnius kotelius. Aišku, šviežiam vartojimui labiausiai tinka šviesiai mėlynos su gražiu vaškiniu apnašu uogos, turinčios malonios konsistencijos minkštimą. Ruošiant uogienių ir kompotų atsargas, geriau tiks smulkesnės uogos. Tad renkantis augalus visuomet praverčia profesionalų patarimai.
Lietuvos klimato sąlygomis sodinių šilauogių uogos pradeda nokti nuo pirmojo liepos dešimtadienio. Taigi, auginant skirtingo ankstyvumo veisles, šias mėlynas uogas galima ragauti iki rugsėjo pabaigos. Didžioji dauguma dabartinių veislių yra vidutinio ankstyvumo, tad daugiausia šilauogių valgysime liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Labai ankstyvam derliui auginamos ankstyvosios, gero skonio ir išvaizdžiomis uogomis pasižyminčios veislės ‘Nui’, ‘Duke’, ‘Earliblue’. Labai anksti sunoksta lietuviškų veislių ‘Danutė’ ir ‘Freda’ uogos. Šiuo metu sodininkų yra mėgstamos naujesnės ‘Toro’, ‘Reka’, ‘Chandler’, ‘Sunrise’, populiarumo nepraranda ir ‘Bluecrop’, ‘Patriot’, ‘Bluegold’.
Sodinių šilauogių veislių vis daugėja, nes selekcininkai šiai sodo kultūrai skiria itin didelį dėmesį. Tiesa, visos naujovės yra patentuotos, o į Lietuvą pirmiausia atkeliauja per mokslo institucijas.
Mėgėjiškame sode galima eksperimentuoti, auginant ir vėlyvas veisles. Vėlyvosios šilauogės (‘Lateblue’, ‘Elliot’, ‘Liberty’, ‘Aurora’) pas mus ne visada sunoksta, būna nebe tokios skanios, nes rudeniop trūksta ir šilumos, ir saulės. Tačiau pastaraisiais metais rudenį vyrauja šilti orai, todėl verta pasodinti ir vieną kitą vėlyvųjų šilauogių krūmą.
Patarimai perkantiems sodinukus
Perkant šilauogių sodinukus, svarbu atkreipti dėmesį į kokybę. Jie turi turėti bent du gerai išsivysčiusius 40–50 cm ilgio stiebus. Jauniems augalams grybinės ligos yra labai pavojingos, todėl parduodami sodinukai neturi būti užkrėsti stiebų deguliais (Fusicoccum putrefaciens), stiebų vėžiu (Diaporthe vaccinii) ar botriosferioze (Botryospheria dothidea). Ypač pavojingas yra botriosferiozės užkratas, nes fungicidų naudojimas nėra efektyvus. Žavėtis dideliais, ištįsusiais augalais, kurie jau turi daug žiedų, nevertėtų: jie blogai prigyja, skursta, ir derliaus tenka laukti ilgiau. Svarbu, kad sodinukai turėtų tvirtą šaknų sistemą ir nebūtų pertręšti. Jie sparčiai auga, greitai pradeda žydėti ir nokinti uogas.
