Be penkių ratukų metalinės žvaigždės, kad sėdint būtų galima juokingai atsispiriant kojomis judėti po patalpą, reguliuojamo aukščio sėdynės ir atlošo su keliais pasvirimo kampais bei porankių, biuro kėdė tiesiog ne biuro kėdė.
Hm...

Nebūčiau toks kategoriškas, jei neturėčiau pašonėje liudininko. Vertinant tik pagal išvardintus bruožus, ši kėdė galėtų ramiai plėšti bankus – policininkai jos paprasčiausiai nepažintų: neturi porankių, vietoj ratukų pritaisytos pačiūžos, gali būti be atlošo, sėdynės aukštis nereguliuojamas... Nepaisant to, laikoma vienu svarbiausių ergonomiško sėdėjimo liudininkų pasaulyje. Ponios ir ponai, susipažinkite su norvegų dizainerio Peterio Opsviko kėde „Variable“.

Šis baldas papuola tarp penkiasdešimties XX amžiaus antrosios pusės reikšmingiausių pasaulio dizaino pavyzdžių, todėl reklamos jai nereikia. O jeigu manote atvirkščiai, jums tikrai nereikalinga „Variable“...

Likusiems salėje laikas sužinoti, kuo ji tokia išskirtinė ir ką gali paliudyti apie taisyklingą sėdėjimą.

Nuo pat 1972 metų, kai pradėjo groti džiazo grupėje „Christiania Jazzband“ ir sukūrė kitą kultinį baldą- kartu su vaiku augančią kėdę „Tripp Trapp“ P. Opsvikas vis dar atrodo apsėstas dviejų dalykų- džiazo ir ergonomiškų kėdžių kūrimo.

Iš jo darbų sąrašo gali susidaryti įspūdis, kad imtis naujo baldo kūrimo P. Opsviką įkvepia vienintelė mintis: žmogaus kūnas sutvertas judėjimui, o tradicinės kėdės nėra pritaikytos ilgam sėdėjimui toje pačioje pozoje. Dėl to jos paprasčiausiai nežino, kaip priversti žmogų taisyklingai sėdėti ir nekenkti sau. „Variable“ pasirodė 1979 metais ir neabejotinai yra žinomiausias dizainerio kūrinys, pakeitęs žmogaus supratimą apie įprastą sėdėjimą.

Ergonomistai sutaria, jog nėra vienintelės kėdės modelio ar vienos teisingos pozicijos. Jie greičiausiai neprieštarautų, jog sveikatai mažiausią žalą daro trys dalykai: kūno pozicijų keitimas, judėjimas ir tiesaus stuburo išlaikymas.

Pagal norvegų tyrinėtojo Hanso Christiano Mengshoelio atliktus išsamius tyrimus ir jais remiantis sukurtą „balans®“ teoriją, šiuos kriterijus atitinka sėdėjimas... pusiau klūpant. Tokioje pozicijoje susidaro tinkamas kampas tarp klubų ir apatinės liemens dalies, kuris ne tik leidžia išlaikyti stuburą tiesų, bet ir laisviau kvėpuoti. Praktiškai pritaikęs šią teoriją „Variable“ kėdei dizaineris P. Opsvikas ir išgarsėjo visame pasaulyje.

Teoriškai viskas skamba gražiai, bet ar praktiškai „Variable“ tikrai tokia patogi?

Biure šiuolaikinis žmogus biure jau praleidžia daugiau laiko nei savo lovoje, todėl išbandyti šią kėdę pasirodė net paprasčiau nei tą stebuklingą visų dievinamą čiužinuką.

Lietuvoje apie „Variable“ kėdę „kažką“ yra girdėję nemažai žmonių, tačiau ji nėra tokia populiari, kad ją būtų paprasta kelioms dienoms pasiskolinti iš savo kaimyno ar kolegos, bet pagaliau pavyko.

Realybėje „Variable“ atrodo mažesnė nei nuotraukose – nesunkiai tilpo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Taip pat sužinojau, kad ši kėdė transportuojama atskiromis dalimis ir surenkamos skandinaviškai, t.y. nesunkiai, greitai ir tvirtai.

Pradžioje šiek tiek reikėjo save įtikinėti, kaip bus smagu ir patogu klūpoti visą darbo dieną, o po to dar rytoj, poryt, ketvirtadienį ir penktadienį. Tačiau pirmosios darbo valandos prabėgo nepastebimai, nors mano nugara vis primindavo apie pasikeitusią sėdėjimo pozą.

Šiai kėdei jau beveik trisdešimt metų, ji tikrai neatrodo iššaukiančiai, tačiau vis tiek prikausto aplinkinių žvilgsnį. Ir pats pamatęs kostiumuotą vyrą ant šio baldo greičiausiai pagalvočiau, jog jis dizaineris ar kūrybininkas, kuriam privaloma pagal socialinį statusą būti originaliu, o ne vaikinas, tiesiog besirūpinantis savo sveikata.

Vis dėlto po trijų keturių valandų nenutrūkstamo sėdėjimo į galvą pradeda lįsti mintis, jog atlošas šiai kėdei nepakenktų. Ir nors „Variable“ pasižymi sėdėjimo pozicijų įvairove, atlošo nebuvimas sumažina jų pasirinkimą. Kiek žinau, apie tai pagalvojo ir gamintojai, jau pritaikę perpjautą lentą primenantį minimalistinį atlošą.

Ant „Variable“ galima suptis, ir man tai visais požiūriais atrodo geresnis sprendimas nei iki kopijavimo aparato kvailai važiuoti ant penkiakampės žvaigždės. Ne tik dėl to, kad supantis galima sudeginti iki 150 kalorijų, pagerinti kraujo apytaką ir laikyseną.

Manoma, jog supantis išsiskiria ir laimės hormonu vadinamas seratoninas. Tai ypač turėtų patikti tiems, kurie darbe patiria nemažai streso. Aš ir pats per kelis telefoninius pokalbius visai smagiai prasisupau, nors nesu tikras, ar mano gera nuotaika pašnekovams pasirodė adekvati aptariamų problemų rimtumui.

Kelias dienas iš eilės sėdint ant šios kėdės iškilo dar vienas klausimas: ar toks sėdėjimas nekenkia mano kelių sąnariams? Atrama suprojektuota šiek tiek kiek žemiau už kelius, todėl didesnė apkrova tenka ne sąnariams, bet blauzdoms. Ir tai galėčiau patvirtinti nepaisant to, kad atrama turėjo specialius neslidžius paminkštinimus.

Be to, geroji naujiena sąnariams yra ta, kad ant šios kėdės galima suptis ir dinamiškai keisti sėdėjimo pozicijas.

Po savaitės, praleistos ant „Variable“, negalėčiau kategoriškai tvirtinti, kad priprasčiau ant jos sėdėti „nuo iki“ ir dar vežčiausi į žvejybą. Pasėdėjus ant „Variable“ minkštas fotelis atsiduria šalia kitų žmogui pataikaujančių ir priklausomybę formuojančių dalykų, tokių kaip bulvių traškučiai, sąraše.

Tačiau specialistai tvirtina, jog ant šio P. Opsviko kūrinio per dieną užtektų praleisti bent po porą valandų, kad susiformuotų įprotis taisyklingai sėdėti, o po dešimties metų netaptumėt nuolatiniu kineziterapeuto pacientu. Greičiausiai tai ir yra pagrindinis šio liudininko teiginys.