Iš amerikietiško Disneilendo pasiskolinta idėja
Kai 1953 m. tuometinėje Sovietų sąjungoje į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas, jo viena iš pagrindinių užduočių buvo aprūpinti gyventojus būstu. Todėl buvo suprojektuoti 4–5 aukštų namai su paprasto planavimo mažais butais. Tokius namus statė greitai, masiškai, tiesa, ieškojo ir kitokių variantų, kaip sutaupyti statyboms ir jas paspartinti.
N. Chruščiovas su šeima pirmą kartą apsilankė JAV 1959 m. Jis domėjosi namų statybomis Los Andžele, o žmona su vaikais norėjo apsilankyti Disneilendo parke. Pats N. Chruščiovas į parką negalėjo eiti, nes amerikiečiai nebūtų užtikrinę apsaugos tokio aukšto rango valdžios pareigūnui.
Disneilendas labai patiko, o labiausiai N. Chruščiovo žmonai padarė įspūdį ateities namas. Tai buvo Masačusetso technologijų universiteto projektas. Namas – kryžiaus pavidalo, šoninės dalys – iš blokų. Iš esmės statinys priminė konstruktorių. Įdomiausia buvo tai, kad namas buvo pagamintas iš plastmasės.
N. Chruščiovui ši idėja patiko, jis nusprendė, kad galima pamėginti statyti panašius namus tuometinėje SSRS – statybos vyktų sparčiau, greičiau, daugiau žmonių turėtų savo būstą. Praėjus dvejiems metams po kelionės į SSRS, sukūrė pirmą plastmasinių kotedžų projektą.
Plastmasiniai namai SSRS piliečiams
Pirmo eksperimentinio plastikinio namo autoriai buvo architektas Leonidas Levinskis ir inžinierius Aleksejus Ščerbenokas. Namas buvo dviejų aukštų, pirmas aukštas negyvenamas, jame – ventiliacijos, šildymo įrenginiai, komunikacijos. O antrame aukšte – keli nedideli kambariai. Tokio namo idėja buvo neįprasta, vis tik patraukli.
1. Visų pirma, daugiabučiui pastatyti reikėjo 15–20 dienų, o plastmasinį namą surinkdavo 2–3 kartus greičiau.
2. Plastmasinių konstrukcijų savikaina buvo maža – 850 tuometinių rublių. Palyginimui – 44 kvadratinių metrų ploto butui blokiniame daugiabutyje reikėjo keturis kartus daugiau lėšų.
SSRS pastatė kelis naujos pakraipos namus. Pirmą kotedžą pastatė Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas). Jo pažiūrėti važiuodavo iš visų šalies kampelių. Pirmas aukštas buvo techninis, antras skirtas gyventi žmonėms. 48 kvadratinių metrų namelis prilygo vieno kambario butui, jame buvo svetainė, sanitarinis mazgas, virtuvė, nedidelis sandėliukas ir netgi terasa.
Kotedžas buvo eksperimentinis, todėl žmonės jame negyveno. Jį pastatė, norėdami patikrinti tokių statinių patvarumą ir pamatyti, kaip seksis eksploatuoti plastmasines dalis. Iš pradžių kotedže įrengė laboratoriją, vėliau jis stovėjo tuščias, galiausiai ėmė irti.
Maskvoje 1962 m. pastatė penkiaaukštį iš plastmasės. Jis skyrėsi nuo blokinių namų tik tuo, kad buvo iš plastmasės. Žinoma, kad daugiabutyje žmonės gyveno iki devinto dešimtmečio vidurio. 1985 m. namą nutarė rekonstruoti, gyventojus iškeldino. O prasidėjus perestroikai, namas 10 metų stovėjo tuščias, laukiant sprendimo. Galiausiai jį nugriovė, o vietoje jo pastatė naujų namų.
Plastmasinių namų pavojus
SSRS nepradėjo statyti plastmasinių namų dėl kelių priežasčių:
1. Namo statybos buvo pigios, tačiau jo išlaikymas brangus – kiekvienam namui reikėjo savų komunikacijų, šildymo ir ventiliacijos. Pirminiais skaičiavimais, tokio namo aptarnavimo išlaidos būtų 3 kartus didesnės nei standartinio daugiabučio.
2. Eksploatuojant paaiškėjo, kad plastmasė neatlaiko didelių temperatūros svyravimų, todėl laikui bėgant statinys yra.
3. N. Chruščiovo buvimo valdžioje metais plastmasinius namus planavo statyti miestų pakraščiuose. Vis tik, atėjus į valdžią Leonidui Brėžnevui projekto atsisakė.
Ar pasaulyje gyvenama plastmasiniuose namuose
Šiais laikais namus stato iš pačių įvairiausių medžiagų, taip pat ir iš plastmasės. Masinių plastmasinių namų projektų nėra nė vienoje šalyje, tik atskirų objektų.
Daugiausia plastmasinių namų pastatė nuo 1960 iki 1970 m. Pirmą suomio architekto Matti Suuroneno projektą pavadino „Futuro“. Išoriškai namas buvo panašus į skraidančią lėkštę, viduje – įprastas gyvenamasis namas. Panašių pavienių namų yra visame pasaulyje, kai kurie iki šiol eksploatuojami. Kitas suomio architekto projektas vadinosi „Venturo“, jis atrodė kaip vasarnamis.
Kvadrato formos plastmasinį namą suprojektavo prancūzas dizaineris Jeanas Benjaminas Manevalis. Kambarius blokus galima sujungti į namą. Žmonės tokiuose namuose gyveno komfortiškai.
