Kodėl neauga šilauogės?

Ankstyvųjų sodinių šilauogių derlius skinamas birželio antrąją pusę. Tiesa, uogos noksta ne vienu metu, todėl ir derlius imamas kelis kartus. Be to, kai uogos nusidažo sodriai mėlyna spalva, jas dar savaitę palikime nenuskintas ant krūmelių. Tik tada jos įgis būdingą aromatą. Tačiau šį sykį dar ne apie derlių.

Patyrusio šilauogių augintojo Petro BASALYKO teiravomės, kas trukdo sulaukti gero šilauogių derliaus ir kodėl labai dažnai pasodinti jų sodinukai skursta. Tuo skundžiasi daug mūsų skaitytojų. Taigi šį kartą aiškinamės nesėkmių priežastis išsamiau.

Neauga ŠILAUOGĖS? Išnyko grybelis!

Sodines šilauoges sodiname ilgam, augalai augs ir derės mažiausiai 15–20 metų, todėl labai svarbu tinkamai parinkti vietą – ji turi būti saulėta. Šilauogių negalima sodinti po medžiais ar šalia jų, nes krintantis šešėlis pridengia augalą, o gilios ir stiprios obelų ar kitų vaismedžių šaknys pasisavina maisto medžiagas iš dirvos. Šilauogių šaknys paviršinės, tad joms nieko nelieka.

Šilauogės sodinamos į rūgščias durpes, kurių pH 3,5–4,5, nes ir natūraliose augavietėse jos auga rūgščioje, purioje, drėgmei laidžioje dirvoje. Paprastai kokybiškai išauginti šilauogių sodmenys turi sukaupę savo šaknų sistemoje Mykorrhiza grybelio atsargų. O jei grybelis patenka į netinkamą aplinką, negali daugintis, miršta, iš pradžių buvę sveiki šilauogių sodinukai sunyksta.

Sodinant 1–2 šilauogių krūmelius, reikia kasti 80–100 cm pločio ir 50 cm gylio (priemolio dirvoje) arba 30 cm gylio (lengvoje priesmėlio dirvoje) duobes ir jas priberti rūgščių durpių arba žemės mišinio iš rūgščių durpių, nešviežių spygliuočių pjuvenų, žievių, drožlių, skiedrų. Žemės mišinys ruošiamas iš anksto ir kelis kartus permaišomas. Toks substratas labiausiai tinka Mykorrhiza grybeliui daugintis. Tada, kai paruoštas mišinys nuslūgs ir nusės, bus galima sodinti šilauogių sodinukus.

Auginant didesnį sodinių šilauogių kiekį, joms sodinti patogiau iškasti 80–100 cm pločio ir 40 cm gylio tranšėją ir ją priberti rūgščių durpių arba rūgštaus žemės mišinio.

Sodinami tik sveiki, kokybiški 2–3 metų sodinukai, 4–5 cm giliau negu augo prieš tai. Jeigu pasodinti augalai bus mulčiuojami, sodinti giliau negu augo nereikia, nes šilauogių šaknų sistemos viršutinė dalis turi likti arti dirvos paviršiaus. Pasodinus būtina gausiai palaistyti, apmulčiuoti 10 cm storio tokio pačio substrato, į kurį sodinami, sluoksniu arba smulkinta spygliuočių žieve, nešviežiomis pjuvenomis. Pirmaisiais metais po sodinimo visus žiedynus patartina išskinti, kad sodinukai sustiprėtų.

Labai svarbu šilauoges laiku palaistyti, kad joms netrūktų drėgmės. Drėgmės trūkumas ypač nepageidaujamas vos pasodinus, vėliau – uogų užuomazgų formavimosi ir nokimo metu. Per sausras nelaistomame šilauogyne uogos smulkėja, tampa negražios ir neskanios.

Prigijusius augalus kas trečią–ketvirtą laistymą reikia lieti parūgštintu vandeniu (pH 5,2–5,5). Vandenį rūgština azoto ar fosforo rūgštis arba preparatas „Spray Plus“, naudojamas pagal instrukciją. Kai kurie sodininkai mėgėjai rūgština ir maistui skirta citrinų rūgštimi.

Šilauogės tręšiamos mažomis trąšų dozėmis ir labai retai, pradedant antraisiais metais po sodinimo. Anksti pavasarį vegetacijos pradžioje, balandžio mėnesį, tręšiama 0,1–0,15 proc. kompleksinių trąšų tirpalu, o paskui du kartus gegužės ir birželio mėn. 0,1–0,15 proc. amonio sulfato tirpalu (pH 4,2–4,5). Arba galima tręšti specialiomis šilauogėms skirtomis trąšomis, tik svarbu nepadauginti. Per daug trąšų stabdo augimą, vystymąsi, naikina šaknų sistemą, nutrūksta mikorizė su Mykorrhiza grybeliu arba itin sumažėja grybienos.