Tai dekoratyvi bet kurio sodo puošmena, patraukliai atrodanti ir kaip pavienis augalas, ir gyvatvorėse, alėjose, pasieniuose ar kompozicijose su kitais augalais. Jis gali puikiai papildyti jūsų gražų gėlyną arba pakeisti jį, jei neturite laiko gėlėms.
Jos vainikas tankus ir vešlus, jis gali būti rutuliškas, kūgiškas, stulpinis arba piramidinis. Spygliuočių spalva gali būti įvairi – nuo šviesiai žalios iki tamsiai žalios, taip pat sidabrinė, auksinė ar bronzinė.
Kaip pasirinkti vietą tujų sodinimui
Tuja yra nereiklus augalas, galintis augti bet kokio tipo dirvožemyje ir bet kokio klimato sąlygomis. Tačiau, kad ji gerai augtų ir gerai atrodytų, renkantis sodinimo vietą reikia laikytis tam tikrų taisyklių.
Apšvietimas. Tuja mėgsta ryškią šviesą ryte ir pavėsį po pietų. Jei visą laiką bus saulėje, jos spygliai gali nudegti ir pagelsti. Jei ji auga tankiuose pavėsiuose, jos vainikas tampa retas ir nepatrauklus. Geriausia jį sodinti šlaite arba ant kalvos, kur yra daug šviesos ir oro.
Dirva. Tuja gali augti bet kokiame dirvožemyje, tačiau geriausiai jai tinka maistingas, neutralios arba šiek tiek rūgščios reakcijos priesmėlio ar priemolio dirvožemis. Nepageidautina tujų sodinti užmirkusioje ar rūgščioje dirvoje, nes tai gali sukelti puvinio sukeltas šaknų ligas.
Drėgmė. Tujas reikia saikingai laistyti, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo. Per didelė drėgmė gali sukelti šaknų ir stiebų puvinį, o nepakankama drėgmė gali stabdyti augalo augimą ir vystymąsi.
Geriausia tujų augalus laistyti purškimo būdu, kuris sudrėkina ne tik dirvą, bet ir spyglius, o tai padeda išvengti dulkių ir kenkėjų.
Kaip prižiūrėti tujas
Mityba. Tujas reikia reguliariai tręšti, ypač aktyvaus augimo ir vainiko formavimosi laikotarpiu. Pavasarį ją reikėtų patręšti visomis mineralinėmis trąšomis su azotu, fosforu, kaliu ir mikroelementais.
Tai paskatins ūglių augimą, sustiprins šaknų sistemą ir pagerins spyglių spalvą. Jei tręšėte sodindami, pirmą kartą tręšti reikėtų tik po dvejų metų.
Genėjimas. Tujų genėti nereikia, nes jų vainikas formuojasi harmoningai ir simetriškai. Tačiau jei norite suteikti jai ypatingą išvaizdą arba apriboti jos dydį, galite ją patrumpinti liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje.
Tačiau turėkite omenyje, kad jei tai senas medis, neturėtumėte jo genėti, nes iš jo neatsiras naujų ūglių. Taip pat turėtumėte atlikti sanitarinį tujų genėjimą, pašalindami pažeistas, ligotas ar sausas šakas. Tai geriausia daryti pavasarį, kol dar nepradėjo tekėti sultys.
Apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Tuja yra gana atspari kenkėjams ir ligoms, tačiau kartais jai gali pakenkti vabzdžiai, pavyzdžiui, netikroji kandis ir amarai.
Norint jų atsikratyti, reikėtų purkšti insekticidais, pavyzdžiui, Actellic arba Actara. Iš ligų gali užkrėsti rudoji dėmėtligė, citosporozė ir fuzariozė. Šių ligų prevencijai ir gydymui reikėtų purkšti fungicidais, pavyzdžiui, Bordeaux arba Chamomile.
Kaip dauginti tujas
Tuja gali būti dauginama dviem būdais: sėklomis arba auginiais. Sėklomis dauginami rūšiniai augalai, o auginiais – kultivarai.
Dauginimas sėklomis
Tujų dauginimas sėklomis yra ilgas ir ilgai trunkantis procesas, kuriam reikia laikytis tam tikrų sąlygų. Sėklos subręsta pumpuruose, kurie skinami rugsėjo ir spalio mėnesiais. Tuomet jie turi būti išdžiovinti, o sėklos pašalintos.
Tujų sėklos mažai dygsta, todėl prieš sėją jas reikia stratifikuoti, t. y. laikyti žemoje temperatūroje ir didelėje drėgmėje. Tam sėklos sumaišomos su drėgnu smėliu arba vermikulitu ir įdedamos į plastikinį maišelį, kuris praduriamas keliomis skylutėmis, kad būtų galima vėdinti. Maišelis su sėklomis 2–3 mėnesius laikomas šaldytuve 3–5 C temperatūroje.
Sėklos sodinamos kovo-balandžio mėn. į specialius konteinerius su šviesia ir derlinga žeme. Sėklos dedamos ant dirvos paviršiaus ir lengvai prispaudžiamos, neapvyniojant. Indai uždengiami stiklu arba plėvele ir pastatomi šiltoje, šviesioje vietoje.
Sėklas reguliariai laistykite, tačiau būkite atsargūs, kad nenuplautumėte dirvožemio. Maždaug po mėnesio pasirodys pirmieji laipteliai, kuriuos reikės vėdinti ir saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Kai kopėčios turi 2–3 poras tikrųjų lapelių, jas galima krauti į atskirus vazonėlius ar kasetes. Užaugintus augalus po 2–3 metų galima sodinti į dirvą.
Tujų dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra populiariausias ir greičiausias būdas gauti naujus augalus, kurie išlaiko visas motininio augalo savybes. Auginius skinkite iš jaunų, sveikų tujų ūglių birželio ir liepos mėnesiais, kai jie dar žali. Auginiai turi būti 10–15 cm ilgio, su 3–4 tarpubambliais.
Apatinius auginių lapus reikia pašalinti, o viršutinius sumažinti perpus. Kad auginiai lengviau įsišaknytų, juos galima apdoroti augimo stimuliatoriumi, pavyzdžiui, heteroauxinu arba rizomevinu.
Auginiai sodinami į specialius konteinerius su lengva ir derlinga žeme, sudaryta iš durpių, smėlio ir mulčio santykiu 2:1:1. Auginiai įterpiami 2–3 cm giliau į dirvą ir stipriai prispaudžiami.
Indai uždengiami stiklu arba plėvele ir pastatomi šiltoje, šviesioje vietoje, bet ne tiesioginiuose saulės spinduliuose. Auginius laistykite reguliariai, bet saikingai, kad neperlaistytumėte dirvos.
Auginiai bus vėdinami kasdien trumpam nuėmus dangtį. Maždaug po pusantro mėnesio auginiai įsišaknys ir pradės augti. Kai auginiai turės pakankamai stiprią šaknų sistemą, juos bus galima persodinti į atskirus vazonus ar kasetes. Po vienerių metų auginius galima pasodinti.
