Apie sodininkystę to pasakyti tikrai negalėtume. Taip, tradiciniai bijūnai, rožės ar pentiniai tikrai atrodo puikiai, kol žydi, tačiau vasarai persiritus į antrąją pusę jie jau būna gerokai pavargę. Ir tai tęsiasi iki tol, kol neprasideda rudeninių astrų žydėjimas. Tad natūralu, kad atsirado apželdinimo kryptis, kuri ir užpildė tą tarpą tarp vasaros žiedų ir rudens spalvų. Šiandien ji įvardijama kaip „olandiškoji banga“.
Kodėl „banga“? Galbūt todėl, kad tai ganėtinai nauja kraštovaizdžio dizaino kryptis. O gal todėl, kad šio stiliaus išskirtinis atributas – ilgais šuorais, gausiai susodinti daugiamečiai žoliniai augalai, kurie sužėlę sukuria banguojančios augalų jūros vaizdą.
Iš kurgi ta banga atplaukė?
Šis stilius skaičiuoja jau antrą dešimtį metų. Jis dažnai įvardijamas kaip „naujųjų daugiamečių augalų“ stilius, nes pagrindiniai augalai – dekoratyviosios žolės ir neformalūs vasaros pabaigos daugiamečiai, kurie išlieka dekoratyvūs dažnai iki pat žiemos. Prieš dvidešimtmetį dauguma šių augalų buvo niekam neįdomūs ar visiškai nepažįstami. Dažnai toks stilius dar įvardijamas kaip „prerijų“, bet tai nėra visiškai tikslus apibūdinimas. Nors jis leidžia mums įsivaizduoti bekraštes Amerikos prerijas, iš tikrųjų daugelis tokių augalų turi sudėtingus vokiškus pavadinimus.
Juos gal ir sunku teisingai ištarti, tačiau jie rodo, koks indėlis šioje srityje tenka vokiečių augalų selekcininkams – Karlui Foersteriui (1874–1970), Ernstui Pagelsui (1913–2007) ir Georgui Arendsui (1862–1952).
K. Foersteris, įtakingiausias iš trijų vokiečių selekcininkų, karjerą pradėjo vadovaujamas žymaus vokiečių botaniko ir kraštovaizdžio dizainerio L. Vinterio. Šis daugiausiai dirbo Italijos Rivjeroje, o išskirtinis jo sukurtų kraštovaizdžių bruožas buvo jų organiškas įsiliejimas į natūralią aplinką.
Tai paliko K. Foersteriui gilų įspūdį, ir, grįžęs į Vokietiją, jis ėmėsi kurti savo stilių iš didelių šuorų dekoratyviųjų žolių bei šalčiui atsparių daugiamečių žolinių augalų, tinkamų šiauriniam klimatui. Jo sukurti gėlynai tarsi susiliedavo su Vokietijos kraštovaizdžiu. Lemiamas vaidmuo šiuose gėlynuose tekdavo „Motinos Gamtos plaukams“ – taip romantiškai Foersteris vadino dekoratyviąsias žoles. Daugelis jo išvestų žolių ir daugiamečių augalų yra sėkmingai auginami iki šių dienų. Smailiažiedis lendrūnas ‘Karl Foerster’ – vienas puikiausių jo atradimų, iki šiol išliekantis pačia populiariausia pasaulyje dekoratyviąja žole.
E. Pagelsas perėmė estafetę ir jam galime dėkoti už kelias dešimtis vertingų kininio miskanto (Miscanthus sinensis) kultivarų. Jo dėka atsirado nemažai vertingų, šalčiui atsparių bei anksti žydinčių miskantų veislių, tinkamų auginti šiauriniuose kraštuose.
Taip jau susiklostė, kad šių vokiečių selekcininkų idėjas ir augalų veisles perėmė šiuolaikiška kraštovaizdžio dizainerių karta, tokių kaip olandas Pieta Oudolfas. Beje, P. Oudolfą ir E. Pagelsą siejo ir artima draugystė iki pastarojo mirties.
Ir nors E. Pagelsas išvedė daug puikių augalų, būtent P. Oudolfas pastebėjo jų tikrąjį potencialą ir davė pradžią „olandiškajai bangai“, kuri pastarąjį dvidešimtmetį nuvilnijo per visą pasaulį, o šis apželdinimo stilius tapo sinonimiškas jo vardui. Jis sukūrė daugybę visuomeninių ir asmeninių sodų Olandijoje, kitose Europos šalyse, JAV, parašė nemažai knygų natūralistinio apželdinimo tema. Jau išauga ir nauja šio sodo dizaino genijaus mokinių bei pasekėjų karta. Tai, ką jie kuria, šiuo metu žinoma kaip „olandiškosios bangos“ stilius.
Kuo ypatingas šis stilius?
Trumpai apibendrinti šį stilių galima taip – kuriamas natūralistinis, mažai priežiūros reikalaujantis kraštovaizdis, kuriame dirvožemio tipas bei vieta lemia augalų parinkimą. Šiuo stiliumi kuriantys kraštovaizdžio dizaineriai supina lengvas ažūrines dekoratyviąsias žoles su skulptūriškais daugiamečiais augalais. Populiariausi daugiamečiai augalai – ežiuolės (Echinacea), beje, senesni, natūraliau atrodantys kultivarai, mėlitai (Perovskia), astrancijos (Astrantia), kemerai (Eupatorium), rūgtys (Persicaria) ir daugelis kitų.
Renkantis augalus šiam stiliui, spalvai tenka antraeilis vaidmuo. Svarbiausia augalo forma ir struktūra. „Jeigu struktūra yra gerai apmąstyta, ir sodas puikiai atrodo, net nelabai svarbu, kokias spalvas naudojate“, – pabrėžia P. Oudolfas. Didesnis dėmesys kreipiamas ne į trumpalaikius, nors ir prabangius vidurvasario žiedus, bet į visą augalo gyvenimo procesą, pradedant ryškia pavasario žaluma, baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir architektūriškais nužydėjusiais augalų žiedynais.
Nors paprastai sodininkai, atėjus rudeniui, puola skinti nužydėjusius stiebus, čia skatinama kaip tik palikti nužydėjusių augalų stiebus tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą. Rekomenduojama rinkti augalus, kurie ne tik „gražiai gyvena, bet ir miršta gražiai“.
Pasaulinis populiarumas
Šiandien šio stiliaus pavyzdžių galima rasti įvairiausiose vietose. Gražių P. Oudolfo darbų rasime Niujorko ir Čikagos dangoraižių papėdėje – griežtos stiklo ir betono formos sudaro taip reikalingą atsvarą puriam daugiamečių augalų šėlsmui. Įdomūs rezultatai – Vokietijoje, tvarkant apleistų gamyklų bei geležinkelių teritorijas. O Anglijoje atsirado ne viena senovinė pilis, tarp kurios šimtamečių kukmedžių gyvatvorių vietoj rožių ar pentinių kuriasi šluotsmilgės, monardos ir lendrūnai.
Ką gi, nors pasaulyje šis stilius itin populiarus, Lietuvoje šio apželdinimo pavyzdžių neteko matyti. O gaila... Tai stilius, puikiai tinkantis viešiesiems želdiniams, nes dauguma naudojamų augalų yra nereiklūs, atsparūs šalčiui. Puikiai jis tiktų ir kaimo sodyboms, nes natūraliai atrodančios žolės bei daugiamečiai leistų organiškai „įterpti“ statinius į kraštovaizdį. Be abejo, reikia turėti galvoje, kad šio stiliaus želdiniai tikrai įspūdingai atrodys tik tuomet, jei juo želdinamas didesnis plotas.
Be to, prieš sodinant reikėtų įvertinti ir esamą dirvožemį – kažin ar sausame smėlyje gerai jausis ir atrodys monardos bei kemerai. Tačiau jei pati idėja yra miela širdžiai, visuomet įmanoma rasti augalų, kurie padėtų sukurti tinkamą atmosferą. Taigi belieka tikėtis ir laukti, kol „olandiškaoji banga“ visa galia plūstelės į lietuvišką kraštovaizdį.
Paprastai laisvo stiliaus, neformalios augalų kompozicijos būna „uždarytos“ į griežtus rėmus – karpytas, taisyklingas gyvatvores, akmeninius apvadus, griežtas pjaunamas vejas. Naudojama daug formuotų sumedėjusių augalų. Ši formalumo ir neformalumo pusiausvyra bei įtampa ir suteikia šiam stiliui būdingą žavesį. Ir nors bendras vaizdas yra kūrybiška betvarkė, tačiau negali paneigti ir senųjų Europos sodų formalumo įtakos – forma sena, bet užpildas naujoviškas.
Tam tikra prasme tai itin filosofiškas stilius. Tradiciniu požiūriu žiedų spalva yra svarbiausias faktorius, taigi augalai vertingi tol, kol jie gražiai žydi, vėliau jie tampa nebeįdomūs – iki kitų metų žiedų atsiradimo. Tačiau juk gyvenimas nestovi vietoje, tad vienintelis nekintamas dalykas yra jo kaita, nuolatinis judėjimas bei pokyčiai. Vienas dalykas, kuris nesikeičia – tai gyvenimo ciklas, turintis pradžią ir pabaigą. Taip ir šio stiliaus želdynuose: vertinama ne tik augalo jauna žaluma ar gausus žydėjimas, bet ir jo pabaiga. Kaip tai apibendrina P. Oudolfas: „Jei augalas gerai neatrodo miręs, vadinasi, jo neverta net auginti.“
Šio stiliaus gėlynai gali būti nepaprastai gražūs ir efemeriški, nors ir negausūs spalvingų, ryškių augalų. Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne kopijuoti gamtą, o perteikti geriausias natūralaus kraštovaizdžio savybes: formą, tekstūrą ir spontanišką augalų harmoniją. Ir nors toks kraštovaizdis atrodo lyg atsiradęs natūraliai, geriausių jo pavyzdžių pagrindas yra kruopščiai apgalvotas planas bei išsamios botaninės kūrėjo žinios, leidžiančios atsirasti labiausiai vykusiems augalų bei žolių deriniams.
Rasos Laurinavičienės nuotraukos
