Kur pažvelgsi – visur vienmečių gėlių spalvos ir ornamentika. O gaila. Tinkamų vietų daugiamečių gėlynams kurti mūsų miestuose apsčiai, jų pritaikomumas urbanizuotose teritorijose – puikus. Peršasi pirminė išvada – daugiametes ne tik iš mūsų miestų, bet ir iš atminties tiesiog išstūmė vienmetės. Ar ne metas šias tendencijas keisti?
Mitai apie daugiametes ir vienmetes gėles
Juk būtent daugiametės gėlės ir pasižymi tomis savybėmis, dėl kurių jas verta puoselėti miestuose: ilgaamžiškumas, metų kaita, dinamika, o ir priežiūros nereikia itin daug. Galų gale, žiūrint pragmatiškai ir ekonomiškai, – jos pigesnės nei vienmetės. Tad kas trukdo miestuose plisti daugiametėms? Negražu? Nepraktiška? Nepopuliaru? Grožis ir jo supratimas slypi žiūrinčiojo akyse ir galvoje, tačiau stereotipai irgi formuoja skonį, todėl keletą prigijusių mitų apie daugiametes ir vienmetes sugriauti verta dabar pat.
Daugiametės nežydi visą vasarą. Nežydi, tačiau šis faktas anaiptol nėra minusas. Sezono metu galima matyti skirtingų fazių augalus: tik sudygusius, kai dar jokios vienmetės nežydi, sukrovusius pumpurus, žydinčius ir jau peržydėjusius. Visose fazėse augalai atrodo kitaip ir gėlyno vaizdas kinta. Vienmečių gyvenimo ciklo nematyti – jos tiesiog pasodinamos jau žydinčios, todėl neatspindi gamtos kaitos ir cikliškumo.
Nužydėjusios daugiametės atrodo prastai. Tinkamai parinkti augalai išlaiko savo struktūrą, turi gražius vaisynus arba žalią vešlią lapiją, kurią išsaugo iki pat šalnų.
Daugiametėms reikia daugiau priežiūros. Miestams apželdinti tinkamos daugiametės paprastai reikalauja mažai priežiūros, yra atsparios prastam dirvožemiui, aplinkos taršai, jų nepuola ligos ar kenkėjai.
Daugiametės yra brangios. Pirminė investicija yra didesnė nei apsodinant tą patį plotą vienmetėmis, tačiau ji atsiperka, nes jų nereikia sodinti kasmet.
Vienmetės žydi visą vasarą. Taip, tačiau sezonas prasideda pavasarį, o baigiasi rudenį. Vienmetes sodinti lauke galima tada, kai nėra pavojaus joms nušalti – po gegužės šalnų. Kiek anksčiau sodinamos našlaitės, atsparesnės pavasarinėms šalnoms. Tačiau praktiškai jos sodinamos tik balandžio antrąją pusę, o štai daugelis daugiamečių tokiu metu jau pradeda busti. Jei įterpiama svogūninių, jau pavasarį gėlynas gali džiuginti taip išsiilgta gyvybe.
Modernios daugiametės gėlės subtilios, tačiau tvirtos, jų spalvų gama nerėžia akies, bet atkreipia dėmesį. Jos nekonkuruoja su šalia esančiais pastatais, gatvėmis, mažąja architektūra – įsilieja. Vienmečių gėlių įvairovė apskritai yra didelė, tačiau mieste sodinamų – skurdoka. Dažniausiai sodinamos labai ryškių spalvų gėlės, kokių natūralioje Lietuvos aplinkoje nerasi.
Užsienio patirtis ir pavyzdžiai
Klausimo – daugiametės ar vienmetės, panašu, kad nebekelia kitų Europos šalių kraštovaizdžio architektai, dizaineriai ar miesto savivaldybės. Sunkoka Vakarų Europos miestuose rasti masiškai sodinamų ryškiaspalvių vienmečių pavyzdžių. Gal jų požiūris į viešųjų vietų apželdinimą yra kitoks?
Pati naujausia britų sukurta viešoji erdvė yra šiemet atidarytas Olimpinis parkas. Jo projektą kūrė būrys žmonių, apželdinimo schemas – mokslininkai Jamesas Hitchmoughas ir Nigelis Dunnetas, dirbantys Šefildo universitete. Projektas paremtas nauja koncepcija – nors laukuose auga tūkstančiai gėlių, tai ne tradiciškai suprantami gėlynai. Tai nauju požiūriu grįstos daugiamečių ir vienmečių pievos. Ar jos turėjo papuošti Olimpinį miestelį? Na, turbūt tiek, kiek mūsų kraštovaizdį puošia natūralių augaviečių augalai, natūrali bioįvairovė.
Mokslininkai sukūrė želdynus iš Jungtinės Karalystės, Europos ir Rytų Azijos vietinių augalų rūšių. Šiuos želdynus sudaro beveik natūralių augaviečių daugiametės ir vienmetės gėlės. Į želdinimo schemas įtrauktos ir egzotinės rūšys, norint sukurti vizualiai dramatiškus, tačiau tvarius želdynus. Jie prižiūrimi natūraliai – karpant ir deginant, o kai kurie želdynai funkcionuoja tam, kad absorbuotų vandens perteklių – tai pagrindinė tvarios drenažo sistemos, įrengtos Olimpiniame parke, dalis.
Olimpinis parkas apima dvi skirtingo pobūdžio zonas: Šiaurės parkas yra mažiau formalus, o Pietų parkas, kuriame yra pagrindinis olimpinis stadionas, – labiau urbanistinio charakterio. Šiauriniame parke vyrauja pievos, gausios skirtingų augaviečių augalų. Jose auga šlapvietėms, lietaus sodams būdingi ir miško paklotės augalai, taip pat ir fotogeniški, vizualiai įspūdingi daugiamečiai.
Pietiniame parke augalai pasirinkti dėl stiprios vizualinės išraiškos, atsižvelgiant į jų bioekologinius poreikius. Pietiniame parke yra 2012-ųjų sodai, Pievų ekspozicija ir „Fantastikologijos“ meno instaliacija.
Karalienės Elžbietos Olimpinis parkas įsikūręs rytinėje Londono dalyje, Stratforde, kur seniau buvo plyno lauko ir apleistos vietos mišinys, taip pat ir Haknio pelkės dalis. Dabar tai labai inovatyvus urbanistinis parkas, kurio ilgalaikė vizija – suderinti „parodinę“ apsilankymo vietą su regioniniu parku, teikiančiu naudą vietinėms bendruomenėms.
Taupus Olandijos sprendimas
O štai Olandijoje, Leideno mieste, daugiametės grįžo į viešąsias vietas dėl unikalios programos, kurią kooperatyviniais pagrindais vykdė miesto parko departamentas ir vietinis augalų puoselėtojas, susirūpinęs savo miesto įvaizdžiu. Nors Leideno miestas turi gilias sodininkystės tradicijas, jame yra vienas seniausių botanikos sodų „Hortus Botanicus“, miesto savivaldybės žaliųjų zonų prižiūrėtojai susidūrė su ekonomine realybe: vyriausybė mažina biudžetą žaliųjų zonų priežiūrai, tad reikia ieškoti išeities.
Didžioji dauguma miesto prižiūrimų daugiamečių sodų turėjo būti pakeisti ne tokiais reikliais sodais arba jų reikėjo visai atsisakyti. Kaip teigiama internetiniame leidinyje „Perennial and nursery News“ (Daugiamečių ir augyklos naujienos), ši programa rėmėsi augintojo sukurta želdinimo koncepcija, unikalia savo išradingumu ir paprastumu. Šio sumanymo devizas – „sodink, laistyk, nušienauk ir eik“.
Koncepcija pagrįsta daugiamečių sodinimu, renkantis mažai augalų rūšių. Tokiu atveju tankiai pasodintos daugiametės išlieka gražios visą sezoną. Vešliai suaugusios jos slepia mažas piktžoles, augalai su gerai susiformavusiomis šaknimis suteikia dirvai pavėsio, beveik nereikia laistyti, todėl sutaupoma biudžeto lėšų.
Pradiniams bandymams buvo parinkta daug skirtingų Leideno miesto vietų: nuo kvartalų, kuriuose įsikūrę mažai uždirbantys gyventojai, iki geriau matomų vidutiniokų sklypų centrinėje miesto dalyje. Viskas buvo labai sėkmingai įgyvendinta ir parkų departamento personalą nuolat giria vietiniai gyventojai.
Vokietijos viešosios erdvės
Noelis Kinsbury‘is, britų tyrinėtojas, sodų dizaineris, knygų bendraautorius ir dėstytojas savo straipsnyje „Ko mes galime išmokti iš vokiško sodininkavimo“ teigia, kad viešosios Vokietijos sodininkystės kokybė yra neįtikėtinai aukšta ir dažnai drąsiai eksperimentinė. „Aš buvau apstulbintas daugiamečių kombinacijų, tačiau ten buvo ir vienmečių kompozicijų, kuriose jos nuostabiai išradingai derinamos su varpiniais augalais, laukinėmis gėlėmis ir daržovėmis.“
Vokiečių inovatyvumą kraštovaizdžio dizaino srityje įrodo jų strategija, pasirinkta apželdinant poindustrines vietas – apleistas buvusių gamyklų teritorijas, kurios asocijuojasi su užterštu dirvožemiu, apleista, nuskurdusia augalija, neįdomiu kraštovaizdžiu. Vokietijoje šios vietos ne tik nebuvo paliktos likimo valiai, bet netgi lėmė naują dizaino kryptį. Atsirado požiūris, kad jose slypi ypatingo žavesio, nykimo, netvarkos atmosfera, laukiniškumas ir chaosas praktiškai urbanizuotoje teritorijoje.
Šiomis savybėmis buvo remtasi kuriant Emšerio parką Ruro slėnyje ir natūralųjį parką Berlyno Sudgelande. XX a. pabaigoje įvairios viešosios valdžios institucijos nusprendė, kad šios apleistos vietos su nevaržomai plintančiais augalais yra vertingos ir vertos saugoti.
Emšerio parko atveju jie užsidegė idėja palikti esančias betonines struktūras ir puoselėti čia natūraliai išdygusią augaliją. Ši idėja tapo savotiška pradžia daugeliui rekreacinių veiklų.
