Ampyro stiliui būdingas didžiulis kiekis paauksavimų – jų gausu visur: ant sienų, sietynų, baldų, knygų, durų ir pan. Taip pat būdingas brangių tamsių medienos atmainų naudojimas, daugiausiai tai raudonmedis.
Ampyras – tai elitinių medžiagų klestėjimo laikas: marmuro, medžio, lako ir kt. Visi interjero dizaino elementai itin simetriški, naudojami skirtingų gyvūnų ir paukščių atvaizdai bei bareljefai. Didžiulis gyvūnų galvų kiekis, dažniausiai tai liūtai ir mitinės būtybės. Jie puošia sienas, kėdžių ir krėslų atkaltes, lovų galvūgalius.
Liūtų galvų naudojimas dizaine dar kartą pabrėžia stiliaus statusą, jo naudojimą tik išrinktiesiems. Be visų šių prabangos ir pompastikos elementų, stiliui būdingi ir gan ginčytini, tokie kaip silpnas patalpų apšvietimas natūralia šviesa.
Napoleono valdymo metais neretai buvo statomos didžiulės erdvios salės be langų arba su vienu nedideliu langu, todėl sienos sudarė vieną bendrą panoramą. Dar vienas elementas, kuriuo siekta pagražinti erdvę, buvo veidrodis. Jo vaidmuo buvo labai svarbus, juos siekta patalpinti ant visų įmanomų paviršių, todėl jų būta ir ant sienų, ir ant lubų.
Dabar ampyro stiliui būdingos labiau prigesintos formos, apšvietimui naudojama natūrali šviesa, vaško žvakės pakeičiamos elektros lemputėmis, stilizuotomis kaip žvakės. Dar vienas ryškus ampyro bruožas – tai maksimaliai tiesios baldų linijos, masyvios kolonos kaip atramos, kėdės be minkštosios dalies, todėl tokie baldai gan gremėzdiški. Šio stiliaus laikomasi neretai komforto sąskaita.
Auksas, juodmedis, marmuras, daugybė gyvūnų skulptūrų labai užkrauna erdvę, tačiau tame ir slypi stiliaus prasmė – parodyti jo pompastiškumą, prabangą ir grožį. Būtent todėl šio stiliaus pritaikymas galimas tik didelėse erdvėse, mažuose kambariuose jis atrodys ne vietoje.
Ampyro pagrindas – graikiško ir romėniško stiliaus bruožai, ypač tai pastebima bendroje stilistikoje ir kolonų naudojime. Lubos būtinai šviesios, dažniausiai sniego baltumo, dekoruotos laurų girliandomis ar sudėtingomis detalėmis.
