Maždaug prieš trejus metus pastebėjome, kad aš elgiuosi keistai, man visada užkliūdavo ta švara namuose, stengdavausi, kad namai ir viskas apskritai būtų labai švaru. Tik nei aš, nei mano gyvenimo draugė nesupratome, kas su manim negerai.
Mes labai labai mylėjom vienas kitą, gerbėm, buvom tolerantiški vienas kitam, daug keliavom kartu, leisdavom laiką ar savaitgalius kartu, atsiradus mažyliui – trise, draugai į mus taip pat žiūrėjo kaip į nuostabią porą.
Prieš trejus metus ji mane buvo taip pat palikus, prieš gimstant vaikui, dėl mano per dažno alkoholio vartojimo, bet po mėnesio maždaug grįžo, aš būdamas vienas nustojau gerti, savo jėgomis padariau tai.
Bėgant laikui mano elgesys dėl švaros namuose ir kitur, pavyzdžiui mašinoje, nesikeitė, aš norėdavau, kad viskas butu idealiai švaru, daiktai sudėlioti būtent taip, kaip man atrodė teisingai.
Atsirado kontrolė draugei, kad elgtųsi taip, kaip aš noriu, kad nusiautų batus už durų, kad sėdėdama ant lovos nevalgytų nieko, nes pritrupinsim, kad neužsidėtų kojų ant lovos, nes bus dulkių nuo kojinių ir panašiai, atsiradus vaikui, bėgiodavau su šluoste paskui kiekvieną jos numestą trupinėlį, kad tik nieko nebūtų ant grindų.
Beveik prieš tris mėnesius supratau, kad man Obsesinis Kompulsinis Sutrikimas (OKS). Su žmona apie mano ligą kalbėjom nedaug, nes aš vis dar galvojau, kad tai galbūt ne ligos problema, kad aš taip elgiuosi -o tai yra vienas iš ligos požymių.
Pradėjau rinkti informaciją, domėtis apie OKS ir mąsčiau, kad reikia psichologo pagalbos, nes pats sau nepajėgiu padėti. Užsiregistravau pas psichologą, nors draugei apie tai nesakiau.
Esant šiam sutrikimui žmogus atlieka veiksmus, kurie nėra logiški normaliam žmogui, ir atrodo, kad tave verčia kažkokia jėga eiti valyti, siurbti dulkes ir panašiai.
Paskutinius metus mes dažniau dėl to bardavomės, nes mano elgesys ir kontrolė jai buvo dažni ir erzinantys, nepasėdėdavom vakarais kartu todėl, kad aš valandą ar daugiau po vakarienės imdavau viska plauti, siurbti ir valyti.
Man ji kartais pasakydavo, kad ieškok pagalbos, nes tu mus prarasi. Aš nežinojau ką man daryti, labai pergyvenau dėl tokio savo elgesio paskutinius metus, nes jau supratau, kad mano elgesys nenormalus, nors iki tol aš draugei tvirtinau, kad aš toks esu ir kad tai normalu- kiti yra netvarkingi.
Ir atsitiko taip, kad ji mane paliko.
Per tas 5 savaites aš visiškai pasikeičiau, nedariau nieko, kas susiję su švara ir kontrole, gyvenau kaip visi žmonės. Viskas sustojo staiga. Po to konsultavausi su specialistais iš Amerikos, iki šiol konsultuojuosi su psichologu, skaitau knygas apie tai, domiuosi informacija. Nes kaip supratau, tai pagrindas mano gėrimui ir šiai ligai buvo nerimas ir baimes.
Dabar aš jau moku kontroliuoti nerimą ir baimes, medituoju ir informacija, kuria žinau, man labai padeda.
Visa tai pranešu draugei, kaip man sekasi, kaip aš išmokstu keistis, kaip aš tai darau, pas kokius specialistus lankausi. Taip pat tris metus bėgioju, studijuoju.
Žmona prieš tris mėnesius išėjo į darbą, kad mažiau būti kartu ir nesibarti ir patikrinti, ar ji manęs pasiilgsta, sakė, kad ne.
Aš jai pasakoju apie savo jausmus, prašau, kad kreiptumėmės pas psichologus, kad padėtų mums išspręsti šią problemą, žadu, kad nekontroliuosiu daugiau dėl švaros, nes pats jau gyvenu kaip normalus žmogus ir ateičiai sakau, kad išmoksiu tave išgirsti ir klausyti iš pirmo karto, kad užsirašysiu, taip bus lengviau išmokti.
Taip pat jai bandau paaiškinti, kad jau žinau priežastis tos kontrolės, kas sukėlė OKS. Sakau, kad aš jau ne toks, kad ligos jau nėra, nes iš tikrųjų aš jau neturiu problemų dėl to, bet nenustoju tuo domėtis ir noriu 100 % būti garantuotas, kad ateityje tas nepasikartos. Taip pat jai prižadėjau, kad tai buvo paskutinis kartas, tokio mano elgesio, kad nebijotų, jog aš pasinaudosiu tuo, kad jinai vėl sugrįžo ir tai galbūt reiks, kad galėsiu tuo manipuliuoti.
Aš labai noriu susigrąžinti savo šeimą, nes labai labai myliu, aš stengiuosi nemeluoti sau, kad aš sugebėsiu būti kitoks, ir sakau tai jai.
Kai su ja kalbėjau, paskutinį kartą ji sakė, kad beveik nieko man nejaučia, sakė, pagyvenk mėnesį tu savo gyvenimą, pagyvensiu aš savo ir tada matysim, nors po to, kai išėjo, sakė, kad vis dar myli mane.
Aš nežinau kaip elgtis, nes nenoriu jos dar labiau atstumti per daug lįsdamas, noriu jai duoti laiko pailsėti nuo manęs, atsipalaiduoti, bet taip pat noriu bendrauti su sūnumi per Skype, noriu juos matyti kuo dažniau. Apie sūnų dar nieko nekalbėjome. Jai kažkas pasakė iš draugų ar artimųjų, kad mes buvom skirtingi ir tai buvo tik laiko klausimas, kada mes išsiskirsime, nors jinai mane labai mylėjo ir didžiavosi manimi.
Dabar, kai bendraujam SMS, ji nenaudoja jokių emocijų (veidelių), kai tai darydavo, dažnai anksčiau. Dar sakė, kad ar pastebėjau, kad nuo gegužės mėnesio aš tau nesakiau myliu. Taip, aš pastebėjau.
Gruodžio 15 d. draugę ir sūnų nuvežiau į oro uostą, ir vakare grįžęs ant lovos numestą radau laiškelį ir mano Kalėdinę dovaną.
Aš iki tol apie jos planus nieko nežinojau.
Laiške ji sako, kad atleisk, bet mums nepavyko, dėkoja už nuostabų sūnų, sako, kad aš tau sakiau, kad ieškok pagalbos, bet tu neklausei, kad jai būdavo geriausia su draugėmis, parduotuvėj ar kitur, bet ne su manim namie, nes aš visada kontroliuodavau dėl švaros.
Aš ją labai myliu ir noriu ją mylėti toliau, keisiuosi, sprendžiu savo psichologines problemas, praleidžiu begales laiko tam ir pinigų, labai noriu, kad būtumėm ir toliau graži šeima, nes ir sūnus juk nukentės, jei išsiskirsime, aš dėl to labai pergyvenu taip pat.
Padekit rasti atsakymą, prašau.
Ačiū.
