Galima daug kalbėti apie tai, kodėl vyras priėmė tokį sprendimą paturėti meilužę ir pasižiūrėti kas bus. Jis aišku sugalvotų, kiek ir ko jam trūko šeimoje, bet aš manau, kad jeigu šeimoje kažko trūksta, žmonės tas problemas sprendžia, ir jeigu jau visai neišeina jų išspręsti, tada išsiskiria.
Todėl nenoriu savęs kaltinti, kad kažko nepadariau. Visada nuoširdžiai ir sąžiningai rūpinausi ir vyru, ir vaikais. Tik jis to neįvertino ir sugalvojo pažaisti tokį šlykštų žaidimą. Kodėl kiti vyrai gali, o aš ne?
Nuo to laiko, kai apie tai sužinojau, jau praėjo pusė metų. Bet iki šiol skauda taip, kaip bučiau vakar sužinojusi. Jaučiuosi visiškai sugniuždyta, pažeminta, išduota. Tiek daug visko jaučiu: stiprų pažeminimą ir gėdą, skausmą dėl išdavystės. Nebesurenku savęs iš naujo.
Jaučiu, kaip stipriai prispjaudė į sielą žmogus, su kuriuo kūrėm gyvenimą, auginom vaikus. Nors vyras sako, kad su buvusia meiluže santykiai nutraukti, jie dirba tam pačiam darbe, bendrauja, matosi kiekvieną dieną. Skaudu vien pagalvojus apie tai.
Nebežinau, ar noriu išsaugoti santuoką, tik noriu, kad taip beprotiškai nebeskaudėtų. Pripažinsiu, kad kyla ir pačių juodžiausių minčių. Tik vaikai ir meile jiems sulaiko nuo beprotiškų žingsnių. Kaip gyventi su išdavystės skausmu, kaip tikėti žmonėmis, vyrais, gyvenimu? Ačiū.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠGYVENTI IŠDAVYSTĖS SKAUSMĄ
Būna laiškų, kuriuos skaitant tiesiog jauti, kad žmogus sukandęs dantis bando išsilaikyti nepradėjęs rėkti ir daužytis. Kiek savitvardos reikia turėti, kad išgyventum neištikimybę. O jei dar ji siejosi su apgavyste, tad atleisti ją labai sunku.
Ir Dantė savo pragaro giliausiajam rate patalpino tuos, kurie apgavo jais pasitikėjusius žmones. Taigi atpildas už išdavystę - pragaras. O jūs klausiate, kaip gyventi su išdavystės skausmu čia, šiame gyvenime.
Vienas iš atsakymų - nebandyti dubliuoti pragaro šiame gyvenime. Priimti, kad gyvenimas gali būti skirtas ne kančioms, o džiaugsmui. Ir kai ateis atpildo valanda, tai ir ateis.
Jums gali pasirodyti, kad aš siūlau jums atleisti vyrui ir pradėti gyventi šia diena, pamiršus senas nuodėmes. Iš tikrųjų būtų labai lengva ir paprasta, jei būtų galima į tokią būseną peršokti. Tačiau aš žinau, kad atleidimas - dalykas labai lėtas, ir pasiūlyti žmogui atleisti negali. Juk atleidimas - tai vidinis pasirinkimas, ir jokie siūlymai čia negalioja. Žmogus atleidžia, kai atleidžia. O kodėl išvis reiktų atleisti?
Matote, kai mus kas nors užgauna, įžeidžia ar išduoda, tai atsakomybę už tai neša didele dalimi tas skriaudėjas ir išdavikas. Tačiau ką mes toliau darome su mūsų jausmais - tai mūsų pasirinkimas.
Mes galime daug metų laikyti širdyje akmenį ir nieko žmogui nesakant tyliai jo nekęsti. Tuomet mums atrodo, kad mes jį kankiname. Ir jis, žinodamas mūsų neapykantą, lėtai kenčia. Mes tarsi suorganizuojame jam lėtą pragarą, kurį palaikome pasyviai: nekalbėdami, nerodydami meilės, ignoruodami, palikdami. Tai - mūsų lėta bausmė, dubliuojanti būsimą pragarą.
Jūsų atveju ji tęsiasi jau pusmetį, nors jūs ir aiškinate tai objektyviomis priežastimis: jiedu dirba kartu, jūs juo nepasitikite, jis tikriausiai vis vien ja žavisi ir t.t. ir pan.
Tai tiesa. Tačiau tai nėra visa tiesa. Prisipažinkite: jums reikia ištęsti bausmę.
Tačiau taip besielgdami mes priversti nešioti kančią viduje. Mūsų keršto ugnis nudegina mus pačius. Mūsų veiduose įsispaudžia gilios raukšlės, kurios sako visiems aplinkiniams: aš nesidžiaugiu. Aš nešu viduje skausmą. Aš sužeistas. Ir aišku - aš ištvermingai, suspaudus dantis nešu šį kryžių. Juk nesiskiriu su juo.
Fiziškai tai dažnai virsta realiu skausmu - skauda galvą, krūtinę, pilvą, sąnarius. Mes tikrai nešiojame kažką pikto savyje, nes mūsų veidas pasidengia pūlinukais. Ir vardan ko visa tai mes darome?
Vardan bausmės. Mes baudžiame nusidėjėlį savo kūnu ir savo siela. Mes atliekame atpildo aktą visiškai užtikrinti, kad tai teisinga. Nes jis - kaltas, o aš - ne. Mes baudžiame juo stipriau, juo sutuoktinis leido sau tai, ko mes patys sau neleisdavome. Nes tuomet jis laimi, o mes pralaimime. Mes norime, kad jis irgi pakentėtų, kad išlygintumėme jo ir mūsų pozicijas. Bet šis bandymas labai varginantis - jūs jau tuo įsitikinote.
Atleidę mes pajuntame palengvėjimą. Mes pasveikstame fiziškai. Mes nekaltiname savęs, nes suprantame, kad nekaltinant gyventi yra lengviau, linksmiau, įdomiau. Kad galų gale ir mes nesame šventi, ir mes tai irgi galų gale suprantame, tik vėliau. Visuomet juk gali prisiminti ne tik kaip auginai sutuoktinio vaikus, bet ir kaip pasvajodavai apie kažką kitą. O gal mes netgi padarome tą patį - nesąmoningai keršydami jam už tai?
Jūsų būsena šiai dienai dar toli iki to - juk jūs jaučiatės neteisingai nuskriausta, gera mama ir žmona, viską atsidavusi žmogui, kuris vietoj dėkingumo spjovė jums į sielą. Jūsų sąžinė visiškai švari, o jis yra blogas. Jo sąžinė yra nešvari.
Tik pastebėkite: jūsų švarios sąžinės jausmas kažkodėl nesuteikia jums lengvumo, sparnų, džiaugsmo. Jums skaudu ir jūs kenčiate - bet už ką? Juk jūs nieko blogo nepadarėte ir tai jis turi kentėti, o ne jūs.
Jūs kenčiate ir kentėsite tol, kol nepasijusite, jog jums atsibodo maitintis karčiu teisumo jausmu. Kad nebenorite būti auka. Kad pasiilgote gyvenimo pilnatvės. Ir kai suprasite, jog pilnatvė visai nesusijusi nei su pareiga, nei su motinyste, nei su jūsų vyru.
Gyvenimo pilnatvės jausmas ateina tiesiog iš gyvenimo. Iš tos jūsų sielos dalies, kuri kažkada gimė, įkvėpė oro ir suprato, kad visas šis pasaulis - jūsų ir jums. Tai - natūralus džiaugsmas, tolimas nuo prisirišimų ir pareigų.
Kai žmogus pajunta, jog jo džiaugsmas nesusijęs su kitų žmonių veiksmais, jam tarsi išauga sparnai ir jis labai lengvai atleidžia kitiems. Tiesą sakant, tie kiti skriausdami jį nenorėjo skriausti.
Jums atrodo, kad vyras tiesiog norėjo jus pakankinti? O gal tik pabandyti, ką reiškia turėti meilužę? Tikriausiai jūsų vyras savotišku būdu bandė patirti gyvenimo pilnatvę, tik nežinojo, jog meilužės tam reikalui - ne pati geriausia priemonė. Jūs tam pritariate?
Tad parodykite vyrui, kad džiaugtis galima ir be šito. Parodykite jam, kaip galima būti laisvam ir kaip nesigailėti, kad gyvenai tuo pačiu nenueinat į kairę ir neardant santykių! Tapkite laiminga ir tuo pačiu laisva nuo vyro elgsenos!
Jei jūs tai parodysite - jūs laimėsite. Tokia ypatinga laimėjimo rūšimi, kuomet laimi abu.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
