Nepamenu kur, bet perskaičiau tokią mintį: „Kiekvienas vyras nori moteriai būti pirmas, o kiekviena moteris nori, kad ji vyrui būtų paskutinė“. Tai buvo pateikta kaip juokelis. Sutikime, taip kaip nėra dūmų be ugnies, juokeliai arba panašūs posakiai negimsta tuščioje vietoje. Šis pajuokavimas turi daug tiesos, slypinčios mūsų prigimtyje, mūsų pasąmonėje.
Kodėl vyras nori būti pirmas ir vienintelis? Todėl, kad jo prigimtyje užkoduotas giminės pratęsimas ir savo genų išsaugojimas. Vyras nori būti tikras, kad jo moteris nešioja jo kūdikį (jo genus) ir „mamuto gabalą“ jis neša būtent savo palikuoniui ir savo moteriai.
Manau, vyrai sutiks, kad kiekvienas kažkur giliai viduje turime tūnantį būtent šį jausmą. Todėl, jei vyras sveikas ir galvoja apie savo atžalas, moteris su „kraičiu“ nėra tas trokštamas laimikis. O dauguma 30+ moterų jau augina vaiką ar du.
Taip, mes civilizuoti ir suvokiame, jog tokį požiūrį į ne savo vaikus reikėtų kažkur padėti, kažkur paslėpti. Netgi taip ir darome, dažnai net sėkmingai, nes be kita ko esame dar ir socialūs bendruomeniniai gyvūnai, jaučiantys atsakomybę už visą žmogiškąją giminę. Tačiau tas vidinis „kirminiukas“ yra ir jis reikalauja vengti tokios įvykių kloties, antraip grasinasi periodiškomis kompromisų paieškomis tarp savo instinktyviosios „sąžinės“ ir intelektualaus jos neigimo.
Ir tai dar ne viskas. Juk „moteris su kraičiu“, tai ne tik svetimų genų auginimas. Netgi manau, kad ši problema mažesnė iš dviejų. O antroji – tai užprogramuotas balansavimas ant patėvio rolės briaunos, kai nežinai, ar gali barti ir ar gali iš viso reikšti savo nuomonę įvaikių atžvilgiu, nes būsi apkaltintas kuo nors. Vaikai linkę „patikrinti“ suaugusiųjų silpnąsias vietas ir tikėtina, kad, konkurencinėje kovoje dėl mamos dėmesio, pasistengs įrodyti jog yra nemylimi ar net engiami.
O galbūt ne, gal mama sugebės išmintingai paskirstyti dėmesį (čia svarbu nepamiršti, jog dėmesys visgi bus skirstomas ir niekada neteks tik vyrui), tačiau anksčiau ar vėliau vis viena teks susidurti su prieštaravimais ir vaikiškų ar paaugliškų kaprizų iššūkiais, kai pats vaikas ras priežastį pasakyti, kad esą yra neįvertintas, nes yra netikras sūnus/duktė.
Taigi, pradėti bendravimą su tokia moterimi reiškia pradėti bendravimą iš karto ne su viena asmenybe. Net ir du žmonės turi ką veikti, kol suderina savo poreikius, ambicijas ir įpročius. O ką kalbėti, kai visa tai reikia derinti iš karto tarp kelių žmonių? Kiek mūsų vyrų yra baigę specialius psichologinius kursus, kad galėtų sėkmingai tvarkytis su tokiu iššūkiu? Ir kokia turi būti moteris, kad ryžtumeisi tokiam iššūkiui?
Jei moteris be kraičio, tada kiek paprasčiau, net jei ir vyresnė... Bet tada pradeda kirbėti mintis: jeigu ji vis dar viena, gal kažkas su ja negerai? Ir jei ji ne mokslininkė ar šiaip daug pasiekusi moteris, tai gal tikrai kažkas negerai? O gal ji bijo vyrų? Arba gyveno „laisvoką“ gyvenimą, o dabar susigriebė, kad laikas bėga, grožis dingsta ir reikia skubiai kažką daryti? „Laisvas“ moters gyvenimas taip pat akivaizdus iššūkis vyro genų plėtrai, bet šio klausimo dabar neaptarinėkime, jis ir taip akivaizdus.
Kodėl moteris nori, kad ji vyrui būtų paskutinė? Atsakymas tuose pačiuose prigimtiniuose instinktuose – ji nori, kad tas „mamuto gabalas“ būtų nešamas tik jai ir jos vaikams. Kuri gi norėtų, kad dalį uždarbio vyras dalintų ir kitoms moterims? Visoms gali ir neužtekti...
Bet štai atėjo laikai, kai nereta moteris uždirba ne blogiau, o gal ir geriau už vyrą. Moteris šiais laikais gali užauginti vaikus pati. Visa visuomenė gelbsti – mokame mokesčius, jei ką ir pašalpos yra. Valstybė iš bado neduos numirti, ne mamutų laikai visgi. O jei mąstote apie senatvę, tai ir čia ne bėda – visokie slaugos ar orios senatvės namai pasirūpins. Ir iš viso kam ta šeima?
O visgi kirba kažkas širdutėje ir jokie intelektualūs išmąstymai apie finansinį pajėgumą ir socialines garantijas negelbsti. Reikia šilumos. Reikia tiesiog žmogiškos šilumos. Nors yra garantijos, kad nesuės mūsų plėšrūnai ir iš bado nemirsime, o vis viena kažko trūksta. Stop, bet juk tai tik tūkstantmečius glūdintys mumyse instinktai kalba, gal intelektualiai pagalvokime ir nuspręskime, kad jokių genų niekam perdavinėti nereikia, atžalų nereikia ir šilumos nereikia?
O visgi reikia... Vyrui moters, moteriai vyro... ir nuosavų vaikų... ir nieko su ta prigimtimi nepadarysi, sunku jai atsispirti.
Tai ką gi daryti?
Atsakymas galėtų būti pirmajame sakinyje, kuriuo pradėjau. T. y. pamėginti kaip galima geriau realizuoti šiuos vyro ir moters lūkesčius. Kažkodėl nuojauta kužda, kad ne tokie jau kvaili tie mūsų protėviai buvo, puoselėdami tam tikras vertybes ir tradicijas. Aišku, kažkaip jas reikėtų pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimo stiliui, tačiau visiškai nubraukti nereikėtų.
Su pagarba,
Armantas Ostreika
Savo nuomonę šia tema ar istoriją galite atsiųsti gyvenimas@delfi.lt. Lauksime jūsų laiškų!
