Su vyru esame kartu 2 metus. Vyru vadinu savo draugą, nors oficialiai santykių įteisinę nesame. Kartu auginame dukrelę, kuriai 3 mėnesiai. Šiuo metu mano gyvenimas sukasi aplink ją, kadangi suprantu, jog kūdikystėje, bent iki metų laiko, vaikui reikia mamos, o ne auklės.
Sunku, kadangi esu kitokio būdo žmogus, man reikalingas veiksmas, bendravimas, savo planu realizavimas. Taigi auginu mažylę, bet puikiai žinau, jog laiko pakankamai turiu ir darbams. Tik kol kas blaškausi, blaškausi dėl nestabilumo, tiek šeimos santykių nestabilių, tiek dėl finansinės padėties, tiek dėl viso gyvenimo ir visų tikslų apsivertimo aukštyn kojomis.
Iš pirmos santuokos taip pat turiu mergaitę.
O viskas prasidėjo šitaip.
Prieš pažintį su draugu dirbau regiono vadove kreditų įmonėje, taip pat jau turėjau ir savo įmonę, veiklos buvo pilna, gyvenau laimingai dviese su dukrele. Susipažinusi su draugu tapau dar laimingesnė. Pinigų turėjome pakankamai, todėl laiką leidome nuostabiai, visur keliavome, važiavome. Abu nenustygstantys vietoje, todėl abiem buvo tikrai gera.
Jaučiausi mylima ir gerbiama moteris. Tačiau žinojau, jog turiu dukrą, esu už ją atsakinga, ir nesąmoningai, tiesiog pasąmoningai galvoje veikė saugumo sumetimai. Su kolege kūrėme planus naujai verslo šakai. Išsipasakojus savo draugui nutiko taip, jog priėjome sprendimo, kad verslą reikia daryti mums kartu (nuo pažinties ir santykių euforijos pradžios buvo praėję gal tik mėnuo laiko).
Sutarėme, tačiau mano galvoje vis vien įsijungė saugumas, pamaniau, kad žmogų dar per menkai pažįstu, jog savo planais jau galiu dalytis per pusę. Tuomet pripažįstu, aš jį nuvyliau, kadangi jis sąžiningai buvo pasiruošęs dantimis ir nagais kovoti už mus, o aš vietoje to pasilikau ties savo ankstesne nuomone, darbus tęsti su kolege.
Žinau, įskaudinau jį, skaudėjo ir man pačiai, kad dėl manęs kenčia mano mylimas žmogus. Tuomet pasikalbėjome, paaiškinau jam, kad per mažai pažįstami esame, kas mane ir neramino. Kadangi man šis žmogus tapo labai brangus, prisiekiau sau, kad kovosiu už mus, o santykiuose nepasitikėjimas egzistuoti negali. Tikiu ir pasitikiu juo iki šiol.
Toliau kitas kirtis mano širdžiai buvo iš jo pusės. Vieną vakarą praėjus galbūt porai savaičių po ano įvykio, jis vienai moteriai pradėjo rašinėti, kaip jos ilgisi ir nori su ja pasimylėti. Tuomet mano širdis plyšo į gabalus. Atoveiksmis sekė pykčiu, įskaudinimo ir pažeminimo išliejimu.
Nubudę ryte kartu sutarėme jog taip būti negali, jis atsiprašė, gyvenome toliau. Tačiau tai ne pabaiga, jis turėjo ir iki šiol turi galbūt dešimtis pažinčių anketų, per kurias retkarčiais, laikas nuo laiko susirašo su kitomis moterimis. Man šis dalykas nepatinka, bandžiau kalbėtis, o jis atsako: pasitikėk manimi ir viskas bus gerai, kad tie susirašinėjimai nieko nereiškia, bet mane tai vis vien skaudina, o jam to pasakyti negaliu, nes iškarto kyla barniai, kad jo nuomone, aš juo nepasitikiu.
Aš pasitikiu, tik esu įsitikinusi, kad jei savo santykiams pasirenki žmogų, su kuriuo gyveni realybėje, tavo mintyse ir veiksmuose turi išnykti žvalgymasis, galvojimas apie kitas moteris, tu turi kurti santykius savo šeimoje, ir galvoti visuomet, kaip padaryti savo moterį laimingą, o ne koncentruotis į išorinį lengvabūdiškumą.
Šie pykčiai mums neduoda ramybės iki šiol, nes kad ir kiek prašiau, ir gražiuoju ir piktuoju, vis vien tas pats tęsiasi. Tačiau anot jo man pergyventi neverta. Tiesą pasakius, aš per daug ir nepergyvenu, nes juo pasitikiu, tik man pikta ir skaudu, kad jis dėmesį dovanoja kitoms, ir taip mane skaudina. Manau, jog jausmus reikia puoselėti ir nešti gėrį į namus. Ir jei kyla kažkokie konfliktai dėl to paties daugelį kartų, vardan gerovės santykiuose verta kažko atsisakyti. Tai mane labai blaško, aš noriu rimtų santykių. Rimtos kovos už būvį pasaulyje su savo šeima.
Toliau sekė buitiniai konfliktai, dėl nereikšmingų dalykų, dėl pinigų stygiaus, dėl gyvenimo ne pagal galimybes.
Po to praradau darbą, naujas biznis su kolege nenusisekė, mano santykiai su kolege taip pat atšalo, kadangi įvyko keli nesusipratimai.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, buvo įvairių svarstymų, ar verta gimdyti, ar reikia mums vaiko, bet nusprendžiau, jei jau pasibeldė nauja gyvybė į šį pasaulį, jos nutraukti nevalia.
Tuomet nusprendėme išvykti iš Lietuvos, ten dirbau iki gimdymo. Mūsų santykius vis kamavo ir kankino menkaverčiai priekaištai. Aš visada girdžiu, kad kažko nepadarau, arba padarau blogai. Gimė dukrytė, dabar pagrindinis dėmesys jai. O taip kasdien vis stengiuosi, kad viskas visiems būtų gerai. Stengiuosi, kad vyras grįžęs po darbų namo butų aprūpintas. Tiek daug kartų jam nusileidau ir atleidau, o dabar jis sako kad manęs nebemyli. Kad tiesiog jausmai išgaravo.
Atrodo, tik dirbkime užsidirbkime, susikurkime vietą po saule sau ir savo šeimai, bet kad nėra supratimo. Viską atiduočiau, kad mūsų santykiai pagerėtų, todėl ir ieškau išeičių, galbūt kažką praleidome, kažko nepastebėjome.
Užsisėdėjome monotonijoje. Kai bandau su juo kalbėtis, tai jis tik "netrukdyk žiūrėti televizoriaus", iš savo pusės priekaištus išsako, o man savųjų pasakyti neleidžia. Nors aš į menkaverčius dalykus net ir nekreipiu dėmesio. Aš tik noriu, kad namuose įsivyrautų taika ir vyras, kurį aš myliu, pradėtų vertinti ir mane...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PELNYTI DRAUGO PAGARBĄ?
Jūs klausiate apie meilės liepsneles ir aistrą. O aš jums rašysiu apie vertę ir pagarbą. Aistros nereikia žadinti. Ji arba yra, arba nėra.
Iš jūsų laiško supratau, kad jūsų santykiai su draugu niekad nebuvo labai paprasti. Juose buvo vilčių ir nusivylimų. Jūs rašote, kad pradžioje viskas buvo gražu, gera, kartu keliavote ir apskritai neturėjote jokių problemų. Tačiau po kiek laiko paaiškėjo, jog visiškai pasitikėti draugu verslo klausimais jūs negalite.
Dar vėliau - kad draugas ieško pažinčių su kitomis moterimis. Ir pagaliau gimus dukrai išaiškėjo, kad draugas nekreipia į jus dėmesio, sakosi jūsų nemylįs. Ir jūs bandote pasiekti, kad vyras vėl imtų jus vertinti. Tikriausiai jūsų svajonė - sugrąžinti tuos laikus, kai viskas buvo taip puiku.
Man atrodo, kad tai - ne visai tas uždavinys, kurį būtų galima išspręsti. Tai, kas buvo, vyko kitomis aplinkybėmis - kai jūs dar nebuvote pagimdžiusi jo vaiko, ir jums sekėsi. Tad būdama laiminga jūs su juo pasijutote dar laimingesnė.
Tuomet dar nebuvo atsiradusių konkurenčių, jūsų draugė dar buvo jūsų draugė, dar buvo darbas ir jūs tik planavote verslą, kuris vėliau nenusisekė. Dabar yra kitas metas, šiuo metu yra daug nusivylimų, ir reikia išeiti ne iš to, kaip gražu viskas turėtų būti. O iš to, kas yra dabar.
Manau, kad Jūsų pirmaeilis uždavinys šiuo metu - vėl susirasti tinkamą darbą ir verslą. Taip, uždavinį grąžinti vyro meilę ir pagarbą reiktų atidėti. Juk svarbiau yra savigarba, nei vyro pagarba. Svarbiau yra atstatyti savo gyvenimo kokybę, o ne bandyti pasijusti kokybiška vyro akyse.
Vyras gali nemokėti palaikyti santykių trise, t.y. jis gali būti nepasiruošęs tėvystei ir santuokai. Per dvejus metus galėjo išblėsti jo jausmai, nepriklausomai nuo to, ar jūs kažką darėte, ar kažko nedarėte. Tiesiog vyriška meilė - labai nepatikima priemonė moters savigarbai ir gyvenimo kokybei palaikyti. Įsimylėjimai neatlaiko kelerių metų ir išblėsta.
Pagalvokite: ko gali tikėtis moteris, gyvendama su vyru? Tarkime, jai pasiseks ir vyras ja rūpinsis kaip princese. Ji turės visko, ko tik pageidaus. Ar ji gerbs ir mylės tokį vyrą? Greičiausiai jis pasidarys jai neįdomus.
O jei jai nepasiseks? Vyras bus labai egoistiškas ir ją engs. Ji kentės. Ir net jei vyras nebus nei ypatingai paslaugus, nei ypatingai egoistiškas, o bus tiesiog „normalus“- jai truks aistrų, emocijų, romantikos. Jai liks svajonės, serialai apie meilę ir epizodiniai romanai.
Kaip matote, jokie santykiai su vyru jokiu būdu negarantuoja moteriai nei sielos ramybės, nei palaimos. O kur tuomet laimingos poros? Argi nėra ilgalaikių meilės santykių, kur abi pusės jaučia pilnatvę? Juk jūs ir siekiate tokių santykių?
Tokie santykiai egzistuoja, tačiau jie kuriasi ne taip, kaip jūs rašote: „O taip kasdien vis stengiuosi, kad viskas visiems būtų gerai. Stengiuosi, kad vyras grįžęs po darbų namo butų aprūpintas.“
Tai - bandymas pelnyti palankumą geru elgesiu, o ne natūralus vyro žavėjimasis tokia moterimi, kokia jūs buvote prieš dvejus metus. Taip, mes neliekame tokie patys. Mums gali nesisekti, mes senstame. Tačiau su mums artimu žmogumi mes suartėjame.
Santykiai kuriasi, kai abi pusės bręsta, bendrauja, juokauja, mylisi. Tačiau daro tai iš abiejų pusių. Ir tai nebūna nuolatinė palaima. Juk ir buities rūpesčiai, ir vaiko gimimas dažnai atitolina sutuoktinius, pavyzdžiui, perveda juos į mamos ir tėvo roles. Tuomet mylinčiųjų rolės kažkur traukiasi, seksas ir romantiniai momentai retėja, o kartais visai išnyksta.
Ir nepaisant to, vystosi prieraišumas, abipusis įvertinimas. O kartais – vėl ateina romantika, vėl įsižiebia vyro ir moters santykiai. Iš kur tokiuose santykiuose atsiranda ir dėl ko išlieka pagarba? Iš pastangų? iš pasiaukojimo ir vienpusio rūpinimosi kitu?
Ne, ji ateina iš to, kad kiekvienas rūpinasi savimi ir elgiasi taip, kad natūraliai užsitarnauja kito pagarbą. Užsitarnauja to nesiekdamas. Štai jūs kažkada patikote savo draugui būdama aktyvi, projektus kurianti moteris. Jis natūraliai jus gerbė, ir visai ne dėl to, kad jūs tuomet stengtumėtės jam įtikti ar patikti. Pastangos įtikti apkritai labai kada sukelia pagarbą. Žmonės gerbia nepriklausomus asmenis. O kaip yra dabar?
Jūs rašote, kad labai stengiatės. Siekiate prieraišios meilės ir pagarbos. Tik man labai panašu, kad darote tai ne dėl to, kad abu su vyru natūraliai tam pribręstumėte. Man atrodo, jūs sielos gilumoje nešiojate kaltę prieš jį: dėl to, kad savo laiku juo nepasitikėjote, dėl to, kad didelę dalį savo dėmesio skiriate ne jam, o vaikui. Jūs bandote būti jam gera, o jis kaip tyčia to nepastebi ir jums nedėkoja.
Pabandykite nebenusileisti vyrui. Pasakykite jam, kad jums ne viskas patinka jūsų santykiuose. Ir kad jūs negalite gyventi vienpuse meile. Ir negalite toleruoti jo pasimatymų su kitomis moterimis.
Būkite pasiruošusi iš tiesų jį palikti ir visą savo dėmesį sukaupti į būsimus profesinius pasiekimus ar į verslą. Taip, jūs turite jau du vaikus, ir mergaitė dar labai maža. Ji atima daug laiko, dėmesio, meilės. Tačiau manau, kad jūsų viduje galėtų bręsti idėjos apie tai, ką jūs darysite jai paaugus. Ir kaip tais trumpais momentais, kai jūs galite vaiką kam nors palikti, pasirūpinti savo išvaizda ir interesais. Jums reikia atsispirti mamos rolei, kad ši rolė jūsų nepaglemžtų. Tik tokiu būdu jūs galėsite išlikti įdomi - ir ne tik jūsų vyrui, bet ir kitiems vyrams bei moterims.
Tai visai nereiškia, jog jūs turite „susirasti kitą vyrą“. Jums būtų geriau susirasti ne kitą vyrą, o save pačią - gundančią, flirtuojančią, o taip pat aktyvią, planuojančią. Tokią, kokia jūs buvote, ir kokia galbūt niekad nebuvote. Ir jei jūsų draugas ne aklas, jis tai pamatys - bet tai neturėtų jums taip smarkiai rūpėti.
O jei nepamatys, jei liks susidomėjęs kitomis moterims – tegul. Reiškia, tai - ne jūsų vyriškis. Jums buvo gera kartu, tačiau jis neatlaikė gyvenimo trise. Galbūt, kada nors jis pagalvos ir pasiūlys jums pradėti viską iš naujo. Ir jūs galėsite nesutikti su juo.
Sėkmės jums kuriant savo vertę. O apie „liepsneles“ dabar galvoti ne metas.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
***********************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
