Gal aš iš pradžių trumpai apie save. Esu vaikinas, gyvenu visiškai normalų gyvenimą, turiu įvairių pomėgių, esu aktyvus, draugauju su mergina. Tačiau… Turiu vieną problemą, kuri man pradeda griauti gyvenimą – aš tapau priklausomas nuo masturbacijos. Aš nuolat susijaudinu. Man netgi į kitos lyties atstoves žiūrėti kaip tiesiog į moteris ar paneles yra sunku, nes jos man tapo sekso objektais.
Pajusti orgazmą aš noriu labai dažnai, ypač kai mane sukausto pyktis ar turiu laisvo laiko. Aš puikiai suprantu, kad tai yra priklausomybė ir noriu jos atsikratyti, nes man ji nepatinka, aš jos nekenčiu, bet negaliu. Aš tiesiog to nekontroliuoju. Jaučiu, kad man tai pradeda griauti gyvenimą, tai valdo mane. Bijau, kad dėl to ateityje nesugebėsiu išlaikyti normalių santykių su mergina, nes vos tik atsiradus galimybei, imsiu flirtuoti su kitomis. Vardan žaidimo, paslapties, jų sugundymo, aistros…
Padėkite man grįžti į normalų gyvenimą.
Davydas (vardas pakeistas)
Atsako psichologas Arūnas Norkus
Sveikas, Davydai. Ačiū, kad pasidalinai su mumis savo problema. Suprantu, kad ji kelia Tau nerimą, nes atrodo stipresnė už Tave. Iš tiesų, žmogaus gyvenimas kartais panašus į šuoliavimą žirgu. Mums, raiteliams, atrodo, kad mes valdome žirgą ir jojame ten, kur norime patys. Tačiau iš tiesų mūsų žirgas – pasąmoniniai troškimai ir potraukiai – yra laukinis ir nevaldomas. Tai jis neša mus, net nesuvokiančius, kur mes keliaujame, kodėl keliaujame ir koks bus tos kelionės rezultatas, o žirgo valdymas dažnai tėra iliuzija. Lygiai taip ir gyvenime: mums atrodo, kad elgiamės ir mąstome racionaliai, tačiau iš tiesų mūsų mintis, jausmus ir elgesį nulemia pasąmoniniai potraukiai ir instinktai, tarp kurių svarbiausi yra du: libido (seksualinis instinktas) ir mortido (agresyvumas).
Žmogus jau gimsta būdamas seksualus. Įžymusis Zigmundas Froidas viename savo darbų rašė, kad seksas prasideda nuo čiulpimo, turėdamas omenyje situaciją, kai kūdikis čiulpia mamos krūtį. Tuo metu jis patiria išgyvenimą, labai panašų į suaugusių žmonių fizinį orgazmą. Vaikui augant, seksualumas kinta, tačiau niekur nepradingsta – tai yra įgimta. Todėl savo seksualumą turime priimti kaip natūralų.
Viena iš seksualumo raiškos formų – masturbacija – yra tokia pat sena, kaip pati žmonių rūšis. Pirmykščių žmonių piešiniuose, randamuose kalnų olose, vaizduojamos masturbacijos scenos leidžia manyti, jog masturbacija kaip seksualinio instinkto išraiška buvo žinoma nuo pat sąmoningo žmogaus gyvenimo ištakų, o gal ir dar anksčiau. Kadangi motina Gamta nieko nedaro atsitiktinai ar be reikalo, vadinasi, masturbacija yra natūralūs dalykas, skirtas susikaupusiam psichinės seksualinės energijos pertekliui sumažinti.
Pirmieji neigiami masturbacijos vertinimai atsirado Senajame testamente, reguliuojančiame žydų gyvensenos būdą ir papročius. Manoma, kad jie susiję su pastangomis išsaugoti žydų tautą, neleisti jai mažėti ir sunykti. Tais vertinimais pasirėmė vėlesni dogmatikai, pradėję masturbaciją traktuoti kaip kenksmingą sveikatai, kaip nedievišką, kaip pasileidimą, iškrypimą ir pan. (atkreiptinas dėmesys, kad dažniausiai kenksminga buvo laikoma vyrų masturbacija, visiškai nekalbant apie moterų masturbaciją kaip neegzistuojantį reiškinį).
Šiuolaikinis mokslas atmeta klaidingas dogmas ir masturbaciją laiko natūralia seksualumo išraiška. Tyrimai rodo, kad masturbuojasi tiek maži vaikai, tiek suaugę žmonės. XX amžiaus antroje pusėje JAV tyrėjas A. Kinsky nustatė, kad masturbuojasi 90 proc. vyrų ir 80 proc. moterų. Suomiai, analizavę seksualinio elgesio dinamiką, yra nustatę, kad kiekviena nauja karta masturbuojasi daugiau ir dažniau, negu prieš tai buvusi. Taigi Tu, Davydai, nesi išskirtinis.
Belieka klausimas apie dažnumą. Seksologai yra nustatę, kad dažnesnė masturbacija susijusi su mažesne religine priklausomybe, lytinių santykių retumu, didesniu jaudrumu (kai lengvai susijaudinama), fantazavimu. Psichologai mano, kad masturbacija naudojama siekiant sumažinti emocinę įtampą, kai kurie vieniši žmonės tokiu būdu pagerina miegą (po orgazmo lengviau užmiegama).
Patologija laikomi atvejai, kai troškimas masturbuotis yra nevaldomas. Tokiais atvejais žmogui kyla didžiulė įtampa, kuri nenuslūgsta tol, kol žmogus nepasimasturbuoja. Paprastai tokie atvejai susiję su nerimo sutrikimais – lygiai taip, kaip nenumaldomas noras plautis rankas ar kitoks panašus elgesys. Visi kiti atvejai, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus seksualumas yra labai individualus, yra laikomi normaliais.
Ar reikia bijoti savo seksualumo? Galbūt atsakymą rasti padės šis pasakojimas. Kartą pas išminčių, gyvenanti kalno viršūnėje, užkopė žymus mokslininkas. Jis norėjo išminčiui užduoti daugybę klausimų apie gyvenimą, Dievą, egzistenciją. Tačiau prieš bendraudamas su juo, išminčius pasiūlė jam išgerti arbatos. Mokslininkui teko palaukti, kol užvirs vanduo, užsiplikys arbatžolės, pašils puodeliai… Galiausiai išminčius pradėjo pilstyti arbatą. Pylė ir pylė iš arbatinio – arbata pripildė puodelį, paskui po juo esančią lėkštelę ir galiausiai karštas kvapnus gėrimas ėmė tekėti per stalą ant žemės.
„Ką darai?“ – sušuko mokslininkas, o išminčius ramiai atsakė: „Kaip arbata netelpa į šį puodelį, tavyje netelpa klausimai. Jie užpildė visą tavo vidų ir jame nebėra vietos atsakymams. Kad juos išgirstum ir priimtum, pirma turi atlaisvinti savyje vietos“.
Lygiai taip ir su seksualumu – nereikia, kad jis užpildytų visą mūsų esybę. Palikime vietos ir kitoms žmogiškumą įrodančioms savo savybėms: dvasingumui, meilei, teisingumui, protui, nuostabai…