Gimus vaikui iš mūsų santuokinio gyvenimo pradingo aistra. Ėmėme miegoti atskirai, atsidėjome kiekvienas savo pomėgiams. Aš miegodavau antrame aukšte, vyras – pirmame. Kartu miegodavome labai retai. Aš dėl darbo einu miegoti vėlai, o vyras – anksti.

Susilaukus kūdikio, kiekvienas norėjome pabūti vienas. Norėjome bent sakinį užbaigti, nepertraukus kūdikiui. Deja dauguma mūsų pokalbių būdavo tokie: „Ką sakiau? Ai tiek to, nieko svarbaus nesakiau.“ Mane tai liūdino, juk būtent nuo žodžių prasideda įsimylėjimas. Pamilau savo vyrą dėl jo pasakojimų. Vyras mane pamilo, nes jį prajuokindavau. O nuo viso to buvo neatsiejamas aistringas, garsių dejonių kupinas seksas.

Pernai metais tarp mūsų ėmė gilėti praraja. Po vaiko guldymo miegoti jau būdavome pavargę, o kadangi miegodavome atskirai, seksualinio gyvenimo praktiškai neliko.

Praėjusioms Kalėdoms paprašiau dovanos – auklės ir trumpos kelionės, nes žinojau – jei liksime namuose, vėl užsiimsime namų ruoša, tvarkysimės ar pan., o mums žūt būt reikėjo pabūti dviese.

Deja, nutiko labai liūdnas dalykas – išsvajotos dovanos Kalėdoms negavau. Kitą dieną po Kalėdų užsidariau ir ėmiau pasikūkčiodama verkti. Juk norėjau dovanos ne sau, o mums abiem.

Mūsų santykiai braškėjo, tad susitarėme pasikalbėti kiekvienas su savo artimaisiais. Aš pasikalbėjau su mama, vyras – su savo tėvais. Laimė, artimieji sutiko pabūti su mūsų atžala, taigi mes nedelsiant užsisakėme namelį Dulsvuosiuose kalnuose. Su šia vieta buvo susiję gražūs prisiminimai – šį namelį išsinuomojome po pirmų santuokos metinių. Pastaruosius trejus metus ir ypač sunkiomis tėvystės dienomis tas namelis atmintyje atrodydavo lyg oazė ar nepasiekiamas miražas.

Namelis stovėjo nuošalyje, jame buvo absoliučiai visi patogumai. Galėjome mėgautis tyla, klausytis muzikos ar žiūrėti į žvaigždes. Viduje – įrengta didelė sūkurinė vonia, apsupta veidrodžių. Juk vedusiųjų poroms reikia matyti save seksualius, matyti – tolygu tikėti. Taip pat stovi biliardo stalas, taigi nereikia eiti į pridūmytą barą ir laukti eilėje.

Mes išdykavome ir vaišinomės, kiek tik norėjome. Visgi susilaukus vaiko atsiranda ir privalumų, vienas iš jų – padidėjusios krūtys, tad su džiaugsmu jas demonstravau.

Mudu su vyru neapsiribojome meilės žaidimais namelyje, ėjome ir į pasimatymus, į tikrus pasimatymus – susėsdavome restorane, užsisakydavome gėrimų, skirdavome dėmesį vienas kitam. Visa tai buvo nuostabu, nes išėjus į restoraną su vaiku tenka nuolat prašyti jo ramiai pasėdėti, galiausiai paprašome sąskaitos ir supakuoti maistą išsinešimui.

Paprasti, daugeliui savaime suprantami malonumai mums buvo tikra dovana. Galėjau sėdėti ir kalbėtis su vyru, už kurio ištekėjau, su žmogumi, su kuriuo pasirinkau praleisti gyvenimą. Tai nuostabu. Prisiminiau mūsų pirmą pasimatymą – praėjo 14 metų nuo to vakaro, kai sėdėjau priešais, nežinodama, ką pasakyti, o iš džiugaus jaudulio dilgčiojo pilvą.

Svarsčiau, apie ką mes kalbėsimės. Ir visai kaip per pirmą pasimatymą – pokalbis mezgėsi savaime, jį pertraukdavo tik aistringas, garsių dejonių lydimas seksas, kuriuo užsiimdavome ir gerokai po vidurnakčio.

Tą naktį po žvaigždėtu dangumi vėl pamačiau žmogų, kurį mylėjau. Laikas mus palietė, bet vis dar matau žmogų, su kuriuo susipažinau, ir prisimenu, kodėl jį pamilau.

Mums reikėjo grįžti į savo namelį, reikėjo pabūti ne vien tik tėvais – o vyru ir žmona. Turėjome prisiminti, ką reiškia būti meilužiais.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt