Vakar viską išsakiau, ką aš jaučiu ir galvoju apie jų artimą "draugystę", ir ji man prisipažino, kad nežino kurį myli ar savo vyrą ar kažkokį draugą, su kurio pažįstami apie 1 metus. Jų bendravimas būdavo daugiausia tik telefonu ir skype, ir tai yra antras kartas, kai ji taip pasielgė. Bet, manau, tai paskutinis kartas, kai aš jai atleisiu už tai, ką padarė. Nes, manau, ji nesutverta yra būti su vienu vyru jai reikia vis naujo.
Net nežinau, ką daryti. Ji man sako, aš esu jai per geras, gal dėl to taip ir nutinka. Aš visada gerbiau savo labai mylimą žmoną ir stengdavaus, kad jai būtų geriau. Niekados nesu pakėlęs rankos prieš ją, niekados nežemindavau kitų akivaizdoje, neužgauliodavau jos, stengdavaus išklausyti ir patarti, niekados nedrausdavau su draugėmis bendrauti.
Kai norėdavo išeiti su draugėmis į naktinį klubą, visada ją išleisdavau. Jei iškildavo barnis šeimoje, nepradėdavau kurstyti ugnies, stengdavausi viską išspręsti gražiai, be jokių rėkimų vienas ant kito, niekados barnio metu netrenkdavau durų ir nebėgdavau iš namų.
Atrodo, stengdavaus viską daryti, kad kuo būtų geriau. Gal jūs galėtumėt man patarti ką daryti, ar atleisti ir bandyti vėl iš naujo ir tikėtis, kad jinai jį pamirš ir daugiau jai neatsiras to paaugliško susižavėjimo kitais vyrais. Ar tiesiog viską baigti ir stengtis pradėti gyvenimą iš naujo.
Bet aš ją taip stipriai myliu, kad tiesiog neišsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Ji man kaip gyvenimo varikliukas tokiame sunkiame pasaulyje. Man dažniausiai nesiseka gyvenime, bet aš taip džiaugdavaus, kad bent turiu žmoną, kuri mane myli ir aš ją myliu su kiekviena diena vis labiau. Bet aš taip pradedu galvoti, kad nesvarbu, kad jai 24 metai, bet man taip atrodo, kad ji viduje dar tik paauglė. Ji man pasakė: „Pamačiau jį pirmą dieną ir jis krito man į akį”.
Aš nesakau, per visus mūsų 8 metus, praleistus kartu, aš ir matydavau gražių merginų, kurios būdavo patrauklios ir t.t., bet aš net nepradėdavau viduje galvoti ir kišti sau į galvą tokių minčių, kaip norėčiau, kad ji būtų mano, nes aš visada pagalvodavau: „Aš jau turiu savo išrinktąją, kurią myliu ir vestuvių dieną Dievo akivaizdoje daviau visus įžadus”, bet jai yra viskas kitaip. Toks jausmas, kad šiuo metu mano gyvenimas sustojo vietoje. Visiškai nežinau ką daryti, jau beveik praradau pasitikėjimą ja.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Žmonos neištikimybės sukeltas pasimetimas, nepasitikėjimas, nusivylimas yra nemalonūs jausmai, kuriam laikui stabdantys tiek asmeninį, tiek santykių augimą. Natūralu, jog kyla ir emocijų prieštaringumas: noras palikti žmogų, kuris negerbia jūsų ryšio ir tuo pačiu išgyvenama begalinė meilė, prisirišimas, suvokiama artimo asmens vertė. Dėl to prieš priimant bet kokį sprendimą, verta neskubėti, išbūti ir susivokti, ką jaučiate, jog galėtumėte netrukdomas jausmų priimti racionalius pasirinkimus.
Jūs patyrėte savo žmonos išdavystę, dvigubus santykius ir, kaip supratau, ne pirmą kartą. Svarbu įsisąmoninti tą faktą ir neslopinti emocijų, kurias jis sukelia. Nereikėtų vengti užplūstančio pykčio, nusivylimo ir skausmo. Jie yra tarsi žaizdą išplaunantis ir padedantys gyti vaistai, be kurių sužeidimas gali pradėti stipriai pūliuoti.
Taigi verta išlaukti ir išjausti, nesistengiant priimti jokių esminių sprendimų. Leiskite apie savo atsitraukimą žinoti ir žmonai. Gali būti, kad suvokimas, jog jūs taip pat turite savo erdvę, į kurią pasitraukiate, tam, kad apsispręstumėte, padidins jūsų vertę jos akivaizdoje.
Apie jūsų poziciją santuokoje užsiminiau neatsitiktinai. Taip, kaip jūs aprašote savo elgesį, panašu, jog vadovaujatės nuostata, kad ramus gyvenimas šeimoje yra geras gyvenimas. Kita vertus, jei tikrai tiek daug darote dėl savo sutuoktinės, apleisdamas savo poreikius, gali būti, jog pastaroji jus suvokia ne kaip partnerį, o kaip asmenį, kuris reikalingas jos patogumui užtikrinti. Tai jokiu būdu nereiškia, jog žmona sąmoningai jus išnaudoja. Labiau reikėtų susikoncentruoti ties tuo, kokį vaidmenį jūs pats pasirenkate savo šeimoje.
Jei nusprendėte kuo daugiau daryti dėl savo sutuoktinės, pirmiausia pabandykite išsiaiškinti, ko jai iš tikro reikia. Gali būti, jog nuolatinis jūsų nuolaidžiavimas, didelės laisvės suteikimas ne tik nepalieka erdvės iššūkiams santykiuose, bet ir neleidžia pamatyti jūsų asmens. Žmonos pasakymas, jog esate jai per geras, gali rodyti, kas jai nėra svarbiausia turėti paklusnų, viską priimantį vyrą. Tai yra patogu, tačiau paprasčiausiai neįdomu.
Norint išlaikyti jums svarbų ryšį, verta ne tik rūpintis kito gerove, bet ir atskleisti save, parodyti savo poreikius, norus, svajones, siekti juos įgyvendinti. Santuoka yra skirta dviems asmenims ir jų abiejų gyvenimams. Jei kuris nors vienas apleidžia save, kitas išgyvena vienatvę, nuobodulį, bendrystės stygių.
Galvodamas, kaip pasielgti dabar, pirmiausia pabandykite susikoncentruoti ties tuo, ko jūs pats norite, kiek realu, kad šiame santykyje galite tai gauti ar ką galėtumėte padaryti, kad būtų atsižvelgta ir į jūsų poreikius.
Jei nuspręsite santykius tęsti, būtų naudinga išmokti kalbėtis apie kiekvieno jūsų lūkesčius, ribas, vertybes. Jūsų atveju yra svarbu ir išgirsti tai, ko iš tikro reikia jūsų sutuoktinei, ir išsakyti savo troškimus. Gali būti, jog jūsų pastangos parodyti savo meilę nepasiekia tikslo vien todėl, kad žmonai reikia visai kitokių ženklų. Galvodami, ar parodome savo jausmus artimam žmogui, turėtume vertinti ne pagal tai, kiek darome, o pagal tai, kiek išgirstame ir atsiliepiame į kito žmogaus tikruosius poreikius.
Kita vertus, reikėtų priimti sutuoktinės pateikiamą informaciją. Svarbu paklausti žmonos, ar ji dar nori būti kartu ir ką pasiryžusi daryti dėl santykių išsaugojimo. Iš jūsų laiško nepanašu, jog ji žada gyventi kitaip nei iki šiol. Svarbu kalbėtis ir jums pačiam nuspręsti, ar žadate priimti ją tokią toliau gyventi kartu, ar vis dėl to toks požiūris į santuoką jums bus nepriimtinas.
Taigi du pagrindiniai šio atsakymo aspektai būtų tokie, jog pirmiausia suteikite sau galimybę išgyventi išdavystės sukeltus jausmus ir neskubėkite priimti sprendimo. Kitas dalykas – prieš apsispręsdamas likti kartu ar ne, kalbėkitės su savo žmona apie jos ir savo lūkesčius bei tolesnius bendro gyvenimo tikslus ir įsivaizdavimus. Pasistenkite išgirsti ją, o tuo pačiu neslėpkite savo norų ir savęs.
