Dabar tapome iki begalybės jautrūs pastabai, žvilgsniui - rodos tetrūksta kibirkšties ir įelektrintas oras sprogs. Jei ištveriame bent tris paliaubų dienas, jaučiamės daug pasiekę. Žodžių limitas, aiškinantis santykius, išsakant savo lūkesčius, pasižadant sau tapti pakantesniais vienas kito trūkumams – jau seniai išnaudotas. Pavargome, nusivylėme ir nebetikime vienas kitu, nors tikrai bandėme.

Jis niekaip nesusitaiko su mano smulkmeniškumu bei priekabumu (pripažįstu šias savo savybes), aš – su jo nenorėjimu pripažinti klaidą ir atsiprašyti (jis tai neigia). Su savo negatyvumu aš kovoju: daug ką nutyliu, idant nekiltų eilinis konfliktas, palikusi savo principus geresniems laikams. Tuo tarpu jo ego, rodos, tik auga, o padaręs klaidą ne tik neatsiprašo, bet dar ir apkaltina mane. Apskritai – tai žmogus, kuris yra labai kategoriškas ir nežino žodžio “atsiprašau”. Jei kartais ir išspaudžia, tai tik po kibiro mano išlietų ašarų, ir tokį nenuoširdų, kad net nepatogu. O man tereikia paprasto “Atleisk” (kuris, jo manymu, yra didžiausias nusižeminimas), kad tapčiau bejėge pykti – negi muši gulintį.

Be to, jam negalima išsakyti nė vienos, net menkiausios neigiamos pastabos, nes kyla tikra audra, po kurios seka savaitė nekalbadienių. Jie man yra patys baisiausi. Ar turėčiau tik girti?

Kai pykstamės, aš kritikuoju tam tikrą jo poelgį, o jis – mane kaip asmenį. Bet juk elgesį pakeisti lengviau, nei pasikeisti pačiam iš esmės.

Stebiu jo santykius su tėvais, broliu, susidaro įspūdis, kad visi toje šeimoje stengiasi apsaugoti jį nuo menkiausio kaltės jausmo, net kai šis būna pelnytas (pvz. pažadėjo – neištesėjo), kad tik nepasijustų nepatogiai. (Kalbame apie ketvirtą dešimtį įpusėjusį vyrą…) Tad kaip jis gali suprasti padaręs klaidą ir ją pripažinti, jei jam nuo vaikystės tai neleidžiama?

Ne kartą skyrėmės, bet vis susitaikydavome, manydami, kad mes, suaugę žmonės, sugebantys įvardinti nesutarimų priežastis, juos išspręsime. Tačiau tai ne taip paprasta. Atitolome per šviesmečius (juk dažniausiai susipykę tylime), nebeturime apie ką kalbėtis, net ir tos retos gražios akimirkos atrodo netikros ir vis dažniau pagaunu save sakančią “Man tas pats”. Labai gaila vaiko, kuris savaime tampa mūsų nesutarimų įkaitu.

Ar tai jau santykių užribis? Gal jau pakaks bandyti pakeisti vienas kitą ir dėti tašką?

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Nusivylimu bendryste su mylimu žmogumi persmelktas visas jūsų laiškas. Panašu, kad bandymas visaip kaip keisti vienas kitą jus išvargino ir privedė prie žinios, jog iki šiol darytas darbas yra nepasiekiamas, neįmanomas ir iškelia nuostabų klausimą: „Gal jau pakaks bandyti pakeisti vienas kitą?“ Tai jūsų pastebėjimas, prie kurio labai noriu prisidėti, tik greičiausiai kiek kitokią prasmę įgaus šie žodžiai, nei jūs rašėte.

Pamėginkime įsivaizduoti, dėl ko dažniausiai kyla jūsų nesutarimai... Ar paprastai jie neprasideda tokiais žodžiais „Tu vėl...“ „Juk žadėjai...“, „Niekada nepadarai, to ko norėčiau“, „Tu nepastebi“, „Darai mane nelaiminga“, „Sau leidi daugiau nei man“, „Esu tau tarnaitė“ ir panašiai. Daugelis šių sakinių susiję su jausmu, jog kitas žmogus nepadarė kažko, ko jūs tikėjotės, ko laukėte, ko jums reikėjo.

Eikime toliau. Kada dažniausiai apie tai prabylate? Ar tik ne tada, kai daug jėgų ir energijos pareikalauja vaiko auginimas, namų ruoša, kiti darbai? Ar kai prisimenate savo praeitį, kuri kažkada buvo daug paprastesnė ir tuomet atrodo, kad jums viskas pasunkėjo, o jam - ne? O gal tuomet, kai išlenda koks nors skaudus praeities įvykis, kuris sužadina jūsų nepasitikėjimą savimi, švelnumo troškimą, norą išgirsti, jog esate reikalinga, graži, geidžiama? O jis greičiausiai tą minutę užsiėmęs savo reikalais. „Kaip visada“ nekreipia jokio dėmesio, nepadeda, nepamato, nesupranta be žodžių, o jei paprašai, tai ginasi, teisinasi...

Suprantu jūsų norą būti su žmogumi, kuris savo gyvenime turėtų vienintelį tikslą – savo moterį, turėtų tobulus klausymosi, stebėjimo, dėmesingumo, švelnumo, mokėjimo atsiprašyti ir atleisti įgūdžius, būtų absoliučiai harmoningo ir sveiko vidaus... Manau, tai ne vienos moters svajonė – žmogus, iš kurio nieko nesinori reikalauti, nes jis viską duoda pats. Ir čia norisi viską apversti. Jūsų gyvenimo vyras, greičiausiai nori to paties – moters, pamirštančios save ir duodančios laisvę jo veiksmams.

Savo pasidalinimą kiek paryškinau. Net neabejoju, jog tiek jūs, tiek jūsų partneris esate atsisukantys tiek į vienas kitą, tiek į save. Tačiau norėjau parodyti, jog santykiai tampa nepakeliamais, kai kitą asmenį matome tik tiek, kiek jis atspindi mūsų poreikius. Išties verta liautis vienas kitą keisti. Ir pradėti tai daryti nuo savęs.

Paradoksalu, tačiau kuo daugiau mes reikalaujame iš žmonių, tuo mažiau gauname. O jei ir gauname, tai nevertiname, nes jaučiamės, kad mylimasis mus išgirdo ne taip, padarė per mažai, nenatūraliai. Taip yra todėl, kad niekas kitas, kaip tik mes patys, galime padaryti save laimingus. Su jumis gyvenantis žmogus niekada nebus didesnis jūsų gyvenimo ekspertas ir žinovas nei esate jūs.

Jūs abu pavargę nuo negalėjimo vienas kitam įtikti. Nuo kaltės ir kaltinimo. Nuo noro, kad kitas darytų geriau, kitaip nei gali, nori ar sugeba. Buvimas kartu yra dovana. Kuo mažiau norėsite, tuo daugiau gausite. Jūsų kiekvienos dienos tikslas turėtų persikeisti nuo „Ką tu man šiandien duosi“ – į „Kaip aš padarysiu, kad mūsų santykis užsipildytų vis šiltesniais jausmais“.

Pradėti derėtų nuo atsisakymo kontroliuoti ir reikalauti, labiau rūpintis savimi, pakeičiant savo nuostatą, jog tai yra kito asmens atsakomybė. Tačiau nuovargyje ir nuoskaudų gausoje paskendusiems santykiams reikia durų, pro kurias būtų galima išeiti iš senų neveikiančių bendravimo formų, prie naujų. O čia pats efektyviausias būdas - porų konsultacijos. Drąsos nebekeisti, o keistis.

Vaida

*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)