Nepaliauju galvoti, kad jei jis pasirinko tą merginą, vadinasi, ji yra milijonus kartų geresnė, gražesnė, įdomesnė ir pranašesnė už mane. Apskritai, po skyrybų manyje įsivyravo labai daug destruktyvių jausmų: praradau pasitikėjimą savimi, nuolat esu nepatenkinta ir surūgusi, nematau jokios prasmės, nieko nenoriu, neturiu jokių tikslų gyvenime, netikiu, kad jo vietą galėtų užimti kitas žmogus.
Gyvenu nebe savo gyvenimą, o tik jo ir tos merginos. Nuolat galvoju, ką jis veikia kiekvieną akimirką, kur eina, ką galvoja, ar prisimena mane, ar aš jam svarbi.
Man regis, aš dar saugau savyje viltį, kad jis grįš ir viskas vėl bus gerai. Tačiau protu suvokiu, kad veikiausiai to niekada nebus. Vienintele išeitimi man pradeda atrodyti mano nebūtis. Nes aš tikrai nebenoriu gyventi. Nematau prasmės šiame gyvenime nieko daryti, o ir tam neturiu jėgų.
Ar įmanoma mano atveju atrasti noro, jėgų atsitiesti ir pamiršti tą žmogų? Kaip tai padaryti, nes tą vaikiną aš myliu visa širdimi? Prašau, padėkite.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP ATRASTI SAVE
Jūs klausiate, ar įmanoma atrasti norą atsitiesti ir pamiršti jus palikusį žmogų. Taip, įmanoma, tačiau tik su viena sąlyga: prisiminus save ir sugrįžus į save. Nes tas jūsų užmirštas žmogus - jūs pati - žmogus, kuris, jūsų žodžiais, „gyvena nebe savo gyvenimą, o tik jo ir tos merginos“, jaučia skausmą. Vadinasi, jūs dar gyva. Ir jūs jau dabar gyvenate savo gyvenimą, tik tas gyvenimas labai skausmingas. Skausmas, pyktis, nusivylimas neleidžia jums pamiršti savęs. Bet kartu jis neleidžia ir savęs pamilti.
Todėl kaip bebūtų žiauru, jums neverta greitai atsikratyti dvasinio skausmo. Gydant dantis mums užšaldo dantenas. Žinoma, dvasinis skausmas toks pats stiprus, kaip skausmas fizinis, tačiau skirtingai nuo fizinio skausmo, jį nuskausminant žmogus užšaldo labai daug - visą savo sielą. Ir jis tuomet vaikšto, kvėpuoja, tačiau nesijaučia gyvas.
O kodėl negalima jaustis gyvu be skausmo? Todėl, kad tarp gyvų žmonių anksčiau ar vėliau užsimezga ryšys. Ir kai tas ryšys nutrūksta, skauda, lyg pjautumei bambagyslę. Žinoma, kuo tas ryšys silpnesnis, tuo lengviau. Prisiminkite Egziuperi „Mažąjį Princą“. Tai knyga apie žmonių ryšius.
Kaip prisirišti prie visai tau nepažįstamo žmogaus? Iš pradžių tu esi abejingas žmogui. Vėliau po truputį priartėji prie jo. Atsisėdi vis arčiau jo kiekvieną dieną. Po to esi jam artimas. O kai jo nebematai, jauti skausmą.
O ką kalbėti, jei čia ne šiaip žmogus, su kuriuo suartėjai, o mylimasis? Meilėje ryšys yra labai stiprus, nes jį nuolat papildo davimai ir gavimai, užuojauta ir rūpestis. Mes branginame tokius ryšius kaip gyvybę, dėl to suvokusi, kad jis nutrūko, jūs sakote: „Vienintele išeitimi man pradeda atrodyti mano nebūtis“.
Iš tiesų jūs norite pabėgti nuo skausmo, kurį jums sukelia nutrūkęs ryšys. Nebėkite nuo jo. Jūsų skausmas - brangiausia, ką jūs šiuo metu turite. Ir kad tą skausmą palaikytumėte, jūs apie tai nežinodama dažnai galvojate apie savo buvusį vaikiną ir merginą. O kodėl tai gali būti brangu? Gal geriau būtų, jei jūs leistumėte jiems išnykti, užgesti ir išsitrinti iš atminties?
Neskubėkite to daryti. Leiskite sau suprasti, kodėl jūs nepaleidžiate šių žmonių iš savo sąmonės.
Štai jūsų galvoje gyvena draugas ir jo mergina. Jau dvejus metus jūs branginate ir puoselėjate vaizdą, kuris sukelia jums skausmą. Taip galima elgtis tik su brangiais dalykais. Kokia iš jų nauda?
Jūsų vaikino vaizdas primena jums apie tai, kaip stipriai jūs galite prisirišti ir kaip kankinančiai galite mylėti. Tai - viena iš jūsų savybių, kurios, galbūt, trūko jūsų tėvams, o gal jie tiesiog bijojo taip stipriai mylėti? Tuomet jūs „atidirbate“ meilę už juos. Jie gali jausti jums dėkingumą už tai. Padėkokite sau ir jūs.
Labai gerai, jei jūs už vaikino veido, kūno ir balso pamatysite SAVO SUGEBĖJIMĄ MYLĖTI. Ir suprasite, kad šis sugebėjimas yra jumyse, o vaikinas buvo tik pretekstas, tik objektas šiam sugebėjimui pasireikšti.
Įsivaizduokite: mes galime nematyti upės tėkmės, kol nepadėsime į vandenį laivelio. Laivelis ims judėti - ir mes pamatysime tėkmę. Taip ir mūsų meilė - ji yra visuomet, bet mes jos nematome, kol į mus nepatenka laivelis - mūsų mylimas žmogus. Tačiau tėkmė, t.y. sugebėjimas mylėti, egzistuoja ir iki laivelio, tik nematoma forma... Laivelis - žmogus, kurį mylime - tik pretekstas, tik ženklas mūsų meilei pamatyti.
Na, gerai, su vaikinu aišku, o kam prisiminti jo merginą?
Jūsų varžovės vaizdas primena jums apie tai, kokios geros, gražios ir įdomios gali būti merginos. Jūs žavitės ja! Jūs žiūrite į ją ir lyginate su savimi. „Ne, sakote jūs sau, aš nuo jos atsilieku“. Akivaizdu: ši mergina labai panaši į jūsų pačios idealą, į jus tokią, kokia jūs norėjote būti. O idealai turi vieną bruožą: jie po truputį traukia mus prie savęs, ir vieną dieną mes tampame tokiais, kokiais svajojome tapti.
Tik perfekcionisčių bėda - tuo metu, kai jos jau pasiekia savo idealą, jų naujas idealas vėl būna labai toli. Ir jos vėl turi kur judėti. Man atrodo, kad jūs galite to išvengti, jei laiku nustosite vytis savo idealą. Ir priimsite save tokią, kokia esate. Tuo momentu varžovės vaizdas išnyks iš jūsų galvos.
Bet kol jūs dar savęs nepriimate, jums niekaip nepavyks išmesti iš galvos tokios gražios merginos. Nes ji - tik pretekstas, tik stebuklingas veidrodis, kuris vilioja jus taip stipriai, kad jūs ir vėl pamirštate save.
Todėl prisiminkite save ir vietoj žavėjimosi savo varžove pasiklausykite tų žmonių, kurie priima ir myli jus su visais jūsų trūkumais: tėvų, senelių, geriausios draugės, galbūt to kito vaikino, kuriam jūs, aišku, patikote, bet tik kaip draugė. Šitie žmonės jūsų seniai nebeidealizuoja, bet jus priima, ir šis priėmimas – visai kitokios rūšies meilė, kurios jūs galite iš jų išmokti.
Tai - irgi brangenybė, nes priimdami žmones su jų trūkumais, mes tampame dosnūs ir nustojame save graužti. Išmokite priimti ir gerbti ne mylimąjį, o neidealų, nenuostabų, netobulą žmogų. Tuomet jūs pradėsite gerbti ir save, ir patikimesnis priemonės išsitiesti už šią aš nežinau.
O kaip išmokti priimti?
Reikia atsistoti prieš veidrodį, įdėmiai pažiūrėti į savo apsiverkusias akis, į savo ištįsusį veidą ir pasakyti: „Ei tu, meilės deive! Na ir atsibodo man tavo verkšlenimai! Ir už ką aš tik šitą kvaišą myliu?“
Tuo momentu jūs atrasite save. Nes mus atranda tik tie, kurie priima mus į savo širdį.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kurios negalite išspręsti? Rašykite psichologui@delfi.lt.
