Prieš jį turėjau rimtų santykių, trukusių apie trejus metus, kurie iširo. Paskutinieji santykiai, trukę metus, man buvo labai skausmingi ir taip pat nenusisekę, sunkiai po jų atsigavau, todėl mane dabar kamuoja visokios baimės.
Aš visai norėčiau pradėti galvoti apie šeimos kūrimą, apie vaikus, ir mano žmogus man atrodo to paties norėtų, tik kažkodėl jaučiuosi nesaugi ir pasimetusi. Nežinau, ką reiktų daryti, jei jis pasiūlytų už jo tekėti, vien dėl to, kad netikiu, jog šiais visapusiškos laisvės ir nevaržomo pasirinkimo laikais būsiu jam pirma ir paskutinė. Esu beveik 100% įsitikinusi, kad taip nebus, o ištikimybė man yra labai svarbu, man tai pasitikėjimo ir šeimos kūrimo pagrindas.
Aišku, niekas negali būti garantuotas dėl ateities, tačiau mano situacija, taip kaip aš ją papasakojau, atrodo labai nuspėjama. Kaip atrodo jums, kaip man reikėtų elgtis toliau - atsisakyti šių santykių, rūpintis būsima karjera, eiti toliau ir tikėtis, kad kažką tokio brangaus, kaip turiu dabar sutiksiu savo kely, ar kad mano baimės yra perdėtos ir pastarasis žmogus tikrai galėtų tapti mano šeima?
Kaip nebijoti įsipareigojimų ir neapkrauti savęs spėlionėmis, „O kas bus?“
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laiškas man priminė neseniai matytą nuostabų vaizdą. Tai buvo labai senos moters, gyvenimo perlenktos pusiau, judėjimas pirmyn. Lėtas, neišpasakyto tvirtumo ir kryptingumo, nesiblaškantis, drąsus. Ne dėl to, kad jai eiti būtų lengva. Slinkimas į priekį reikalavo visų jos jėgų ir valios, tačiau savęs ir gyvenimo, koks jis bebūtų, priėmimas leido jai žengti vieną, po to dar vieną ir dar vieną žingsnį. Neskubant, lėtai, atkakliai...
Būdami jauni ir žavūs, mes neturime natūralių pančių ant kojų, kurie trukdytų mums skrajoti, bėgioti pirmyn – atgal, suktis ratais ir atlikti visokius betikslius judesius. Mes turime jėgos, kuri mums tai leidžia daryti. Ir tai yra nuostabu. Tačiau neretai tas energingumas ir noras turėti, žinoti kuo greičiau ima ir apauga baimėmis, stabdančiu ėjimą nerimu. Tuomet atsiranda stypčiojimas vietoje, bet ir jis toks greitas, kad trukdo nurimti ir su nuolankumu tam, ką duos gyvenimas, eiti toliau.
Tokia tai lyrinė įžanga. Kaip ji siejasi su jūsų atveju? Rašote, kad ką tik sukūrėte santykius. Kurie vis dar pilni įsimylėjimo euforijos. O mintyse jau skamba vestuvių muzika, gimsta vaikai ir kyla klausimas, ar kitas vien dėl to, kad neturi patirties, jos neužsimanys daugiau... Jūsų nesaugumas natūraliai kyla kaip reakcija į dvi emociškai sudėtingai pasibaigusias draugystes. Visgi bandymas užbėgti gyvenimui už akių vargiai realus.
Net neabejoju, kad dabartinė jūsų santykių būsena, kuri išgyvena lengviausią įsimylėjimo stadiją, baigsis. Tuomet iš judviejų bendras buvimas pareikalaus kūrybos, ėjimo vienas kito pažinimo, apsisprendimo ir nuolatinio augimo santykyje link.
Neišvengsite ir to, kad buvimas kartu taps sunkiai priimamas, skausmingas, šaldantis, nutolinantis vienas nuo kito ir reikalaujantis daug vidinės stiprybės, norint grįžti prie mylimojo širdies. Gali būti, kad vienas kitam būsite neištikimi žodžiais, darbais ir apsileidimais, kad ir kokia didelė vertybė jums būtų visiškas atsidavimas vienas kitam.
Tačiau buvusios patirtys arba jų nebuvimas nėra tiesiogiai atsakingos už asmens sprendimus. Santykiai yra kuriami kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną, gal net akimirką yra daromi pasirinkimai. Žinoma, kad turėti arba neturėti išgyvenimai svarbūs žmogaus gyvenime, tačiau jie įgis lemiamą galią atsiradus plyšiui judviejų gyvenime.
Jūsų svarstymas ar pasirinkti žmogų su tokiu išoriniu rūbu vargiai gali duoti ką nors vertingo. Čia svarbu stabdyti savo norą išgyventi dar neatėjusias dienas ir patirti šiandieną.
Darbo, kuriant tvirtą ir prasmingą ryšį, pakanka kiekvieną dieną. Pažindinantis, mokantis būti kartu, vis labiau atsiveriant ir priimant, įsipareigojant ir pasirenkant gydyti vienas kito žaizdas. Tai yra toks pilnas procesas, kad svarstymai, kaip bus kažkada, atima energiją, kuri reikalinga norint atlikti šios dienos užduotis.
Grįžtant prie tos moteriškės. Eidama ji nežino, kurioje vietoje jos jėgos baigsis, kur jai teks suklupti. Taip, kaip ji eina, akivaizdu, kad jos tikslas yra nenueiti visą kelią, o žengti dar vieną žingsnį. Kas jūsų laukia ateityje, galime tik spėlioti. Pasirinkimas galvojant apie rytojų visuomet bus nulemtas baimių, nedrąsos. Svarbu žvelgti į tai, ką turite dabar. Ir ar to, ką patiriate, norite atsisakyti?
Kentėti teks neišengiamai. Mūsų gyvenimas taip jau sukurtas, kad tarsi spyruoklė eina į priekį. Viena pusė džiugesnė, kita liūdnesnė. Tačiau bandymas išvengti skausmo atima galimybę patirti tikrus dalykus, kurti, išgyventi esmę. Taigi atsakymas jums būtų, žvelkite į santykį šiandien ir klauskite savęs, ką galite ir norite jam duoti.
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
