Gal būt pradėsiu iš pradžių. Mes pradėjom draugaut prieš septynis metus, nors man jis net nepatiko. tiesiog buvau jauna ir maniau, kad kas čia tokio "pasitūsinsim" kelis mėnesius ir kai atsibos išsiskirsim, tačiau taip ir neišsiskyrėm. Nors pykomės velniškai, į dieną kelis kartus susipykdavom, verkdavau dėl jo naktim, bet nežinau, kas mane laikė, kodėl aš buvau su juo.
Jis kurė mūsų ateitį, man pasakodavo kaip mes nuostabiai gyvensim, tačiau nei vienas jo pažadas neišsipildė. Po dvejų metų draugystės mes apsigyvenom kartu, buvom abu studentai, tai nuomojomės kartu kambarį, tie du metai, kai mes gyvenom kartu, buvo labai sunkūs, aš buvau namų šeimininkė, kuri tik valgyt darė ir namus tvarkė.
Mes visą laiką buvom namie, žiūrėdavom televizorių, jokių pramogų, jokių išvykų, nieko. Dvejus metus gyvenom kartu, bet vėliau jis baigė mokslus ir išvyko į kitą miestą dirbti, tada aš apsigyvenau su drauge.
Tie metai, kai gyvenau be jo, buvo nuostabūs, neskaitant to, kad jis man dažnai skambindavo, priekaištaudavo, tikrindavo mane, ką aš veikiu. Gyvendama su drauge, aš jam visąlaik melavau, ką veikiu, kur einu, kur būnu. Dažnai su draugėm išeidavom į klubą, jis apie mano šėliones nežino nieko. Aš jam nesakiau todėl, kad jis manęs neišleidžia niekur eit be jo. Laikas, praleistas be jo, buvo nuostabus ir dabar vis bandau ištrūkt kur nors be jo.
Su juo bandau išsiskirt jau keletas metų, kelis kartus buvau jam pasakius, kad viskas baigta, tačiau jis pradeda verkt, atsiprašinėt, pirštis ir aš vėl su juo susitaikau. taip pat man vis kas nors sutrukdo su juo išsiskirt, tai draugų vestuves, tai darbas, tai tėvai, visąlaik atsiranda kažkas, kas mane sustabdo.
Dabar mes vėl pradėjom gyvent kartu todėl, kad aš nemokėjau jam pasakyt, kad viskas baigta. Ir dabar nežinau, kaip jam pasakyt, kad jis išsikraustytų. Aš vis tikiuosi, kad gal kas nors pasikeis, gal atsiras ta meilė, bet jau laukiu keletą metų ir niekas nesikeičia. Šitas vyras visai neatitinka mano vyro idealo, mane jis tiesiog erzina, jo elgesys, žodžiai ir t.t.
Taip pat aš negaliu su juo mylėtis, nors tai darom labai dažnai, nes jis mane verčia, aš jam sakau, kad nenoriu, o jis sako, kad pora turi tai daryt beveik kasdien. Miegodama su juo verkiu, nes man šlykštu, kai jis mane liečia, tačiau kenčiu.
Šiaip jis geras vyras, protingas, dirba stengiasi, gal dėl to ir man sunku jį palikt. Gal jei jis būtų blogas, nedirbtų arba muštų mane, būtų daug paprasčiau. Taip pat ir mano mama sako, kad jis labai geras vyras ir aš tik prisigalvoju.
Kartais pagalvoju, kad jis galėtų įsimylėt kitą, ir mane palikt. Tačiau jis per daug geras, kad galėtų susirast kitą ir mane palikt, jis negali būti neištikimas.
Aš nežinau, ką man daryt, aš tik radus laisvą minutę verkiu. Aš bijau, kad mane gali užpulti depresija, gyvenime turiu labai daug planų ir siekių ir tikrai nenoriu, kad nepasisekę santykiai tuos mano planus sugriautų. Jau ir taip dėl šito vyro paaukojau labai daug. Aš žinau, kad išsiskyrus su juo liksiu viena, todėl kad mano visi draugai yra jo draugai, bet man jau tas nesvarbu, aš noriu, kad jo neliktų mano gyvenime, tik nežinau kaip tai padaryt. Manau, geriau likt senmergei vienišai, nei taip kankintis kaip dabar. Per septynerius mūsų draugystės metus pats geriausias mano laikas buvo, kai jam melavau ir laiką leidau be jo.
Per visus metus buvau jam ištikima, nors mane traukė keletas vyrų, tačiau susilaikydavau iš pagarbos savo vaikinui. Nors dabar vis pagalvoju, kad jeigu pabandyčiau kažką naujo, patirčiau naujus jausmus, sužinočiau, ką reiškia mylėtis su kitu, gal man būtų lengviau.
Gal būt man reikia įsimylėt kitą vyrą, kuris mane pastūmėtų išsiskirt. Jis nori vaikų, šeimos, kalba apie vestuves, o aš net bijau apie tai pagalvot.
Nežinau kaip man elgtis toliau. Ar bandyt kažką keist gyvenime? Ar bandyt susitaikyt su dabartine situacija, bandyt prisitaikyt prie dabartinio vyro ir gyvent taip, kaip nori jisai...
Niekada negalvojau, kad man gali nutikt tokia situacija, nes esu drąsi, nekreipianti dėmesio į kitus, bet šitas žmogus kažką man padarė, kad aš bijau gyvent taip, kaip noriu pati.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką įžvelgiau kelis jausmus: įklimpimą, pyktį, kad taip yra, beviltiškumą. Jaučiu, kad savyje nešiojatės daug nepasitenkinimo savimi, žmogumi, kuris yra kartu, judviejų bejėgiškumu ką nors keisti. Matosi ir tai, kad visgi pagrindiniai lūkesčiai yra nukreipti situacijai ar kitam žmogui, o save priimate kaip negalinčią, nepajėgią daryti pakitimus.
Šioje vietoje ir norėčiau stabtelėti. Likti sunkume, jį kentėti ir laukti, kad kas nors jį išsklaidys, yra pasirinkimas. Kaip ir sprendimas imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir buvimą jame.
Savo laiške kelis kartus pakartojote, jog negalite išsiskirti su žmogumi, kuris jums nepatinka. Kad kenčiate dėl to, verkiate.
Nežinote, kaip tai padaryti. Liekate su kitu dėl to, jog neturite objektyvios priežasties jį palikti, to reikia jam, jūsų mamai. Kita vertus, nepavyksta prie jo liestis, renkatės meluoti savo partneriui, geriausią savo laiką išgyvenate, kai būnate atskirai, nešiojatės nemažai nuoskaudų ir nepasitenkinimo draugu, jūsų santykiais. Ir vėl grįžtate prie to, jog esate nepajėgi inicijuoti pokyčius.
Panašu, jog šią negalę ir nuolatinį grįžimą prie bejėgiškumo jausmo palaiko save maitinančios mintys. Bet kokia jų tėkmė anksčiau ar vėliau grįžta prie sprendimo, jog negalite nieko padaryti.
Dar vienas užstrigęs vaizdas, jog santykiai su partneriu yra tik blogi ir jūsų netenkina. Taip palaipsniui nepasitenkinimas, esantis jumyse ir aplink jus, tampa pagrindine, nelanksčia, nekintančia ir neįveikiama būsena. Dar sudėtingiau tampa, kuomet šios situacijos sprendimą atiduodate aplinkai. Tarsi į savo gyvenimą žiūrėtumėte kaip į kino filmą. Dramą, kuri sudėtinga ir niekaip nesibaigia.
Taigi santykiai su draugu, kurių netgi nepasirinkote, primena balastą viduryje jūsų kiemo. Jūs jį niekinate, jo nekenčiate, leidžiate jam žinoti, koks jis yra nepageidautinas, nereikalingas, o svarbiausia - per sunkus, kad galėtumėte jo atsikratyti. Tik atsiranda dar vienas klausimas. Panašu, kad jūsų patiriamas santykis jums yra didelė našta. Tačiau jei ją nešate tiek metų, jei renkatės savo kieme laikyti tokį niekam tikusį daiktą, tai derėtų paatvirauti sau, kas atsitiks, jei vieną dieną jo nebebus.
Kol jis pūpso kiemo viduryje, galite visą savo nepasitenkinimą, pyktį, nuoskaudas ir neįgyvendinamus planus užkrauti ant jo. Ir prisėsti ant jo, kuomet norisi savęs gailėtis ir išgyventi bejėgiškumą, vienišumą. Ką pamatytumėte kitoje to nereikalingo daikto pusėje, kurią jis dabar užstoja?
Taip jau yra, kad kaip būti šiame pasaulyje renkatės jūs. Ir jei jūsų sprendimas yra vis dar būti su žmogumi, kuris jus erzina, kurį niekinate ir nemylite, tai tikrai labiau dėl savęs, nei dėl jo.
Kokio sprendimo link beeitumėte, pirmiausia derėtų judėti atvirumo su savimi link. Ką duoda šalia jūsų esantis žmogus? Nuo ko jūs bandote save apsaugoti, vis dar palaikydama šį santykį? Kas jums atsitiktų, jei pasirinktumėte gyventi tiesoje, o ne gailestyje su kitu?
Tikėtina, kad jūsų pasirinkimai neapsieina be nerimo, noro elgtis tinkamai, kita vertus, pilni bejėgiškumo ir savęs įtikinimo, kad kitaip jūs negalite.
Kita vertus, tapti atvira pačiai sau ir likti tame yra nelengvas dalykas, galintis sužadinti pačius įvairiausius išgyvenimus. Dėl to labai svarbu nelikti vienai su šia problema. Visgi jos sprendimo galo derėtų ieškoti savo viduje: mintyse, jausmuose, poelgiuose, ankstesnėje patirtyje ir panašiuose dalykuose.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
