Nes už kiekvieną blogą pasirinkimą turime skaudžiai sumokėti. Bent jau aš esu toks žmogus, kuris save baudžia ir sunkiai sau atleidžia.
Ne viskas priklauso nuo manęs, viena aš gi meilės nesukursiu, nors ir kaip stengčiausi... Ir tai be galo baugina... Ta rizika atsiduoti žmogui.
Esame kartu metai, mylim vienas kitą, bet esmė yra ta, kad mūsų meilės supratimas skiriasi. Vertybės taip pat. Jam santuoka neteikia jokio tradicinio gražumo, ištikimybę galima atleisti, kiekvienas turi turėti asmeninę erdvę, į kurią negalima kištis ir t.t
Mane tai skaudina. Nes aš meilę įsivaizduoju kitaip. Visišką atsidavimą, rūpesti ir supratingumą, bet kuo toliau tuo labiau vienas kito nesuprantame. Aš jam priekaištauju dėl daugelio dalykų, o labiausiai dėl vertybių klausimo. Galiausiai priėjau iki to, kad pradėjau šniukštinėti praeitį, įtarti emocinę neištikimybę, be realaus pagrindo ir faktų.
Pradėjau įtarinėti, jausti, kad kažką slepią. Pasitikėjimas dingo... Aš visada sakau, kad žmogus pasitikėjimą turi nusipelnyti. Nes tokie dalykai neatsiranda iš niekur. Padariau klaidą, paprašiau slaptažodžio, kad galėčiau patikrinti, kaip bendrauja su kitom ar neišdavinėja. Jo nuožiūra, tai yra nepagarba jam. Bet ką aš galiu padaryti?
Su nerimu sunku gyventi. Nemalonu, bet taip jau padariau. Ieškau įrodymų, kad kažkas vyksta blogo už mano nugaros ir vis nerandu, o kai nerandu, bandau prigauti įvairiais klausimais jį. Tai mums abiem suteikia liūdesio: kai aš negaunu reikiamo atsakymo, kurio taip ieškau, ir kad aš jį taip kankinu. Kai kalbame apie mus ir santykius, jis dažniausiai tyli. Sakydamas, kad jei atsakys, vis tiek man bus blogai arba pablogins situaciją. Ir nenorėdamas viso to, tyli.
Bet aš jam aiškiai sakau, kad tyla labiau mane pykdo. Mūsų bendravimas yra toks: mažiau prisigalvok, myliu tave. Bet man to neužtenka. Aš galiu nusiraminti savaitei, po to vėl keliu tas pačias temas. Nes jos lieka neišspręstos. Nejaugi aš negaliu priimti jo kaip žmogaus? Jo meilės supratimo? Aš nenoriu tokios meilės. Galima sakyti buitiškos.
Viskas būtų gerai, jei ne jo tylėjimas. Aš jį myliu dėl daugelio dalykų, dėl santūrumo, rūpesčio, gerumo, proto. Bet tie vertybės klausimai man neduoda ramybės, kaip ir mano didelės fantazijos vaisiai. Jis sako, kad nėra viskas taip blogai, kaip įsivaizduoju. Bet jis normaliai nepaaiškina, kaip viskas yra. Nes dažniausi jo atsakymai yra „nežinau“, „neprisigalvok“, „viskas yra gerai“ - kas yra gerai?
Man sunku, nes nežinau ką daryti. Pavargau nuo savęs, ir kas skaudžiausia negaliu pabėgti nuo savo proto ir minčių. Toks jausmas, kad greit neatlaikysiu viso to vidinio išgyvenimo. Vis ieškau faktų, kurie įrodytų, kad žmogus manęs nemyli. Kas tai? Liga? Nevisavertiškumo kompleksas? Paranoja? Ir iki kiek tai tęsis, kol neatlaikys ir perkais smegenys... Ir nebesigaudysiu, kur realybė ir kur fantazijos.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitau jūsų laišką. Ties jo pabaiga nuo emocijų ir įtampos, rodos, galva apsisuks. Beruošiant tinkamas frazes atsiliepti į tai, ką parašėte, prieš akis man iškilo vienas Algimanto Baltakio eilėraštis apie pavydą. Beje, jis taip ir vadinasi, jei kada norėsite susirasti.
Bet kodėl apie jį kalbu? Todėl, kad jame taip gražiai pavaizduotas žmogaus susitikimo žavesys. Begalinis laimės jausmas patirti, jog myli ir esi mylimas. Visa tai tai panašu į Dangų, jei ne mintis – „O kas, jei vieną dieną tai baigsis?!.“ Ji kaip koks žaibas persmelkia ir nebepaleidžia. Kuria siaubo scenarijus, verčia budėti, ieškoti įrodymų...
Noras sustabdyti artumo akimirką, ją užkonservuoti, priimti kaip galutinę, nuostabiausią gyvenimo pasiekimą, kurį galimą pasidėti į lentyną ir išsitraukti, kai tik norėsis juo pasimėgauti, verčia mus bijoti. Vis labiau nerimauti dėl to, kad ateis laikas, kai teks pripažinti, jog kitas mums nepriklauso. Jog jis yra dėl mūsų, bet ne todėl, kad tenkintų mūsų norus ar prisidėtų prie mūsų gyvenimo vizijos kūrimo. Ir nereikia tos kitos moters šalia, nes ir be jos atsiranda žinojimas, jog ta artumo akimirka nėra amžina. Tiksliau, ji išties yra akimirka, o visos kitos valandos – aiškaus žinojimo, kad kitas jums nepriklauso.
Suprasti, kad kitas yra atskiras, baisiausia tuomet, kai jaučiate, jog jis yra jūsų gyvenimas. Per jį patiriate savo vertę, su juo siejate savo ateitį, savo laimę suvokiate tik kaip buvimą kartu.
Paradoksalu, bet kuo moteris labiau vejasi, tuo vyras labiau bėga nuo jos. Nes vargiai gali įgyvendinti mylimosios troškimą būti visu jos pasauliu. Būti tuo, kam nėra sukurtas. Dėl to ir atsiranda noras atsiriboti, nutilti, ypač jei kalbėjimas reiškia sakymą tik to, ką kitas nori išgirsti.
Bijote prarasti mylimą žmogų, nes tai priimate kaip savo nesėkmę, jei jis išeis. Ramybė gali ateiti tik tuomet, kai ir be jo jausitės vertinga. Kai atsiras tikėjimas, jog kitam žmogui pasisekė, jog jis yra su jumis. Būdama vertinga pati sau, pajėgsite atsakyti ir į tai, ar tikrai norite būti su žmogumi, kurio vertybės taip skiriasi nuo jūsiškių.
Tačiau tas laimės kelias nėra kito bandymas padaryti savo pasaulio dalimi. Priversti jį norėti tų pačių dalykų, tikėti tuo pačiu. Būti jūsų gyvenime, ar ne, ir kaip jame būti, jis gali pasirinkti tik pats. Vargiai kaip nors galėsite jį perkeisti.
Tačiau svarbu žinoti, jog tai, ko trokštate, yra jūsų viduje. Žinoma, tai galite pamatyti per kitus, tačiau kiti nėra ir neturėtų būti jūsų gyvybės šaltiniai. Jums priklausantys asmenys, kuriuos galima pritaikyti savo poreikiams. Tai, ką galite, klausti savęs, ar norite būti su šiuo žmogumi, o jei norite, tuomet - kaip pati galite su juo būti. Paprastai tariant, dėmesio mygtuką derėtų perjungti nuo žymės TU, prie žymės, AŠ.
Sėkmės,
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
