Negaliu imti ir prisiversti mylėtis, tačiau pastaruoju metu jaučiu, lyg seksas tapo mano „pareiga“, o ne malonumu. Jis nori tik atsikėlus ryte iškart, o aš mėgstu ilgai budintis. Jis nori vakare grįžus po vakarėlio, aš noriu miegot. Ir tas nuolatinis jo „Tu manęs nenori“ skamba kaip sugedęs telefonas! Sako, kad aš negaliu atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis, bet apie kokį atsipalaidavimą gali būti kalba, kai ištisai girdžiu, kad jam „trūksta“? Imu po truputį jaustis kaip plastikinė sekso lėlė.
Man normalu 2-3 kartai per savaitę, tačiau net jei ir nebūna, ar pasitaiko koks vienas, problemų man dėl to nekyla, tačiau jam tai lyg pasaulio pabaiga. Žodis aistra man jau skamba kaip keiksmažodis. Taip pat jis nuolat priekaištauja, kad mylimės tik tada, kai aš noriu, tačiau koks gi skirtumas, jei jis nori ir ryte, ir dieną, ir vakare? Tačiau tai jis neigia – sako, aš tikrai visada nenoriu. Taip ir diskutuojam kiekvienas su savo įsitikinimais, tačiau iš mirties taško ta diskusija nepajuda. Sako, kad mes esame kaip seniai kartu gyvenanti pora, o ne tie aistringi įsimylėjėliai, kurie tik susitikę plėšia vienas nuo kito drabužius... Dėl visko jis kaltina tik mane, pats savo klaidų nepripažįsta.
Jis siūlė kurį laiką nesimylėt ir pažiūrėt ar kažkas pasikeis, bet nejaugi tai vienintelė išeitis? Gal čia problema, kad mes dar kartu negyvename ir į kiekvieną susitikimą jis žiūri kaip į „progą“? Nežinau, tačiau pareiškimai, kad „pirma galima pasimylėt, o tada kažką veikti“ mane liūdina. Lygiai taip pat liūdina pasakymai, kad aš šalta, neaistringa ir panašiai. Tiesiog aš save nuo tu nuolatinių spaudimų į kampą taip užblokavau, kad nebegaliu atsipalaiduoti ir net pastaruoju metu negaliu patirti orgazmo, nors ir susijaudinu. Tada dar sako, kad galim tik bučiuotis ir glamonėtis, tačiau tai irgi turi baigtis seksu, nes kitaip pyksta ir sėdi patempęs lūpą kaip mažas vaikas, negavęs saldainio.
Visa tai mane taip išvargino, kad seksas man ima atrodyti atgrasus. Tačiau gal ir aš kažką darau negerai? Galbūt man trūksta spontaniškumo ar panašiai? Nes už sienos vaikščiojantys tėvai seksualumo tikrai neprideda.. Skirtis nė vienas nematome prasmės, tačiau gal galima tai kažkaip išspręsti? Nes ryšys su žmogumi yra, noriu kartu būti ir kurti bendrą ateitį, tačiau šita mūsų situacija man neduoda ramybės, nes toks jausmas, kad visą laiką taip ir bus... Galiausiai niekada nebūna kaltas tik kažkuris vienas...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Labiausiai jūsų problemą apibūdinantį sakinį parašėte jūs pati: „Taip ir diskutuojam kiekvienas su savo įsitikinimais, tačiau iš mirties taško ta diskusija nepajuda“. Seksualinis gyvenimas yra viena iš bendravimo formų. Ir čia kylantys nesutarimai nereiškia, jog viskas gerai, „nesutariame tik kiek kartų turėtume mylėtis“. Toks nuomonių, poreikių išsiskyrimas, o tiksliau negebėjimas priimti vienas kito skirtingumo, kalba apie žvelgimą į sunkumą tik pro savo langą.
Kiekvienas jūsų turite savo argumentus, nuostatas, įsivaizdavimus, mitus, pagal kuriuos suformuojate požiūrį, kas yra „teisingas“ mylėjimasis, kaip dažnai jis turi būti ir ką reiškia vienokia ar kitokia partnerio pozicija. Panašu, jog jūsų poroje abu būnate su savo vidiniais vaizdais, kurie nebūtinai leidžia jums pamatyti kito tikrąjį vaizdą. Prie viso to prisideda nerimas, kuriuo, matyt, vengiate dalintis. Taigi ir esate kaip du ožiukai skirtingose liepto pusėse, kiekvienas ginate savąją tiesą, tarsi ji būtų svarbiausia.
Nors su vienu dalyku aš visai sutikčiau. Pasiūlymu nesimylėti bent mėnesį. Ir ne dėl to, kad po to jūs neištvėrusi pultumėte į glėbį savo mylimajam, o dėl to, kad ir be fizinio kontakto palaikymo turite pakankamai daug darbų, kuriuos verta nuveikti, jei norite likti kartu. Tarp jų būtų mokymasis išgirsti kitą, priimti jo pastangas kaip dovaną, išmokti save dovanoti (ne tik lytiniuose santykiuose) ne tik tada kai norisi, bet ir kai to reikia kitam. Nieko nereikalaujant mainais ir iš esmės kuo mažiau reikalaujant iš kito asmens.
Jūs esate du asmenys, kuriantys unikalius santykius ir neprivalote atitikti tam tikrų standartų. Svarbiausia atrasti tašką, kuriame galėtumėte ir duoti, ir gauti bei taip sukurti harmoningą ryšį.
Apibendrinant, pagrindinė žinia būtų ta, jog prieš keičiantis savo kūnais, svarbu išmokti keistis savo mintimis, jausmais, sunkumais, nerimais ir kitais vidiniais dalykais. Kai mintys ir jausmai bus atviri, tuomet ir kūnų bendrystė bus natūralesnė, mažiau suvaržyta ir laukiama.
Vaida
