Mano nesėkmingai pasibaigusių santykių problema beveik visuomet yra ta pati: jaučiuosi nepakankamai mylima. Visuomet užmezgusi naujus santykius galvoju, kad tai tas paskutinis ir vienintelis, imu dėl jo stengtis, kartais verstis per galvą, dovanoti didelį dėmesį ir mainais reikalauti tokio paties, ar didesnio dėmesio. Ta dėmesio stoka mano atžvilgiu tampa tarsi kokia manija. Vaikinai, neatlaikę spaudimo, sudeda ginklus.
Jaučiu, kad dabar mano dėmesio manija vėl ima siautėti. Turiu draugių, su kuriomis mėgstame susitikti, o likusius vakarus norėčiau praleisti su juo. Norėčiau, kad jau norėtų kartu apsigyventi. Jis jaučiasi prispaustas į kampą ir tuomet mes pykstamės. Esu ne kartą sau prižadėjusi, kad "stabdysiu arklius" ir neskubėsiu (bandau suspėti į benuvažiuojantį jaunystės traukinį?...). Tačiau iš kitos pusės, nenoriu laukti meilės trupinių, noriu pilnatvės.
Ar tas meilės troškulys bus kada nors užpildytas, ar aš visuomet jausiu, kad man jo vis trūksta?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų pasidalinimas savo būsena ir santykiu su vyrais, drįsčiau sakyti, turi gana paprastą atsakymą. Ypatingai paskutinis klausimas: „Ar tas meilės troškulys bus kada nors užpildytas, ar aš visuomet jausiu, kad man jo vis trūksta“. Jei tos pilnatvės ieškosite kitame žmoguje, konkrečiai savo partneryje, vargiai užpildysite tą meilės trūkumą, kurį išgyvenate.
Besąlygiškos meilės svaja, begalinis troškimas būti matomai, mylimai, priimtai, vienintelei ir svarbiausiai bus su jumis, tačiau kitas žmogus, kas jis bebūtų, yra nepajėgus to patenkinti ir į tai atsiliepti tiek, kiek reikia jums.
Taip, kaip jūs įvardinote, dėmesio maniją, norą būti ypatingai mylimiems, turi kone visi žmonės. Skiriasi intensyvumo lygis. Panašu, jog jūsų atveju noras gauti meilę yra be galo didelis. Dėl to santykis su partneriu atsiremia į jo gebėjimą duoti pakankamai meilės jums.
Net savo meilę kitam rodote, jog gautumėte jos mainais iš kito. Tokia jūsų laikysena, elgesys su kitu kalba apie begalinį ilgesį žmogaus, kuris jus mylėtų nematydamas savęs, vien tik jus ir vien tik dėl jūsų. Būtent dėl to toks ryšys yra vargiai įmanomas. Nes kitas ne tik kad negali patenkinti jūsų lūkesčių, bet ir tampa ryšio dalimi, kuri svarbi tik tiek, kiek esate jūs, tik dėl jūsų.
Troškimas būti vienintelei ir besąlygiškai mylimai gimė kartu su jumis. Jis tarsi sudedamoji asmenybės dalis, kurios negalėjote atsisakyti. Tačiau tas noras labiausiai gali būti įgyvendintas santykyje su gimdytojais. Galima įvardinti tai kaip vaiko uždavinį „apžavėti“ savo tėvus taip, jog jie mylėtų jį visą ir skirtų be galo daug savo dėmesio. Nepatenkintas poreikis auga kartu su žmogumi. Ir iš tėvų santykio perkeliamas į santykį su kitais žmonėmis, o ypatingai su partneriu.
Tačiau, kad ir kokio jautrumo ir atsidavimo žmogų sutiktumėte, jis vargiai galės užpildyti tą meilės troškulį, kurį jaučiate. Meilės jums reikia ne tiesiog dėl meilės, o tam, kad galėtumėte pasijusti vertinga, svarbi, reikalinga, verta būti. Kaip jau minėjau, šį santykį su savimi mes paveldime iš tėvų buvimo su mumis ypatumų. Jei to nesame gavę dovanai iš savo gimdytojų, meilės santykis su savimi tampa mūsų pačių atsakomybė, o ne partnerio pareiga.
Meilės šaltiniu, kuris gydo ir leidžia išsilaisvinti nuo imančio, reikalaujančio santykio su savo partneriu, neretai tampa tikėjimo praktikos, įvairūs būdai/ metodai leidžiantys patekti į savo vidų ir su mokytojo, terapeuto pagalba jį pamažu gydyti, pažinti, priimti ir užpildyti meile. Taigi meilės šaltinio derėtų ieškoti savyje.
Kaip jau minėjau tam gali pasitarnauti įvairios tikėjimo praktikos, psichologinės technikos (konsultavimas, dailės, judesio, šokio terapija). O bendrystė su kitu žmogumi gali pavykti tuomet, kai lūkesčio ir davimo santykis ima augti pastarojo naudai.
Sėkmės randant tikrai atgaivinantį ir užpildantį šaltinį.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
