Apsirengiau ir norėjau kuo greičiau dingti iš jo namų. Jis pabudo, bandė mane sulaikyti. Išėjau. Skambino, rašė, maldavo susitikti, kad viską paaiškins. Atvažiavo... Keikė mane, kokia aš bloga esu, kad nesuprantu jo, kalbėjo lyg su kokia paskutine kale. Priverčiau nuvežti mane namo. Lipant stvėrė už rankos ir tik žiūrėjo į akis. Nejau jam taip Dzin?
Grįžau namo, isteriška, beprotiškas skausmas temdė protą. Jis parašė, jog nori man viską papasakoti, bet dabar ne laikas, paskambinau jam ir priverčiau viską papasakoti. Taigi. Nuo mokyklos laikų jis buvo susidėjęs su mokytoja, tai, ko gero, buvo pirmoji jo meilė. Tada jis dar buvo per jaunas ir mokyklos nuostatai neleido jiems būti kartu. Tačiau dabar, kai jis jau ne mokyklinukas, jie vėl pradėjo bendravimą.
Ji turi vyrą bei vaikutį, o jis naivuolis, kuris sako, jog ji pasiruošusi dėl jo viską padaryti. Jis ją myli. Po šių žodžių pasijaučiau dar šlykščiau. Visą tą laiką jis mane kvailino. Visą tą laiką jam buvau tiesiog mėsos gabalas. Beprotiškai myliu jį, beprotiškai noriu būti kartu... Nežinau, kur kreiptis pagalbos, kad atsistatyčiau, kad vėl pradėčiau gyventi iš naujo... Nenoriu nieko, nei valgyti nei gerti... užsidarau namuose, neatsakau į draugų skambučius... noriu mirti...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VAIKINAS ĮSIMYLI KITĄ
Beprotiška meilė, kurią jūs aprašote savo laiške, iš tiesų yra beprotiška. Nes protas žino: mylėti gali tik tą, kuris myli tave. Todėl būdama labai protinga,vos tik sužinotumėte, kad vaikinas myli kitą, jūs iškart pasakytumėt jam: „Vadinasi, tu - ne mano vaikinas. Tiesiog aš buvau apsirikusi - kiekvienai pasitaiko“.
Tai būtų grynojo proto pagimdytas atsakymas. Ir tegul vaikinas eina sau su savo meile mokytojai, kuri, žinoma, nesitęs amžinai. Apie ką, beje, labai vaizdžiai rašė jaunas įsimylėjėlis filosofas Ž.Ž. Ruso savo „Išpažintyje“. Tuo metu, kai jis įsimylėjo, jis, beje, irgi nesivadovavo savo protu, o tiesiog buvo užvaldytas aistros gerokai vyresnei už save moteriai. Kodėl? Todėl, kad be artimos draugės, seksualinės partnerės ir „normalios“ panelės vyrams neretai prireikia moters - „motinos“, tokios, žinote, fėjos, kuri galbūt visai ne seksuali, užtai labai žavinti. Ir visa tai vyksta pasąmoningai, todėl nei paaiškinti, nei suplanuoti tokio savo meilės susiskaldymo vyrai nemoka.
Ir jūs, kaip ir jūsų vaikinas, o galbūt net vaikino mokytoja taip pat nesivadovaujate vien protu. Panašu, kad jūsų meilės trikampyje visi trys yra atsidavę aistroms. Tik jūsų aistra ypatinga. Ją sustiprina baimė vaikino netekti. Todėl apie jus negalima pasakyti: „Ji tiesiog nori to vaikino“, arba „Ji myli šį vaikiną“. Apie jūsų jausmus galima kalbėti tik taip: „Eina dėl jo iš proto“ ir „Beprotiškai geidžia“. Iš ko, žinoma, veržiasi jūsų sumaištis: „Nežinau, kur kreiptis pagalbos, kad atsistatyčiau, kad vėl pradėčiau gyventi iš naujo... nenoriu nieko, nei valgyti nei gerti...“ .
Kodėl jūsų jausmai tokie beprotiški? Todėl, kad jie susiję su stipria baime netekti vaikino. Jei tik mes tikime, kad mūsų geismo objektas niekur nuo mūsų nedings, mes reaguojame į jį ramiai. Tuomet mūsų meilė yra rami, duodanti, priimanti. Ir vos tik mums pasirodo, kad mūsų laimę kažkas ims ir iš po nosies nuglemš - kyla didžiulis nerimas, o tuomet atsiranda impulsas įsikibti į tai, ko norime.
Ir, kaip bebūtų liūdna, tokios desperatiškos pastangos mūsų meilės objekto neišlaiko. Kartais netgi atstumia. Čia tas pats, kaip bandyti išlaikyti rankoje paukščiuką: jei kumštį sugniauši per stipriai - jis gali neišgyventi. O atleisti pirštus visai baugu: o jei nuskris? Pajutęs tokį pavojų, paukščiukas iš tiesų bando išsiveržti iš mūsų rankos ir pakilti į dangų. Mūsų beprotiškas nerimas iš noro jį sulaikyti jį tik atbaido.
Tačiau visa tai vėl labai paprasta ir aišku, kai esi savo prote. O beprotiškose aistrose nėra jokio skaitymosi su geismo objektu. Vargu ar tai galime meile pavadinti. Netikite?
O štai paklauskite savęs: ar nekildavo jums tokia mintis: „Nužudysiu jį!“? Arba: „Nužudysiu ją!“ arba „Juos abu nužudysiu!“ Ir galų gale: „Nusiždysiu pati!“ Kildavo? Taigi, kas tai, jei ne gryna agresija? Kokia čia meilė? Koks čia skaitymasis su savimi, su mylimu žmogumi? Meilė - tai saugantis jausmas, puoselėjantis, priimantis. O kai mes atsidūrę meilės trikampyje imame beprotiškai pavyduliauti? Nebėra tuomet jokio skaitymosi ir meilės, o yra tik desperatiškas sielos klyksmas: „Neatiduosiu! Mano! Rankas šalin!“ Ir labai aiškiai skamba čia noras nubausti: „Nusižudysiu, ir tegul jis jaučiasi kaltas!“
Ar tai reiškia, kad jūsų jausmai yra kažkokie nesuprantami ir neteisingi? Nereiškia. Kai jus ilgai vilioja, o po to palieka, o po to vėl vilioja, neišvengiamai atsiranda lūkesčiai, viltys - o gal tai meilė? O kai nuvilia - nusivylimas. Kai viltys dažnai keičiasi nusivylimais, mūsų aistros tik dar labiau įsižiebia ir mūsų sieloje atsiranda sumaištis. Kiek ilgai ji tęsiasi?
Tai , žinoma, priklauso nuo to, kiek tęsis jūsų vaikino susižavėjimas. Ateis metas, ir ištekėjusi vyresnio amžiaus moteris sukels jam per daug skausmo. Tokio, kad jis bus priverstas su ja susipykti. Kodėl galima taip prognozuoti? Juk jūsų vaikinui tokia idėja visai nepatiks. Jis įsitikinęs, kad myli visam gyvenimui.
Ir tegul būna tuo įsitikinęs. Jokiu būdu nereikia jo perkalbinėti - tuomet jam atsirastų noras įrodyti, kad yra kitaip. Ne, jūs tiesiog žinokite tai patyliukais ir jam nesakykite, kad vaikinų įsimylėjimai į vyresnes ištekėjusias moteris pasmerkti. Juk moterys šios priklauso ne vaikinams, o savo šeimoms, savo vyrams. Anksčiau ar vėliau jos į tas šeimas sugrįžta. O vaikinams tenka skausmingai, bet labai realistiškai suvokti, kad jie kėsinosi ne į savo, o į svetimas moteris. Kas niekuomet laimės neatneša. Tuomet, kai jis tuo įsitikins, gali pabandyti atgaivinti su jumis santykius. Ir štai - įsivaizduokite: jis jums skambina ar tiesiog pas jus ateina. Ką jūs darote?
Galima numatyti, ką jūs darote. Jūs jį atstumiate, su juo nešnekate, nenorite jo matyti. Galbūt netgi ištrinate jo telefono numerį, jo koordinates iš „Skype“ ir jo vardą iš „Facebook“. Ir jei jūs taip pasielgsite, reiškia, labai ant jo pyksite. Ir galima prognozuoti, kad šitaip pykdama jūs anksčiau ar vėliau jį įsileisite atgal. Nes pyktį mumyse neretai keičia meilė.
Kitas variantas - jūs jį iš karto įsileidžiate. Tačiau paaiškinate, kad per tą laiką supratote, kad jis - ne jūsų vaikinas. Jūs ant jo nebepykstate, suprantate, kad jam tuo metu taip reikėjo. Tačiau dabar jūs jam abejinga.
Matote: abi išeitys tam tikra prasme jus patenkins. Vienu atveju jūs „sugrąžinate viską į savo vietas“, kitu - padarote žingsnį į priekį. Suprantate, ko jums reikia, o ko nereikia. Ir visai gali būti, kad abu šie variantai eis vienas po kito. Per tą laiką jūs abu kai ko išmoksite. Vadinasi, praturtėsite. Ką gi - beprotiškos aistros, kaip bebūtų keista, suteikia mums proto.
Sėkmės jums šiame kelyje.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
