Turim labai daug bendro: laisvalaikį leidžiame kartu, sportuojame, vaikštome į teatrą, kiną, savaitgalius praleidžiame su draugais arba jo tėvų namuose, namie skaitome, kartu gaminame skanų gurmanišką valgį, dažnai ir labai smagiai mylimės. Daug kalbamės. Apie viską. Nesusipratimus sprendžiame čia ir dabar. Mano akimis, esame labai artimi.
Išgyvenau daug skausmo, nes pirmuosius mūsų draugystės metus kaip Damoklo kardas virš mūsų santykių kabėjo jo buvusi mergina, su kuria, kaip jis visą laiką tikino, siejo tik draugiški santykiai, nors kartu su jos šeima leido atostogas, eidavo į renginius, ilgą laiką apie mūsų santykius nepasakojo. Kai pradėjome gyventi kartu, ėmiau kategoriškai prieštarauti jų „draugystei“, nes, mano vertinimu, ji trukdė naujiems mūsų santykiams.
Vienintelis mūsų nesutarimas: jis nori, kad aš išsikraustyčiau ir paleisčiau jį. O aš galvoju, kad jis yra jaunas ir nesusisaugo savo jausmuose ir nelabai supranta, ko nori iš gyvenimo. Jis sako, kad jaučiasi svetimas mūsų santykiuose, kad aš ne jam, kad nesijaučia laimingas.
Esu pametus dėl jo galvą. Rodos, kai jo mano gyvenime nebebus, gyvenimas pasibaigs. Jis tą žino.
Niekada nekovojau dėl savo meilės ir dėl vyro, kaip dabar. Draugai sako, kad būdama tokiame santykiuose praradau savigarbą, nors pati galvoju kitaip: aš kovoju už savo laimę ir noriu išlaikyti santykius, kurie man tokie svarbūs. Sutikau ir pamilau žmogų, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį savo gyvenimą.
Jaučiu pilną vaivorykštę jausmų / emocijų: pyktį, nuoskaudą, savigailą, kad manimi pasinaudojo, liūdesį, praradimą, tuo pačiu didelį prisirišimą, trauką, švelnumą, tikėjimą, kad dar galiu pakeisti.
Sunku patikėti, kad vyras nesusiklosčiusius santykius gali motyvuoti meilės nebuvimu. Laikiau, kad tai skirta daugiau moterims. O gal visgi negalima vyrui atskleisti, koks iš tikro jis yra mylimas? O gal moteriai kovoti neskirta, gal tai yra vyriška užduotis?
Kad galėčiau eiti toliau, noriu pasimokyti iš šito santykių, tik nežinau, ko…
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ SANTYKIŲ
Jūsų laiško pradžia labai graži ir jūs labai pakylėtai aprašote savo jausmus.
Jūsų akimis tai, ką jūs darote su draugu, yra rūpinimasis santykiais. Aš visiškai su jumis sutinku, juo labiau, kad šie santykiai atneša jums tokią gamą jausmų: „pyktį, nuoskaudą, savigailą, kad manimi pasinaudojo, liūdesį, praradimą, tuo pačiu didelį prisirišimą, trauką, švelnumą, tikėjimą, kad dar galiu pakeisti“. Tam ir reikalingi mums meilės santykiai, kad su jais kiltų nekasdieniški jausmai, nes be jų gyvenimas prarastų gyvumo skonį.
Tačiau taip atsitiko, kad santykiuose, kuriais jūs rūpinatės, dar yra kitas gyvas žmogus. Ir jis nori laisvės. Todėl tai, ką jūs darote su draugu, atrodo visai kitaip. Panašu, kad realiame jūsų gyvenime šiuo metu vyksta štai kas: jūsų draugas traukiasi, o jūs vejatės. Draugas pririštas. Ir vydamasi jūs siekiate savo draugo „nepaleisti“. Dėsninga, kad pririštas žmogus ypač aktyviai siekia laisvės. Ir jokia virvute: nei seksu, nei skaniu valgiu, nei rūpinimusi - jo nesulaikysi.
O kodėl galima atskirti rūpinimąsi santykiais ir realų gyvenimą? Argi ne akivaizdu, kad besirūpindama meile, jūs rūpinatės realiu mylimu žmogumi?
Neakivaizdu. Matote, žmogus yra toks keistas sutvėrimas, kad sugeba atskirti santykius nuo gyvo žmogaus. Jis gali įtikėti iliuzoriniais santykiais. Pavyzdžiui, nemaža dalis vyrų, gyvenančių šeimose, yra įsitikinę, kad bendrauja su savo šeima, nors tuo metu žiūri į kompiuterio monitorių.
Šeima - realūs žmonės - tuomet jaučiasi apleisti, o jis pats „palaiko bendravimą“. Jis juk namuose, o ne aludėje! Jo akimis, jis rūpinasi santykiais. Šeimos akimis, jis rūpinasi pats savimi.
Kartais atsitinka, kad mes imame palaikyti „gražių, meilės pilnų santykių“ idėją, visiškai nesiskaitydami su realybe. Mes tarsi užhipnotizuoti savo noru turėti meilę ir iš tiesų rūpinamės įsivaizduojamais žmonėmis, kuriems mūsų rūpesčio nereikia.
Skaudu, kad jūsų partneris nepriima jūsų meilės ir rūpesčio.
Tačiau anksčiau ar vėliau jums reikia pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra: nors jūsų vaizduotėje ir gyvena savo jausmų nesuprantantis jaunas žmogus, „su kuriuo norėtumėt praleisti visą likusį savo gyvenimą“, jūsų bute su jumis gyvena visai kitoks žmogus. Ir jis nenori praleisti su jumis viso likusio gyvenimo. Jam labai gaila, bet jis neatitinka to santykio, kuriuo jūs rūpinatės savo sieloje. Jo akimis, jūs tiesiog tampate egoiste, iš baimės likti be vyro, pririšančia jį prie savęs.
O kodėl jūs rūpinatės palaikyti šį iliuzorinį santykį? Todėl, kad turite natūralų poreikį mylėti ir būti mylimai. Tačiau labai bijote: „Rodos, kai jo mano gyvenime nebebus, gyvenimas pasibaigs“.
Jūsų sieloje gyvena baisi sąlyga. Tik su ta sąlyga jūs ir įsivaizduojate įmanomą gyvenimą: „Aš turiu būti su juo“. Ši sąlyga yra labai stipri, o atsirado, galbūt, jūsų ankstyvoje vaikystėje, kai jūs nesukūrėte saugaus ryšio su vienu ar abiem tėvais. Todėl iki šiol jūsų sieloje liko gyventi Nesaugus Vaikas, kuris neklauso proto balso, nepasiduoda draugų pastaboms, o žino tik viena: „Be jo man nėra kaip gyventi“. Toks įsitikinimas nepasiduoda kritikai, nes kyla tokiame amžiuje, kai psichika žino tik viena: išgyventi pats negali, turi kabintis į artimą žmogų.
Jūs suaugusi. Jūs žinote, kad galite išgyventi ir be savo draugo. Jūs taip pat žinote, kad meilės potencija žmoguje niekur nedingsta, ar jis gyvena su kuo nors, ar ne. Tačiau jūs leidžiate savo vidiniam Nesaugiam Vaikui užvaldyti jus ir atimti iš jūsų protą.
Turėkite omenyje, kad tai suvokusi, jūs tampate atsakinga už save ir už savo draugą realybėje. Ir ši atsakomybė pasireiškia tuo, kad jūs galite sau leisti patirti labai didelį išsiskyrimo skausmą ir savo draugą paleisti. Pasekmės bus tokios: jums skaudės siela, tačiau jūs liksite sau ateityje dėkinga. Jūs išaugsite ir tapsite brandžia moterimi, mokančia mylėti iš tikrųjų: ta meilės rūšimi, kuri žmogų išlaisvina.
O taip pat jūs galite sau leisti jokiu gyvu jo nepaleisti, ir tuomet jūsų laukia kankinanti kova, kurioje jums teks draugą šantažuoti ir jis teiks jums vilčių, kurias po to griaus.
Suvokusi, kad jūs laisva pasielgti taip ar kitaip, jūs tuo pačiu prisiimate atsakomybę už pasekmes. Nenorėdama to suvokti, jūs atsisakote atsakomybės, o tuo pačiu – ir laisvės. Ir tampate verge, bijančia likti be savo pono. Už ką ponas visiškai teisėtai ima ją niekinti.
Tačiau jūs laiškas - ženklas, kad savęs apgaudinėti jūs nebegalite. Tie skaudūs jausmai, kurie jums kyla, yra jūsų mokytojai. Jie moko jus kitokios meilės: meilės, kurios svarbi dalis - jūsų pačios išlaisvinimas, rūpinimasis savimi.
Nuoskaudos ir nusivylimai moko jus, kad vertingesnis gyvenimas - laisvas gyvenimas. Ir kad meilė kitam žmogui prasideda nuo meilės sau, nes savyje tu pirmiausiai turi pamatyti žmogų, imti tą žmogų gerbti, juo rūpintis, ir tik to rūpesčio tęsinys - rūpinimasis kitais.
Tuomet jums nekils klausimas, ar reikia slėpti nuo vyro, kad jį myli, ar nereikia, ar reikia moteriai kovoti dėl vyro, ar nereikia. Tiesiog eilinį kartą pajutusi meilės poreikį, adresuokite savo švelnumą, bučinį ir rūpestį ne savo draugui, o tam asmeniui, kurį kiekvieną rytą matote veidrodyje.
Darykite tai dažnai. Tuomet Nesaugus Vaikas pasijus saugiai, nes patikės, kad yra mylimas. Ir nebijos likti be kito žmogaus, kuris tai turi patvirtinti. Jis žinos, kad yra patikimose rankose - jūsų pačios.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
