Norėjau patarimo jau standartinėje jums ir tragiškoje man situacijoje. Prieš beveik 10 metų susipažinau su šiek tiek vyresne už mane moterimi. Ugninga, veržlia, impulsyvia, energinga, tiesmukiška (kartais peržengiant takto ribas) moterimi.
Pora
© Shutterstock nuotr.

Jos nepamilau iš pirmo žvilgsnio, meilė atėjo per pakankamai ilgą laiką ir bendravimą, kurio metu mes abu atsiskleidėme, suartėjome, supratome turintys daug bendro, vienas kitą papildėme. Po kelerių metų draugystės susituokėme, susilaukėme nuostabaus sūnelio. Aš nesu užsisklendęs savyje, bet save kontroliuoju, sugebu išlikti labai ramus ir šaltakraujiškas net ir sunkiausiomis akimirkomis.

Mano darbas ir mano kasdieninė aplinka bei tėvų šeimos modelis suformavo mane taip, kad aš visada išlieku taktiškas, vengiu nereikalingų konfliktų, laiku sustoju ir stengiuosi užgniaužti ginčą. Visose gyvenimo srityse man tai pavykdavo.

Šeimoje kilus bent menkiausiam ginčui ar barnio užuomazgoms aš pirmasis eidavau į kompromisą, atsiprašydavau net kai buvau nekaltas vien tam, kad užbaigti barnį ir sumažinti įtampą ir sutrumpinti laiką iki susitaikymo ir normalaus tolimesnio gyvenimo. Šeimoje patyrėme ir nuostabių akimirkų ir sunkių išbandymų, bet kelerius pirmus santykių metus išlaikėme vienybę, kabinomės vienas į kitą, palaikėme, skatinome, rūpinomės, buvome tiesiogine prasme „pora kaip tvora“.

Kadangi mano žmona ūmaus ir konfliktiško charakterio, siekdamas mažinti iki minimumo nesusipratimų ir „nekalbadienių“ kiekį, atsisakiau savo draugų kurie nepatiko jai, asmeninių pomėgių, kuriuos ji laikė laiko švaistymu, laisvalaikį leidau tik su ja, naujais bendrais draugais ir vaiku, atsisakiau bet kokios savo asmeninės erdvės, visą save atidaviau darbui ir šeimai.

Tenkinau visus žmonos įgeidžius, pildžiau visas užgaidas, stebinau be progos dovanojamomis dovanomis, gėlėmis, apatiniais ir niekada nieko neprašiau atgal. Rūpinausi buitimi (skalbimas, namų tvarkymas, maisto gaminimas, pirkiniai ir t.t.), kad tik ji turėtų daugiau laiko sau, man ir mudviejų sūnui. Mano pečius užgulė ir finansinės gerovės užtikrinimas ir buitis, bet vis vien kasdien rasdavau kelias valandas bendravimui, kinui, teatrui, pramogoms, pasivaikščiojimams.

Dar iki vaiko gimimo žmona mane ir mano dėmesį pradėjo priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Jokio gero žodžio, jokio pagyrimo, jokio švelnumo, netikėto bučinio, jokių siurprizų tiek kasdieniniame gyvenime ir buityje, tiek miegamajame. Kiek bandžiau kalbėtis, man buvo atkertama, kad mano poreikis švelnumui, pripažinimui ir vertinimui yra vaikiški, kad aš ir taip žinau ir pats turiu suprasti, kad esu mylimas, vertinamas ir branginamas, o tai karoti nėra jokios prasmės.

Žmonai kėlė pasišlykštėjimą, kai jos draugės pasikeisdavo bendraudamos su savo antromis pusėmis, anot jos, „liežuvio paploninimas“ ar meilikavimas vyrui yra dirbtinas nenatūralus elgesys, kuriuo moterys žemina pačios save. Žodžiai lipšnumas, romantika, meilumas jai buvo tolygios „nusižeminimas, dviveidiškumas“.

Bandžiau jai įrodyti priešingai, rodžiau eilę knygų apie santykius, aiškinau ko tikiuosi iš mudviejų santykių, kas man patinka ir ko norėčiau, bet ji manęs negirdėjo. Kadangi vertinau ir branginau mudviejų ryšį, susitaikiau su tokiu jos elgesiu ir požiūriu, maniau, kad laikui bėgant ją išauklėsiu ir pakeisiu.

Aš jai jau daug laiko nesu jai autoritetas, nesulaukiu iš jos pagarbos ar dėkingumo už skiriamą dėmesį ir šilumą be atsako, o ilgainiui ji ėmė mane traukti per dantį ne tik savo tėvų ir mano tėvų akivaizdoje, bet ir girdint draugams. Ji buvo linkusi dominuoti ir primesti savo valią. Vėliau daugėjo kivirčų, priekaištų iš jos pusės dėl netinkamai sutvarkytų namų, blogai išplautos lėkštės, netinkamai sukabintų spintoje rūbų, nepakeistos perdegusios lemputės, per ilgo užsibuvimo darbe.

Vėl jai aiškinau apie mano lūkesčius ir poreikius, apie mano ribotas galimybes ir tai, kad turiu tik dvi rankas ir 24 valandas paroje, apie tai, kad nesu sutvertas vien jos poreikių tenkinimui, o turiu ir savo norų. Kad noriu bent lašo dėkingumo, pagarbos, švelnumo, meilikavimo, gero žodžio. Pažymiu, kad šie kivirčai neturėjo nieko bendro su šeimos pagausėjimu ir nėra tipinė „šeimos krizė“ kurias visi pergyvena santykių pradžioje.

Dažnėjant kasdieniniams barniams ir žmonos priekaištams, mano adresu parkeliaujant ne tik kandžioms replikoms, bet ir įžeidimams ir keiksmažodžiams pradėjau ilgiau užtrukti darbe, nes namie... namie manęs negirdinti ir kurčia mano žodžiams žmona ir barnių verčiamas klausytis vaikas.

Nors prieš draugus ir pažįstamus iki šiol atrodėme kaip ideali pora, visi žiūri į mus su pavydu, santykiai visiškai pašlijo, tiksliau jų neliko. Nors miegame vienoje lovoje, jau dvejus metai negyvename intymaus bendro gyvenimo. Per paskutinius kelerius metus ji mano atžvilgiu kelis kartus barnių metu pakėlė ranką (vėliau aiškino, kad pats išprovokavau), aš tuo pačiu niekada neatsakiau, trenkdavau durimis ir išeidavau. Mano besikaupiantis vidinis pyktis išlįsdavo į paviršių pavartojus alkoholio (ne iki žemės graibymo, net ne iki vidutinio girtumo, bet žmonai viešai imant mane linksniuoti, pradėjau nesusilaikyti ir atsikirsdavau, ko anksčiau niekada nebuvo).
 
Paskutiniu metu nuolat girdėjau iš žmonos pasiūlymus skirtis. Priežastys... milijonas ir viena priežastis... Aš ne be tas, mūsų meilės nebėra, ji nebejaučia to, ką jautė anksčiau, aš ją įžeidžiau bendrame draugų rate, aš nepakankamai dėmesio skiriu jai, namams ir pan. ir t.t. Visada prieštaravau tam, įrodinėjau, kad tai būtų klaida, kad to neleisiu, kad niekada nepasirašysiu po skyrybų dokumentais, kad mano sūnus neaugs be tėvo ir visuomet prašiau jos neskubėti su tokiu sprendimu. Šios situacijos kartojosi net ir atostogų metu, kuomet (atrodo) niekas neturėtų kelti neigiamų emocijų ir sąlygoti konfliktų.

Besitęsiantys kasdieniniai barniai, nemigo naktys, ašaros, pykčiai ir susitaikymai, grasinimai skyrybomis pradėjo kenkti ne tik mano dvasinei, bet ir fizinei savijautai. Pradėjau sparčiai žilti, pradėjo spazmuoti raumenys, drebėjo rankos, sustreikavo širdis, sutriko miegas, užeidavo pykčio priepuoliai darbe. Nepaisant nieko laikiausi savo: „Nesiskirsiu. Tai būtų klaida, jos gailėsimės visą likusį savo gyvenimą“. Maniau, kad mūsų konfliktai išsispręs ir mus sutvirtins, kad jie nėra „griaunantys“.

Po to, kai susiklosčius aplinkybėms, po eilinio konflikto ji trenkusi durimis išvažiavo pas tėvus, turėjau mėnesį laiko sau. Laiko viskam apmąstyti, įvertinti savo santykius, kur esu, kur einu. Ir supratau, kad man geriau būti vienam nei su ja.

Aš vėl pradėjau šypsotis, tapau linksmas ir energingas, radau laiko sau ir savo užmirštiems hobiams, man vėl pradėjo sektis darbe, buvau žvalus, žavus, pradėjau patikti pats sau ir aplinkiniams. Šią mintį vijau į šoną, kai tik grįžo ji... Vėl sukaupiau paskutinius švelnumo ir atidumo likučius, bandžiau ją apsupti dėmesiu, taisyti situaciją. Įrodyti sau, kad tai tik mano nuovargio rezultatas, kad aš nenoriu būti atskirai, bet ji vėl iškėlė eilinę sceną... Tokią sceną po kurios viskas vėl grįžo į „savo vietas“.

Nebeapsikentęs jai pasiūliau skirtis. Pirmoji jos reakcija – TAIP. Pirmyn! Vėliau, man parodžius, kad rimtai ketinu skirtis ir pradėjau siūlyti santuokos nutraukimo bendru sutarimu sąlygas, ji pamatė, kad tai ne parodomoji programa, ne dėmesio reikalavimas, o tikras subrandintas ketinimas, prasidėjo jos ašaros, monologai iki ryto, klausimai, savigrauža.

Po to ji pradėjo maldauti atleidimo. Atsiklaupusi ant kelių atsiprašinėjo, pripažino daugybę kartų klydusi, žadėjo daugiau to niekada nedaryti, keistis, gyventi kitaip, rodyti dėmesį, švelnumą, stengtis džiuginti mane, rūpintis namais ir pan., t.y. daryti tai, ko anksčiau nedarė (apie ką aš užsimindavau, kalbėdamas apie savo lūkesčius ir norus anksčiau). Atgaila virto gedulu, nuolatiniais ašarų upeliais, pykinimu, nemiga ir nesibaigiančiomis trumposiomis žinutėmis su atsiprašymais.

Manau, kad ji jau sugriovė santykius ir jų nebesulipdysime, nes aš esu per daug kartų įskaudintas ir patyręs daugkartinius pažeminimus, ir... nebenoriu iš naujo kurti jau seniai sugriautą šeimą, kurioje jau daug metų nesijaučiu pilnaverčiu vyru, atsisakiau taikytis ir griežtai laikiausi savo. Nelaikau paskutinio kivirčo „paskutiniu lašu perpildžiusiu kantrybės taurę“. Nemanau, kad tai tik laikinas mano „pasiožiavimas“ ir siekis atkreipti dėmesį, ultimatumas ar kitoks būdas išreikalauti to, ko noriu. Neužsiimu savigrauža ir savęs gailėjimu.

Buvau nuoseklus, prašiau gražiuoju išskirti, o jai nesutinkant... pasakiau atvirai, kad elementariai išsikraustysiu gyventi vienas ir nutrauksiu su ja ryšius, o santykius palaikysiu tik tiek, kiek tai susiję su mano sūnumi ir jo auklėjimu. Nepaisant to, ji atsisakė skirtis bendru sutarimu ir pasakė, kad kadangi „praregėjo“ ir suprato savo klaidas, ji elgsis lygiai taip pat kaip aš kai ji buvo skyrybų iniciatorė, t.y. nesutiks skirtis, kadangi tai bus klaida, kuri sugriaus mudviejų meilę, mudviejų santykius ir mūsų vaiko gyvenimą.

Aš jai esu atleidęs už viską, ką ji padarė ne taip. Atleidau dar iki tol, kol pribrendau pokyčiams. Meilės neliko. Vaikas, kad ir kaip baisiai skambėtų, čia antraeilis dalykas. Pirmiausia todėl, kad vaikui nėra taip svarbu gyventi su abiem tėvais (kur kasdien matydamas kivirčus jis bus traumuojamas), kiek gyventi emociškai stabilioje aplinkoje.

Antra. Nes tai yra mano gyvenimas, kurį turiu tik vieną ir eina geriausi mano metai, kad aš turėčiau džiaugtis normaliais santykiais, mėgautis intymiu gyvenimu, žmogiška šiluma, pagarba ir normaliu dviejų suaugusių žmonių bendravimu. Todėl nematau, kodėl aš turėčiau sutikti su jos pasiūlymu ir
priimti atsiprašymus. Labai tikėtina, kad praėjus kiek laiko, ji pavargs stengtis arba jos pastangos taisyti visą situaciją jai kainuos itin daug pastangų, kas vėl gi prasiverš dar didesniais konfliktais ir barniais.

Negaliu paneigti, ji man labai brangi... nežinau, ar galiu sakyti, kad aš ją myliu (nes meilė, kaip sąmoningas apsisprendimas būti su žmogumi, išnyko (turiu omenyje knygoje „Nepramintuoju taku“ esantį meilės apibrėžimą)), bet ji man brangi, gal tai prieraišumas, gal pokyčių baimė, gal nerimas dėl jos ir mano sūnaus likimo, bet neatsilaikiau jos ašaroms... pažadėjau dar pagalvoti apie mus ir mudviejų santykius, atidėjau išsikraustymo momentą. Bet kokiu atveju, namie
visiškas štilis, jokio bendravimo, tik jos ašaros.

Pavargau nuo patiriamos įtampos. Pavargau eilinį kartą taikytis, nes netikiu, kad būtent mano pasiūlymas skirtis jai iš ties atvėrė akis ir ji staiga transformuos į mano svajonių moterį. Manau, kad ją į priekį veda ir jėgų suteikia tik pokyčių baimė. Nepaisant to, neatlaikęs jos ašarų ir maldavimų (tokios palūžusios jos niekada nemačiau), pažadėjau jai suteikti šansą. Šansą pasitaisyti, pasikeisti, tapti kitokia nei iki šiol.

Gailiuosi tai padaręs, nes manau, kad tai tik laikinas situacijos „užglaistymas“ atidedant jos sprendimą, šios laikinos paliaubos ir atsisakymas minties skirtis ateityje kainuos man ir mano sūnui dar daugiau nervų, o skyrybos bus dar sunkesnės. Jos atgaila man neteikė jokio džiaugsmo. Primenu, kad skirtis norėjau ne tam, kad patenkinti savo ego jai maldaujant atleidimo, o todėl kad
sąmoningai apsisprendžiau gyventi be jos ir būti laimingas.

Bet kokiu atveju abu susitarėme, kad pasikartojus jos emociniams sprogimams ir vėl prasidėjus vaidams santykiuose bus tučtuojau padėtas taškas. Atkreipiu dėmesį į tai, kad kalba neina apie „įprastinį“ ginčą dėl to kur praleisime atostogas ar ką valgysime vakarienei, ką kviesime į svečius ir pan., o apie tokius konfliktus, kuriuos patiriu paskutinius kelerius metus, t.y. nepagarbą, keiksmus, nepagrįstas pretenzijas ir pan.

Dabar jums šypseną gali sukelti mintis, kad aš, jau apsisprendęs skirtis tik ieškau žmogaus, kuris patvirtins, kad mano apsisprendimas yra teisingas. Ne. Man nereikia pritarimo sprendimui. Jam brendau ilgus metus. Noriu paklausti, kaip neužgaunant žmogaus padėti jam susitaikyti su skyrybomis ir išeiti už užburto rato. Nes... žinau, kad konfliktai ateityje vėl kartosis... tai tik laiko klausimas.

Jei norėčiau tiesiog išsiskirti bet kokiomis priemonėmis ir man nerūpėtų, ką apie mane galvoja, kas sakoma mano vaikui, pasakyčiau jai, kad radau kitą moterį. Žinau, kad man neištikimybės ji neatleistų, jos principingumas jai suteiktų jėgų atlaikyti dar vieną smūgį ir išsiskirti. Bet tai gali labai skaudžiai atsiliepti mano santykiams su vaiku, galų gale ir komplikuoti patį skyrybų procesą (vietoje bendro sutarimo, vieno iš sutuoktinių kaltė). Arba galiu tikslingai išprovokuoti konfliktą. Bet aš nenoriu jai meluoti ir elgtis kaip šunsnukis.

Dar daugiau, kaip kovoti su savimi? Kaip išgyventi šį etapą. Ji deda pastangas, keičiasi, bando kažką padaryti, kad mudviejų santykiai taptų kitokie, geresni, kilnesni, o bendravimas pilnavertis... o man nei šilta nei šalta. Ir tai ne ambicijos, ne užgauti jausmai ar savigrauža... aš jos nebenoriu. Mintys apie fizinį artumą man atstumiančios, nejaučiu jokio noro stengtis, jokio noro jai parodyti dėkingumą už jos pastangas kažką keisti...

Aš neturiu kito žmogaus. Aš nekeičiu žmonos į kitą moterį. Aš paprasčiausiai esu laimingesnis vienas nei su ja. Esu sąžiningas tiek prieš ją, tiek pats prieš save ir noriu sąžiningai ir tinkamai užbaigti šį savo (tuo pačiu ir mūsų) gyvenimo etapą.

Iš anksto dėkoju už nuomonę ir patarimus.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP SUŠVELNINTI IŠSISKYRIMĄ?

Malonu, kad jūs taip aiškiai suformulavote savo klausimus ir prisiimate visišką atsakomybę už savo sprendimus. Tačiau manau, jog jūsų sprendimai būtų tikslesni, jei jūs kiek daugiau suvoktumėt save patį. Todėl konkrečių atsakymų jums neduosiu. Pasidalinsiu savo matymu, kuris, žinoma, nereiškia absoliučios tiesos. 

Jūs klausiate, kaip padėti žmonai susitaikyti su skyrybomis, jos neužgaunant. Matosi, kad šis klausimas jums kyla dėl didelio nenoro užgauti: ne tik jūsų žmoną, bet ir apskritai bet kokį žmogų. Ilgą laiką jūs manėte, kad taip ir reikia daryti. Jūs aiškiai buvote idealus sutuoktinis, žmogus, nelinkęs konfliktuoti ir netgi bijantis konfliktų. Dėl to jums buvo svarbu artimą žmogų maloninti.

Daug metų jūs tai darėte su žmona, nes, pagal jūsų aprašymą ji, priešingai, yra konfliktiška ir nesusivaldanti moteris. Tad natūralu, kad jūs niekad nesakėte jai, kas jums nepatinka, bijodamas jos pykčio. O taip pat manydamas, kad ji labai užsigautų dėl kritikos, ir tuo stengdavotės apsaugoti šeimą nuo konfliktų, o nuo nuoskaudų - savo sūnų. Ir save patį saugojote nuo nemalonių jums konfliktų.

Gavosi nenuoširdumas. Nuoširdu sakyti: „aš noriu to ir ano“. Nenuoširdu - „man nieko nereikia, tik kad tau būtų gerai“. Jūs netgi stengdavotės užbėgti nuoširdumui už akių. Tarsi jūsų paskirtis - būti nuskausminančiu vaistu sielos žaizdoms. 

Dabar jūs vėl svarstote, kaip neužgavus žmonos. Čia vėl slypi, nors ir jūsų atvirai neišsakoma, sena jūsų baimė tapti kažkieno skausmo kaltininku ir galimos agresijos auka. Taigi iš esmės jūs pasikeitėte tik tiek, kiek leidote sau sakyti, kas jums nepatinka. Tai buvo geri, nors ir nedrąsūs jūsų žingsniai į nuoširdumą. Deja, radikalios priemonės, kurių jūs dabar ėmėtės – skyrybos - rodo, jog jūsų daug metų vengtas posakis: „ne, man tai nepatinka“- virto kategorišku: „su tavimi iš viso neįmanoma gyventi“. Ir to išraiška - žmona tapo jums atstumiančia. O jūs ėmėte galvoti apie gyvenimą vienam. 

Ir čia galima pagalvoti apie psichologams gerai žinomą „gyvenimo scenarijų“. Dabar pas jus tarsi vyksta finalinis aktas pjesės, kuri vadinosi „Pažiūrėk, kiek daug aš dėl tavęs padariau“. Pjesės todėl, kad panašaus scenarijaus – „daryk gera tiems, kas tau už tai nebūna dėkingas“- laikosi nemaža dalis pasiaukojančių abiejų lyčių sutuoktinių, geradėjų, mecenatų, religinių veikėjų – visa armija „nesavanaudiškų žmonių“, kurie, nepaisant to, kad laikosi šio scenarijaus, daro tai dažnai vedini gerų ketinimų ir dėl to tikrai yra verti pagarbos. 

Ir nors šis „scenarijus“ yra gana paplitęs, vis dėlto yra galimybė jį „suredaguoti“. Juk tokio scenarijaus herojus dažniausiai daug kenčia, duoda gera kitiems negaunamas atgal, o dovanas priimti atsisako. Kodėl? Nes retai kada prisipažįsta sau pačiam, kad galų gale iš savo scenarijaus gauna kelis pranašumus arba „laimėjimus“.

Štai keli iš jų:

Mazochistinis „kankink mane stipriau“, atstojantis psichologinį ir seksualinį pasitenkinimą iš „suteik man džiaugsmą“( tuomet jūs gyventumėt su kitokio būdo moterimi);
„Švarios sąžinės“ jausmas, leidžiantis kitą žmogų laikyti kaltu, o save- labai geru;
Pavertimas kito žmogaus savo skolininku: „prisimink, kiek daug aš tau daviau, o ką gavau?- špygą!”;
Galimybė mėgautis savo atpildu ir jos „bejėgiškumu“( „pirma aš kentėjau, dabar tu pakentėk“);
Patvirtinimas sau ir kitiems, jog žmonės yra labai nedėkingi.

Tokie scenarijai iš tiesų atsiranda nesąmoningai, todėl jų tikslai dažniausiai irgi yra nesąmoningi. Ir išeiti iš tokio scenarijaus negali vien skirdamasis. Reikalinga fundamentalesnė savo likimo rekonstrukcija. Kokia? 

Kadangi scenarijus būna neakivaizdus pačiam žmogui, pirmiausia reikia pripažinti, kad jis yra. Pastebėkite save be rožinių akinių. Tai nėra lengva, kadangi nuo mūsų pačių blaivaus savęs suvokimo mus dažnokai saugo psichologinė gynyba. Ką mes dažnai slepiame nuo savęs? Jūsų supratimu, jūsų laimingumas įmanomas tik gyvenant be moters. Tai rodo, jog jūs ginate savo sąmonę nuo skausmingo suvokimo: mes visi priklausome nuo artimų žmonių, ir jūs taip pat.

Žinoma, mes turėtumėm jaustis laimingi ir be artimo žmogaus, tačiau deja, nemokame. Tik dievas moka būti vienas, ir tai šis klausimas yra neaiškus, kadangi netgi Švento rašto Dievas vadina save „Elohim“, kas hebrajų kalba reiškia daugiskaitą. O pirmasis Dievo įsakymas skamba „neturėk kitų dievų“, kas įmanoma tik tuomet, jei tų kitų dievų būtų!

Taigi, visai gali būti, kad net Dievas nėra vienišas, o izoliacija, atskirimas - didžiausia bausmė Danguje, skirta nebent Liuciferiui. Tai ką jau kalbėti apie žmones? Dėl to , beje, ir gyvename mes su kuo papuola, labiausiai bijodami vienišumo ir izoliacijos, o anaiptol ne dėl abejotino psichologinio gerbuvio bei darnos. Mes, žinoma, svajojame apie idealius santykius, tačiau verčiau pasirenkame tokius, kokie yra, nei liekame vieniši. Pripažinkite, kad nesate laisvesnis, nei Dievas. 

Todėl anksčiau ar vėliau jums tektų pakartoti tai, apie ką jūs jau užsiminėte, rašydamas apie prieraišumą, pokyčių baimę ir pan.: vargu ar jums iš tikrųjų norisi likti vienam. Kitas dalykas, jei pagal savo naują gyvenimo scenarijų jums nesinori būti „geručiu“. Aš turiu omenyje, jei jūs norite išmokti ne tik duoti, bet ir imti.

Todėl dar vienas įmanomas žingsnis- leidimas sau imti. Kaip tai įvyksta? Jums reikia atpažinti savyje norus, siekius ir poreikius, kurie išeina iš jums įprasto „aš tik noriu gero kitiems“.

Jums reikia atrasti :

Ko būtent jums reikia seksualinėje srityje;
Kokių žodžių, žvilgsnių ir glamonių jums reikia, kad jaustumėtės mylimas;
Kokios „gerosios mamos“ jums truko vaikystėje;
Kas buvo jums sveikų, subalansuotų santykių pavyzdys jūsų giminėje.

Visa tai - resursai, padedantys žmogui išmokti imti, o ne tik duoti. Imti su dėkingumu, nes vienas iš seniausių religinių mokymų- Kabala - kaip tik ir teigia, jog Kūrėjas nori, kad mes priimtumėt visą jo Malonę kaip dovaną, ir tam jis suteikė mums galimybę džiaugtis viskuo, ką jis sukūrė. Taigi, jūsų strategija galėtų būti – ne deklaruoti, kad vienas, be jokių kitų žmonių, tapsite laimingas, o išmokti prašyti iš moters tai, ko jums reikia. 

Manau, kad tokiu atveju, jei jūs šį procesą pereitumėt, ir „sušvelnėtų“ žmonos išsiskirimas su jumis. Ne tik žmonai, bet ir bet kuriam žmogui. Juk mes galime švaria sąžine išskirti su žmogumi , kuris moka savimi pasirūpinti, o su tuo, kuris nemoka, mes skirtis bijome- kad jis be mūsų neprapultų, kad mes dėl to nesijaustumėme blogai. 

Jūs rašote apie savo rūpinimąsi vaiko būsena. Manau, kad sutiksite, jog didžiausia jam dovana- matyti, jog jo tėvai moka būti laimingi. 

Sėkmės jums to mokantis.
Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Apklausė išvykusius: išryškėjo žmogiškoji emigracijos tragedija dešimtadaliui trūko pinigų net maistui (230)

Tik 30 proc. emigravusiųjų sako, kad Lietuvoje jie neblogai gyveno, dar mažiau čia galėjo viską...

Kelionė į užsienį lietuvėms baigėsi dar neprasidėjusi: apgavo skambi vežėjo reklama (15)

„Keliauk į Gardiną be vizos“ – tokiu vežėjo „ Eurolines “ šūkiu suviliota Edita...

Britų generolas įspėja: Rusija ruošiasi karui (118)

Jungtinės Karalystės kariuomenės vadas generolas Markas Carletonas-Smithas ir vienas iš gynybos...

Džiugelis rėžė „valstiečiams“: tai akivaizdi Kremliaus pergalė (184)

Valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Justas...

Gražulis papasakojo daugiau detalių apie santykius su palangiške: vaiką pripažino ir žada išlaikyti papildyta (122)

„Tvarkos ir teisingumo“ atstovas Seime Petras Gražulis pripažįsta, kad su palangiške...

Staigmena Jasikevičiui – parodija, prajuokinusi net jį patį (6)

Trečiadienį vykusioje LKL sezono uždarymo šventėje netrūko ne tik garbingų svečių, jiems...

Jaunos šeimos galės prašyti iki 26 tūkst. eurų paramos būstui papildyta 11:17 (112)

Ketvirtadienį Seimas priėmė Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms...

Dėl gražaus kadro tėvai rizikuoja savo vaikų sveikata

Ką tik gimę mažyliai yra nuostabūs. Juos norisi myluoti ir rodyti visam pasauliui. Bet būkite...

Sostinės širdyje – kasos kvitai rusų kalba (75)

Kasos kvitas rusų kalba kavinėje Lietuvoje – ne tik nuostabą keliantis reiškinys, tačiau ir...

Sportas vasarą: net gulėdami prie jūros galite dailinti kūno linijas

Atėjus šiltajam metų sezonui ir termometrų stulpeliams kylant vis aukščiau, net ir didžiausi...