Maždaug 8-ais bendro gyvenimo metais pradėjo išgėrinėti. Po išgertuvių bardavomės iki „žemės drebėjimo“, tačiau nesmurtavome. Niekad neatsiprašydavo, tačiau kuriam tai laikui negerdavo.
Išgėrimo kompanijoms nebuvo išrankus: gėrė švenčių progomis su giminaičiais, teko įlįsti ir į katilinę, ir į garažą... Išgėręs prikrėsdavo žodžiais nenusakomų kvailysčių: kibdavo į sugėrovus, griaudavo juos ant žemės, perplėšdavo jų rūbus, pildavo ant žemės degtinę, pats vienas šokdavo, pats vienas juokdavosi...
Kartais tekdavo man tai pamatyti savo akimis, kartais neapsikentę tokio jo elgesio mane pakviesdavo jo sugėrovai, kad parsivežčiau jį namo. Aš jo sugėrovų tarpe niekad nežemindavau. Pakviestas namo, jis bandydavo bėgti nuo manęs, kartais išlipdavo iš važiuojančio automobilio... Aš, pasitelkusi savo giminaičius, ieškodavau jo gatvėse, nes nenorėdavau, kad patektų į blaivyklą.. Visa tai matydavo vaikai... Tą vakarą mūsų namai skęsdavo nuo ašarų...
Rytojaus dieną mūsų namai aidėdavo nuo barnių... Aš gąsdindavau, kad ilgai nebekentėsiu, jeigu jis nesigydys, vadindavau jį alkoholiku... Jis tylėdavo, neatsiprašydavo ir nesiteisindavo, tiesiog vengdavo kalbėti... Na, kita orgija prasidėdavo po kokio pusmečio... Taip bėgo metai, o aš laukiau šviesesnio rytojaus... Nes blaivus būdamas atrodė išvaizdus vyras, rūpinosi vaikais, šeimos materialine gerove. Tačiau tie vaizdeliai orgijų metu man iš atminties neišbluko.
Aš pradėjau jo nebevertinti kaip lygiaverčio partnerio, man jis pradėjo atrodyti psichiškai nesveikas, pradėjau jį lyginti su kitais „padoriais“ vyrais, pradėjau nepaisyti jo nuomonės ir buities problemas spręsti pati viena (pirkti statybines medžiagas, kviestis statybininkus, planuoti namo interjerą). Supratau, kad vyrui tai nepatinka, bet sąmoningai tai dariau. Tada jausdavausi pakylėta. Aplinkiniai mane pagirdavo už sumanumą.
Nemokėjau kitaip kovoti prieš jo potraukį alkoholiui. Pastaruoju metu jis prigėręs pradėjo mane žeminti: mano artimiesiems girdint vadina mane „sena tarka“, „sena švabra“, ėmė girtis, kad bet kuri moteris, gyvendama su juo būtų dėkinga už materialinį išlaikymą ir linksmintųsi su juo bendrose kompanijose...
Aš nebemoku švenčių metu linksmintis: visada esu įsitempusi, pasiruošusi išpuoliams (nors jis manęs nemuša), bet kokį jo anekdotą vertinu tik neigiamai, aplinkinių pašaipūs žvilgsniai į mano vyrą - man diegia į kiaurai į širdį... Tuo momentu aš jaučiu jam begalinę neapykantą... Ir ta neapykanta ilgai neišblėsta ir po mudviejų susitaikymo.
Kasdienybėje pasidariau perdėtai dirgli, atsirado įvairių sveikatos sutrikimų. Gyvename kartu 21 metai, bet kuo tolyn - tuo labiau tolstame... Matyt, esame labai skirtingi. Iš po jo orgijų aš nebemoku jam atleisti, nemoku užmiršti, nuolat jam tai primenu. Gal jis iš tikrųjų turi kokią moterį, kuri juo džiaugiasi, jį pagiria. Negaliu to tvirtai teigti, faktų neturiu, nes jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, ilgą laiką išbūna komandiruotėse. Grįžta pavargęs. Grįžęs neparodo, kad būtų manęs pasiilgęs, nors miegame vienoje lovoje po viena antklode. Turbūt dėl šios priežasties mes ir išgyvenome (GALIU SAKYT - NE KARTU, O GRETA) 21 metus.
Bandžiau ne vieną kartą kalbėtis, sakyti, kad manęs netenkina toks gyvenimas. Prašiau, kad gydytųsi. Jis nepripažįsta turįs problemų. Daug nediskutuodamas pasako, kad jį toks gyvenimas tenkina, o man pasiūlo susirasti geresnį vyrą. Aš iki šiol jo patarimu nepasinaudojau, neieškojau, nes tiek metų nugyvenus nėra taip paprasta viską išardyt.
Man artimi žmonės stebisi, kad artėjant senatvei (mes abu 45 m.a.) pasiryšiu skirtis, nes neturiu jokio „svajonių jaunikio“, nesu finansiškai stipri, kad išlaikyčiau 2 studentus, nes skyrybų atveju vyras pasiims visą neregistruotą nekilnojamąjį turtą... Ko nespės pasiimti – tą sunaikins. Viską realiai įvertinu, viską apsvarstau 100 kartų. Matyt, dėl to išaugo didelė neapykanta vyrui, nes pati to nejausdama, į jo kreipinius „sena tarka“, atsakau jį pavadindama „senu tekiu“ ( avino sinonimas)... Jaučiuosi nelaiminga, kankina dvejonės...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
VIENOJE LOVOJE PO VIENA ANTKLODE
Taigi jau virš dvidešimties metų jūs kenčiate nuo vyro elgesio. Jis girtauja. Paskutiniais metais jūs tiesiog jo nekenčiate. Tačiau vis miegate su juo kartu po viena antklode. Tarsi iliustruodama filmą „Lovoje su priešu“. Jis, skirtingai nuo priešo, siūlo jums susirasti geresnį vyrą. Jūs atsisakote. Ir į klausimą, kurį greičiausiai jums užduotų bet kuris žmogus: „Kodėl?“ – atsakote: „Neieškojau, nes tiek metų nugyvenus, nėra taip paprasta viską išardyt“.
Taigi jūs tiesiog pasirenkate santuoką, kad ir kokia ji būtų. Net jei toje santuokoje daugiau kančios, nei džiaugsmo. Jūsų racionalūs paaiškinimai - aplinkybės. Tai - pinigų stygius, vienišumo baimė, įsipareigojimai.
Ar reikia tuomet jums dar kokių nors patarimų? Priminsiu, kad tokie svarbūs sprendimai, kaip tuoktis ar skirtis, išplaukia ne iš aplinkybių, o iš mūsų širdies. Ir jei jūsų širdis sako jums: skirkis, kodėl jūs turite jos neklausyti?
To galima nedaryti dėl įvairių priežasčių. Ir kokios priežastys laiko jus šalia jūsų vyro, galima tik spėti. Dažniausiai moterys taip daro dėl to, kad sielos gilumoje geresnio gyvenimo nesijaučia nusipelniusios. Tuomet santuoka tampa savotiška prievole, tarsi žmogui reikėtų atsėdėti kalėjime. Tegul tas kalėjimas turi ir malonių momentų - gulėjimą su vyru po viena antklode. Tuomet, žinoma, moteris nesijaučia vieniša, o kartais net turi intymius santykius. Tačiau jei santykiuose padaugėja kančios, o moteris jos nesikrato, kyla klausimas: už ką ji save baudžia?
Tai jau susiję su nesąmoningomis vidinėmis nuostatomis. Ne visose gyvenimo sferose jos veikia, tačiau santykiuose su kita lytimi yra pakankamai galingos.
Tarkime, moteriai truko vyriškio. O seksas, pagal jos ir jos motinos nuostatą, yra nuodėmė. Ją nuplauna tik santuoka ir vaikų gimdymas. Ji išteka, kad įteisintų mylėjimąsi. Tačiau gali būti sąlyga, kurią, tarkime, kėlė mūsų garsus ir gerbiamas švietėjas Vydūnas: „Lytis skirta ne gašlavimui, o giminei tęsti“. Kai vaikai jau gimę, seksas tampa nepateisinta prabanga. Už ją reikia atlikti bausmę. Todėl moteris, pati to nesuvokdama, „atkenčia“ viską, ką daro vyras.
Su šia sąlyga ji gali patirti kai kuriuos seksualinio artumo nešamus malonumus. Be kančios ji negali to daryti, nes tuomet jos sąžinė liktų nešvari. Vyras, žinoma, ir toliau turėtų būti atsakingas už savo veiksmus, tačiau jis kažkodėl gali gerti, elgtis atstumiančiai, netgi būti neištikimas ir žmonos nepaisyti, tačiau moteris iš jo atsakomybės nereikalauja. Ji tik paburba, pasiskundžia, tačiau ryžtingo „arba- arba“- nesako. Juk pagal jos nuostatas jai kaip tik reikia „baudėjo“, su kurio pagalba ji galės leisti sau moteriškos laimės nuotrupas.
Taigi paklauskite savęs, ar jūsų santuoka apskritai nebuvo kuriama dėl vaikų. Čia svarbiausia - finansai, vaikų „pastatymas ant kojų“, ir „kad jie turėtų tėvą“. Tuomet visa kita - asmeninis džiaugsmas, seksualumas, bendravimas - apskritai nesvarbu. Visa tai būna tik asistavimo metu ir pirmaisiais santuokos metais, kol dar nėra vaikų. Vėliau moteris emociškai įsitraukia į vaikus, o vyras yra atstumiamas, tuo pačiu jis lieka tuo, kuriam keliami reikalavimai, ir kuris, žinoma, jų nevykdo.
Neretai pagal tokį scenarijų gyveno ir moters motina, todėl moteris daro tai su švarios sąžinės jausmu. Būtent tada ir atsiranda jūsų minėtos pravardės, kuriomis apsikeičia sutuoktiniai: „tekis“, „sena tarka“, „švabra“. Sutuoktiniai tarsi primena vienas kitam: ne tik kad tarp mūsų nėra seksualumo, flirto, žavesio, bet netgi atvirkščiai, mes turime „paprasčiau“ žiūrėti vienas į kitą, „nuleidinėti“ vienas kitą, niekad nepamiršdami, kas svarbiausias šioje šeimoje - vaikai. Jie - tai šventa. Taip buvo ir mamos šeimoje. Tėvai seniai norėjo išsiskirti, tačiau vis laukdavo, kol užaugs vaikai. Jie irgi vadindavo vienas kitą pašaipiomis pravardėmis. O švelniai apsikabinusių vaikai jų apskritai nematė. Ir meilės žodžių negirdėjo.
O kartais variantas būna atvirkštinis. Moteris puikiai jaučia, kad nusipelnė geresnio vyro. Tačiau jos tėvai iš pradžių labai aistringai vienas kitą mylėjo, tačiau vėliau labai dramatiškai skyrėsi, ir mergaitė buvo prisiekusi niekada to nekartoti. Juk ji yra patyrusi, kaip skaudu tuomet būna vaikui. Todėl ji nenorinti savo vaikams suteikti skausmą ir bevielija „atkentėti“, kad tik neardytų santuokos.
Jeigu jūs įdėmiai pažiūrėsite į savo nuostatas, tai greičiausiai rasite vieną iš šių variantų. Juos vienija du šalia vienas kito atsiduriantys jausmai - „meilė“ ir „kančia“. Ir taip yra dėl to, kad mūsų nuostatose žodis „meilė“ kartais yra tampriai susijęs su svajone apie laisvę, o žodis „kančia“- su rūsčia tikrove. Tarsi kažkas būtų mus užprogramavęs: čia, žemėje, tavęs laukia pareigos, rūpesčiai, sunkus, varginantis gyvenimas ir nusivylimai. Tačiau ateityje tu galbūt pasieksi laisvės, džiaugsmo, šviesos. Ir tai bus kažkur danguje. Todėl nė nebandyk kurti savo laimės žemėje.
Ką gi, jei jūs, nors ir nesąmoningai, laikotės šios nuostatos, jūsų valia. Tačiau jei jūs ja nepatenkinta, tad kodėl jums nepradėjus siekti laimės jau šiandien? Žinoma, šis siekis reikalauja jūsų ryžto. Kartais kaina už laisvę ir džiaugsmą yra tokia: aiškiai pareikalauti, ko nori, ir jei reikalavimai nevykdomi - atsižadėti. O kartais reikia tiesiog pasijausti atsakinga už savo gyvenimą. Tuomet ateis ir laisvės jausmas.
Sėkmės jums laisvėje,
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
