Vogčia patikrinti, kas slypi vyro kišenėse arba užmesti akį į žmonos telefoną, kol ji peržiūri pranešimus... Ar daugelis atsispirs tokiai pagundai? Ir nors psichologai nesiliauna kartoti, kad žmogaus tobulėjimui naudingi tik pasitikėjimu grįsti santykiai, svetimos paslaptys mus vilioja ir jaudina. Be to, naujosios technologijos leidžia lengvai patenkinti savo smalsumą apie tą antrosios pusės gyvenimo dalį, kuria ji nėra linkusi dalintis.
„Nepaisant mano nepatyrimo, programą į vyro telefoną įmečiau per dvi minutes – jis net nespėjo grįžti parūkęs! Dabar jis kaip ant delno!“ – džiaugiasi Anastasija. „Nustebino tai, kad programa net be GPS pakankamai tiksliai nustato telefono buvimo vietą. Kiaurą dieną sėdžiu ir žiūriu, kur vaikšto žmona“, – neslepia Dmitrijus. Šiuos atsiliepimus galima paskaityti vienos iš daugelio sekimo programas siūlančių kompanijų interneto svetainėse.
2012 metais „Yahoo“ atliktas tyrimas parodė, kad kas penktas Europos gyventojas bent kartą yra šnipinėjęs savo sutuoktinį – tikrinęs telefoną ar kompiuterį. Psichoterapeutė Marie Jose de Aguiar neabejoja, kad realus skaičius yra kur kas didesnis: „Sakyčiau, kad kas antras. Sekimas jau nebėra smerkiamas. Galbūt taip yra todėl, kad šiuolaikinė visuomenė skatina mumyse individualizmą ir visagalybės jausmą, o mes pradedame galvoti, kad nėra visiškai jokių ribų ar kad mes galime savo nuožiūra jas stumdyti, taip kontroliuodami kitus žmones“.
Aukos ir persekiotojai
Šnipinėjimo technologijų prieinamumas – savaime gundantis dalykas. Jų galima griebtis kilus menkiausiam įtarimui, kad tik būtų išsklaidytos abejonės. Tik iš kur tos abejonės atsiranda?
Yra žmonių, kurias tos abejonės persekioja dėl jų pačių charakterio ypatumų. „Tai pavydūs, į nerimą linkę žmonės. Tokie, kuriems labai lengva pasijausti auka, – vardija M. Jose de Aguiar. – Jie nėra tikri, kad jų patrauklumo ir proto pakanka šalia savęs išlaikyti kitą žmogų“.
Savo vaizduotėje jie piešia nepalankios įvykių eigos scenarijų ir, siekdami apsiginti nuo numanomos grėsmės – apgavystės, neištikimybės – griebiasi sekimo, iš potencialių aukų virsta realiais persekiotojais. Sekimas tarsi turėtų išsklaidyti jų abejones, tačiau iš tikrųjų jas tik dar labiau skatina. „Išgirdę iš konteksto ištrauktas mintis jie save įtikina, kad visko gali būti, todėl būtina ir toliau sekti“, – pastebi M. Jose de Aguiar.
Tačiau abejonės ne visada kankina vien tik įtarius žmones. Kartais partnerio elgesio pokyčiai būna realūs – jis dažniau užsibūna darbe, ji užsiregistruoja pažinčių svetainėje... „Poros, kurios kartu jau seniai, išgyvena skirtingus laikotarpius, įskaitant ir laikiną atitolimą“, – primena seksologė Irina Paniukova. – Tas, kuris santykiuose jaučiasi ne toks užtikrintas, gali patirti nerimą... Tačiau ir šiuo atveju yra pasirinkimas – kalbėti su partneriu apie savo abejones tiesiai šviesiai arba mėginti išsiaiškinti, kame reikalas, jam už nugaros“.
Egzistuoja kompiuterinės programos, kurios leidžia gauti kito žmogaus elektroninius laiškus ir ištrinti pranešimus anksčiau nei jis spėja juos perskaityti. Atrodytų, kad tokios priemonės gali padėti apsisaugoti, užkertant kelią santykiams už šeimos ribų. Tačiau tai yra melu grįstas kelias. Partnerio sekimas partnerį iš lygiateisio santykių subjekto paverčia manipuliacijų objektu. Ir net jeigu jis anksčiau darė tą patį, savo veiksmais mes šios aplinkybės neištaisysime ir situaciją tik dar labiau pabloginsime.
„Kai kurie savus veiksmus teisina tuo, kad kitas „pirmas pradėjo“, vadinasi, aš turiu teisę atsakyti tuo pačiu“, – svarsto psichoterapeutė Marina Baskakova. – Tačiau toks požiūris į santykius įneša priešiškumą. Partneris, iš esmės, liaunasi buvęs partneriu. Jis virsta varžovu, kurį reikia pergudrauti“.
Ne meilė, o valdžia
Kai kurie tiki, kad sekti kitą žmogų – vadinasi, domėtis jo gyvenimu. O leisti save sekti, vadinasi, įrodyti savo meilę. „Sekimas neturi nieko bendro su meile. Tai viso labo valdžios klausimas“, – įsitikinusi M. Baskakova.
Vienas iš partnerių daro kažką, kas gali atsispindėti kito gyvenime (tai nebūtinai neištikimybė, pavyzdžiui, vienas gali pasiskolinti didelę sumą, kito apie tai neinformuodamas). Taip pradedama valdyti kito žmogaus gyvenimą jam to net nežinant. Tas jaučia nerimą ir bando išsiaiškinti, kas vyksta.
Čia yra du keliai. Pirmas variantas – jis užduoda tiesų klausimą ir į jį gauna tiesų atsakymą. Tokią akimirką santykiai tampa tikrai grįsti partneryste – du žmonės gali atvirai apsvarstyti situaciją, apsikeisti informacija ir kartu nuspręsti, kaip jiems pasielgti. Antras variantas – jis klausia, kas vyksta, tačiau vietoj sąžiningo paaiškinimo sulaukia atsakymo: „Nieko“, „Atstok“ arba atsakomojo kaltinimo: „Tu ir vėl su savo klausimais!“
Štai tada ir kyla pagunda griebtis įvairių „pagalbinių“ priemonių. Kartais, sulaukęs savo hipotezių patvirtinimo, vienas iš dviejų iš tikrųjų gali nusiraminti. „Neapibrėžtumas toks nepakeliamas, kad verčiau renkamasi bet koks, kad ir pats liūdniausias aiškumas“, – pažymi M. Baskakova. Ir čia vėl yra du variantai: arba vienam nuspręsti, ką daryti su gauta informacija, ir galimai panaudoti ją saviems interesams, arba pamėginti aptarti ją su savo partneriu.
Žinoma, egzistuoja galimybė, kad partneris ir vėl išvengs pokalbio. Tokiu atveju nebelieka nieko daugiau, kaip padaryti išvadą, kad jis nebenori lygiaverčių santykių. Vis dėlto, tokiu atveju turėsime reikalą su santykių tikrove, o ne savo įtarumu ir niūriomis fantazijomis. Gali būti, kad šis variantas ne itin raminantis, tačiau jis psichinei sveikatai kur kas palankesnis nei vilties ir nusivylimo supynės, kuriose supasi žmogaus, nesiryžtančio atviram dialogui su partneriu, sąmonė.
„Sekiau, nes nebepasitikėjau“
33 metų Natalija pasakoja: „Prieš du mėnesius į vyro telefoną įdiegiau „šnipinėjimo“ programą. Jaučiau, kad kažkas vyksta, ir mane tai kankino. Naktį, kai jis miegojo, žvilgtelėjau į jo telefoną ir aptikau pranešimus, kuriuose nepažįstama moteris rašė, kad galvojo apie jį visą dieną... Buvau pritrenkta. Kai pasakiau jam, kad viską žinau, jis paėmė iš manęs telefoną ir ištrynė jame visus pranešimus.
Tada nusprendžiau jį sekti, nes nebepasitikėjau juo. Taip, pasitelkusi programą, mačiau visus jo skambučius ir laiškus, žinojau, kur jis būna. Galėjau galvoti vien tik apie tai, todėl pamažu mane užvaldė paranoja. Nors nieko įtartino neaptikau, šnipinėjimas pasitikėjimo vyru nesugrąžino. Svarbiausia, man nebepatiko žmogus, kuriuo aš virtau. Tad po penkių dienų pati tą programą pašalinau.
Vyras suprato, kad kažkokiu būdu jį seku ir labai dėl to nervinosi. O paskui staiga ėmė šia tema juokauti, kartodamas, kad įsisiautėjo mano vaizduotė. Šiandien jo telefone jau nebesirausiu. Jis įsivedė slaptažodį, tačiau nesistengiu jo sužinoti. Labiausiai mane liūdina tai, kad jis taip ir neprisipažino flirtavęs. Tačiau aš supratau, kad viskas labai sąlygiška. Jeigu jis norės ką nors nuslėpti, vis tiek tai padarys. O aš, galų gale, vis tiek tai sužinosiu, nes turiu stiprią intuiciją. Ir ja aš pasitikiu“.
Pavojingi žaidimai
Sunku įsivaizduoti santykius, kurie prasideda nuo šnipinėjimo programos įdiegimo. Paprastai pradedame susitikinėti su tokiais žmonėmis, kuriems norime atverti savo mintis, su kuriais tikimės pasidalinti savo jausmais ir siekiais. Tad kodėl bendrumo jausmą staiga pakeičia nepasitikėjimas? Panašu, kad kažkuriuo metu poroje nustoja veikusi abipusės traukos jėga, pradeda reikštis iš tėvų šeimos atsinešti įpročiai.
„Mes prastai mokame bendrauti kaip lygūs, – pastebi M. Baskakova, – ir labai dažnai keliame klausimą, kas svarbesnis, kuris nuo kurio priklauso. O iš tikrųjų reikėtų užmegzti tikra partneryste grįstus santykius“.
Dar vaikystėje vaikui sakoma: „Netrukdyk suaugusiems“, o tai reiškia – „tavo poreikiai yra antroje vietoje, tu čia nesi svarbiausias“. Todėl ir poroje mes kuriame santykius pagal tą pačią schemą – vienas iš partnerių mėgina kontroliuoti kitą. Abipusė pagarba – tai, ko mums tenka mokytis, o kartais tas mokslas nėra lengvas. „Brovimasis į kito erdvę prasideda ten, kur kitas uždaro duris ir nekviečia mūsų užeiti, – pastebi M. Jose de Aguiar. – Tai nereiškia, kad jis kažką slepia. Tiesiog, tai yra asmeniška“.
Kartais vienas iš partnerių, supratęs, kad yra sekamas, nesako kitam nei žodžio ir griebiasi prieš šnipinėjimą nukreiptų priemonių, taip mėgindamas suklaidinti. „Tokie patologiniai santykiai yra grįsti siekiu aplošti kitą, – toliau aiškina M. Jose de Aguiar. – Už jų slypi sunki asmeninė istorija, dažniausiai tai nutinka su tais, kurie vaikystėje buvo žeminami, negerbiami“.
Tiesa, kartais stebėjimas ir pasiklausymas yra erotinio scenarijaus dalis. „Slaptumas ir paslapties atskleidimas gali labai jaudinti, – patikslina I. Paniukova. – Kai kurios poros griebiasi šios priemonės siekdamos pagyvinti savo gyvenimą, sustiprinti abipusį susidomėjimą“. Tačiau ir tokiu atveju būtina laikytis atsargumo ir neperžengti ribos, už kurios žaidimas jo dalyviams nustoja teikti malonumą ir pradeda kurį nors iš jų skaudinti.
Ir jeigu norą atskleisti kito paslaptis kelia nerimas, būtų naudinga sukurti erdvę, kurioje savo nerimą galima aptarti. Arba su savo partneriu, arba su savo psichoterapeutu. Kad turėtumėte galimybę pasakyti: „Aš taip stipriai nerimauju, kad jaučiu būtinybę griebtis šnipinėjimo priemonių“. Ir pamėginti išsiaiškinti, kas vyksta poroje. O tas, kuris yra sekamas, galėtų savęs paklausti, kas jo elgesyje provokuoja partnerio nerimą. Ir ką galima padaryti, kad santykiai vėl taptų atviri.
Išvados
Mes galime atvirai aptarti savo abejones, tačiau tai padaryti mums trukdo mūsų įtarumas ir nepasitikėjimas savimi.
Mums būtinas saugumas, tačiau mes jį painiojame su kontrole, paversdami partnerį iš santykių subjekto į mūsų manipuliacijų objektą.
Su meile tai neturi nieko bendro; šnipinėjimas – tai visada valdžios ir paklusimo klausimas, todėl jis pavojingas abiem.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
