Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kodėl moteris įsimyli moterį?
Įsimylėjimas - jausmas labai keistas: iš vienos pusės jis primena palaimą, iš kitos - ligą. Nes įsimylėjus ne tik malonu, bet ir būna ligos simptomų: kyla temperatūra, plaka širdis, nyksta miegas bei apetitas. O jei jau šis įsimylėjimas netradicinis - tai dar atsiranda skandalo aureolė.
Apie įsimylėjusią trisdešimtmetę moterį ir taip daug kalbų sklinda, o jei dar ji įsimyli ne vyrą, o moterį - tai ir šnabždasi visi aplinkui: „lesbietė ji nelaiminga“. Nenuostabu, kad vienalytė meilė patenka į ekraną, ir ne vienas save gerbiantis erotinių laidų bei striptizo klubų organizatorius į programą įtraukia „lesbi šou“. Nes, skirtingai nuo „gėjų šou“, dvi besiglamonėjančios moterys kažkodėl labai jaudina vyrus.
O kas jaudina moteris? Tik vyrai? Taip moteris verčia manyti tradicinis mąstymas, kuris griežtai nustato, kur yra normalu, o kur - nenormalu.
Tačiau ribos tam ir reikalingos, kad būtų pažeidžiamos, ir jos seksualinio elgesio srityje pažeidžiamos keliais atvejais:
kai mergaitės ir paauglės glamonėja viena kitą ir patiria orgazmą- normali pereinamo paaugliško homoseksualumo stadija;
kai moteris iš pat pradžių suvokia, kad ją traukia išimtinai moterys ir kad ji - lesbietė;
kai heteroseksuali moteris kažkodėl įsimyli ar turi intymius santykius su kita moterimi, lesbiete savęs nelaikydama.
Štai šis atvejis ir įdomus tuo, kad iškrenta iš tradicinių lūkesčių: na mes dar suprastumėm, jei ji būtų lesbietė, tačiau kas galėjo pagalvoti... Ir pati moteris neretai būna sutrikusi: aš nemaniau, kad galiu tai padaryti... ir pasigirsta supaprastinti paaiškinimai: girdi, ji slapta homoseksualė, tik dabar tai išryškėjo.
O labiausiai išprusę žmonės tiesiog primena, kad kiekvienas žmogus savo seksualiniame potraukyje turi „homoseksualinį komponentą“. Ypač stiprų pas tuos žmones, kurie homoseksualumo netoleruoja, nekenčia ir bijo. Patvirtina homofobai šią savo nuostatą citatomis iš Švento rašto ir pokalbiais apie žalingą interneto bei reklamos poveikį augančiam organizmui. O ką sako mokslas?
Tikro moteriško homoseksualumo pagrindas lyg ir rastas tiriant smegenų aktyvumą: tikrų lesbiečių smegenys veikia taip, tarsi tai būtų vyrų smegenys. Matyt, tai galioja moterims, lengvai pereinančioms prie vyriškų manierų ir elgesio. Taigi kraštutiniu atveju tokios moterys, kurios vis dėlto jaučiasi moterimis, galėtų tapti transesksualėmis, kurios įsitikinusios, kad yra vyrai moters kūne. Galėtų šios lesbietės tokiomis tapti, bet netampa, tačiau turi labai moteriškas, gražias ir trapias partneres. O kartais taip atsitinka be jokių smegenų pasikeitimų - tiesiog lytiniai žaidimai, siekis pamaloninti vienai kitą tam tikromis sąlygomis, tarkime, mergaičių internate, moterų kolonijoje ar kalėjime.
Psichologinės moterų homoseksualumo priežastys dažniausiai siejamos su „idealios motinos“ paieška, kuomet tikroji motina buvo suvokiama kaip atstumianti bei nepriimanti. Dažniausiai sakoma, kad potraukis ieškoti meilės partnerės pas tokią moterį savo prigimtimi nėra seksualinis, tai dažniausiai „širdžių trauka“, patvirtinama bei sustiprinama glamonėmis lovoje. Taigi tai siekis „ištirpti gerosios mamos glėbyje“, kuris „seksualizuojasi“, t.y. pačiai moteriai panašus į seksualinę trauką, nors iš esmės toks ir nėra. Nėra čia ir „ištvirkavimo bei pasileidimo“.
Tokioje poroje moteris jaučiasi taip, lyg pildytųsi slapčiausia jos svajonė apie prieraišią, ištikimą motiną. O kodėl gi moteris neatskiria: štai mane žmogus traukia seksualiai, o štai - į glėbį? Todėl, kad žmogaus siela dažnai būna „sluoksniuota“, ir viena jos dalis - „Vidinis Vaikas“ - veikia už sąmonės ribų. Taigi kai tas „Vidinis Vaikas“ ko nors trokšta, mes to nesuvokiame be specialios psichoterapijos, o tiesiog pasielgiame netikėtai sau pačiam.
Kuomet moters „Vidinis Vaikas“ susižavi kita moterimi?
Tuomet, kai jis atpažįsta joje meilę: susižavi tos moteris išvaizda bei asmenybe; pajunta joje švelnumo, ramybės bei saugumo galimybę; gauna iš jos trokštamą dėmesį bei supratimą. Tuomet ji labai naiviai, nuoširdžiai ir aistringai įsimyli. O kaip tai priima kita jos asmenybės dalis - sąmoningas „ego“ ir „Vidinis Kritikas“?
Taip, taip, yra mūsų sieloje ir cenzūruojanti, baudžianti ir normatyvus primenanti dalis – „Vidinis Kritikas“. Ji kaupia informaciją apie tai, kas visuomenėje leidžiama, o kas - ne, ir už tokį įsimylėjimą baudžia arba ne - priklausomai nuo to, kokie papročiai vyrauja visuomenėje. Antikos laikas, tarkime, mylėti savo lyties žmones buvo normalus dalykas, todėl į tokios moters ar vyro elgesį būtų žiūrima ramiai, ir patys įsimylėję jokios „vidinės kritikos“ - gėdos ar graužaties - nepatirdavo.
Mūsų normatyvai homoseksualinio elgesio nepalaiko, todėl mūsų herojų „Vidinis Kritikas“ greičiausiai jas pagraužia. Lesbietėms dar lengviau - jos žino, kad yra tokios, ir viskas. O štai heteroseksualiai moteriai sunkiau įsimylėti moterį. Tačiau pagalba ateina, ir ateina iš sąmoningos sielos dalies- „ego“, o jos veiklai reikalingi branda bei susivokimas.
Brandus moters „ego“ sako: aš įsimylėjau moterį. Taip, ir nors tai keista, aš savęs už tai nesmerkiu. O susivokimas klausia: kas slypi po mano susižavėjimu? Ko aš iš pačios širdies gilumos siekiu įsimylėdama? Ir štai anksčiau ar vėliau viduje atsiranda „Vidinio Vaiko“ atsakymas. Dažniausiai atsakymas labai paprastas - juk vaikai kalba paprastai. O koks jis, tas atsakymas, jūs ir patys žinote.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
