Prieš kokius trejus ar ketverius metus jis išsiskyrė su pirmąja meile Lina, su kuria prieš tai draugavo kokius 2-3 m. Jų draugystė buvo vienas didelis skandalas. Skyrėsi ir taikėsi ne vieną sykį, kol galiausiai santykius nutraukė ji. Tadui buvo sunku išgyventi, atsistoti ant kojų.
Dabar ji sukūrusi šeimą gyvena užsienyje, turi vaikučių. Jis sako, kad jos nebemyli, kad sieja ateitį su manimi, tačiau negali liautis ją sapnavęs! Būna taip, kad sapnuose pusę veiksmo dalyvauju aš, kitoj pusėje veiksmo jau ji, ir atvirkščiai, lyg būtume vienas ir tas pats asmuo.
Jeigu mes turime kokių planų, būna, jog susapnuoja kaip tuos planus įgyvendina su ja. Jis sako, kad apie Liną negalvoja, tačiau tie sapnai būna tokie realūs, kad pabudus reikia laiko susivokti kur realybė, o kur tik sapnas. Tadas net pradėjo jausti kaltės jausmą prieš mane. Jį tai kankina, nori, kad tie sapnai liautųsi.
Nepavydžiu jų praeities, nes pati turėjau praeitį, nepavydžiu jai nei grožio, nei proto, nei pasiekimų, nes nesijaučiu už ją prastesnė. Man tik liūdna, kad gal kažkur širdies kamputyje jis jos ilgisi, ją tebemyli. Gi sakoma, kad pirma meilė nerūdija. Gi daug sudėtingiau išgyventi skyrybas, kai nesi jų iniciatorius.
Kiek teko domėtis, sapnai kyla iš pasąmonės, iš praeities išgyvenimų, iš paslėptų troškimų. Taip pat teko girdėti, kad mes sapnuojame žmones, kurie mūsų nepaleidžia, apie mus galvoja ir energetiniais srautais sukelia sapnus. Kažkada aš irgi apie keletą metų dažnai sapnavau vaikiną, kuris mane mylėjo apie 10 metų be grįžtamojo ryšio. Apie jį negalvojau, nesvajojau, bet nepaisant to, jis būdavo dažnas svečias mano sapnuose.
Ar aš teisi? Kaip man Tadui padėti? Jis pats prašo manęs pagalbos, o aš nežinau ką patarti, kaip reaguoti. Stengiuosi būti supratinga, nekeliu skandalų, nekamantinėju kiekvieną rytą ką jis sapnavo, bet tai mane neramina.
Ar man verta nerimauti? Su tuo kovoti, ar leisti laikui tekėti ir viltis, kad tai nuslops.
Kodėl jis sapnuoja seną meilę?
Sapnai iki šiol neturi vieno aiškaus mokslinio pagrindimo. Ir vis dėlto manau, kad jūsų žinios apie sapnus labiau primena mistiką, nei faktą. Vargu ar sapnuoti savo buvusį mylimąjį mes imame tuomet, kai tas mylimasis galvoja apie mus ir veikia mus „energetiniais srautais“. Kur kas labiau pagrįstas požiūris, pagal kurį mums norėtųsi, kad taip būtų.
Tai reiškia, kad mums norėtųsi, jog seni mylimieji galvotų apie mus, nepamirštų apie mus netgi tuomet, kai mes juos pamirštame. Ir šis noras mums dienos šviesoje lieka nesąmoningu, kadangi trukdytų mums šios dienos santykiams su šios dienos naujais mylimaisiais. Tai netgi ne noras, o siekis išlaikyti mūsų vientisumą. Juk meilė, t.y. ryšys su kitu žmogumi, palaiko mūsų gyvenimą vientisą. O santykių nutraukimai ardo tą vientisumą.
Taip mažam vaikui trauminiai išsiskyrimai su mama suardo visą jo vidinį pasaulį, nes jis ir mama ryšyje - štai kas formuoja jo „vientiso aš“ vaizdą ir jausmą. Kaip nuramina vaiką jį trumpam laikui palikusi, o po to atėjusi mama? Ji jį apkabina ir pasako: „Viskas gerai, mama su tavimi“. Mylimuosiuose mes bandome atkartoti šį pirminį ryšį. Tai įvyksta automatiškai ir nesąmoningai, mes to nesuvokiame. Tačiau sapne šis procesas darosi akivaizdus: taip vyras neretai sapne maišo motiną su žmona, o moteris sapne maišo vyrą su tėvu.
Šitai sunku pačiam suprasti, o savo artimam žmogui ir neišaiškinsi. Na, kaip jūs pasakytumėt savo vaikinui: „Žinai, noriu, kad anas vaikinas vis mane prisimintų“? Jis užsigautų: „Tai tu vis dar myli jį, o ne mane?“
Pasąmoningai, t.y. sapne, mes leidžiame sau pamatyti šį siekį jau realizuotą - senasis mylimasis vėl su mumis, vadinasi, mes jam rūpime. Tai turėtų sušvelninti išsiskyrimo traumą: „Viskas tvarkoje, jis su tavimi“. Taip mes, tarkime, sapnuojame ir mirusius artimuosius. Sapnuose jie vėl gyvi. Kartais sapne mes suvokiame, kad jie mirę, tačiau sapno siužetui tai neatsiliepia: net ir suvokę tai, mes matome juos gyvus.
Sapne mes, žinoma, išgyvename liūdesį. Tačiau galime kalbėtis su mirusiaisiais. Tokiu būdu pasąmonė bando pagydyti mus : priimk, kad jie mirę, bet tuo pačiu jie dar ir nemirę.
Taigi ar galima galvoti, kad jūsų vaikinas norėtų, kad su juo liktų jo sena mergina? Kad ji jos nepamirštų? Ir tuo pačiu reiktų tikėti, kad jis nenori apie ją galvoti , t.y. nuoširdžiai pasirinko jus vietoje jos? Taip, man taip atrodo.
Ar jis, kaip rašote, „širdies kamputyje jis jos ilgisi, ją tebemyli?“ Vargu, ar jis taip aiškiai norėtų to. Bet jo vientisumą šis sapnas atstato. Tiesiog taip jo pasąmonė gydo jį nuo išsiskyrimo traumos. Maža to, pasąmonė sujungia buvusią jo merginą su jumis, tarsi sakydama: sena ir nauja - tas pats. Nieko neįvyko. Viskas tęsiasi. Tu vėl suradai prarastą artimą žmogų - tik su kitu veidu.
Taip, šį prieštaringą faktą reiktų priimti. Reziumuokime.
Iš esmės mums reikia ne seno ir ne naujo mylimo žmogaus. Mums reikia mylėti ir būti mylimam, kas sudaro emocinio ryšio esmę. Mums tiesiog reikia to emocinio ryšio, kaip oro ar vandens. Ir šio ryšio objektais mums gali tapti bet kas, pradedant motina, tėvu, seneliais ir baigiant katėmis ir šunimis. Šis poreikis turi dvi puses: aktyvią (noriu mylėti) ir pasyvią (noriu būti mylimas). Kai emocinis ryšys nutrūksta, o ypač kai nutrūksta ne mūsų noru, kokiam poreikiui iškyla grėsmė? Poreikiui būti mylimam.
Tai - emocinė trauma, o mūsų pasąmonė įsimena emocines traumas, kad galėtų užkirsti jiems kelią atmintyje. Kelis metus po traumos pasąmonė gali siųsti informaciją apie traumą į sąmonę, todėl mes pakartotinai sapnuojame šį baisų įvykį. Tuo pačiu pasąmonė simboliškai, iliuzoriškai tenkina mūsų traumuotą poreikį :“tavęs nepaliko“.
Po kiek laiko mes sutinkame kitą žmogų. Mes jį pamilstame, jis pamilsta mus. Teoriškai idealiu atveju emocinis ryšys turėtų atsistatyti. Nauja meilė turėtų pakeisti seną. O sena turėtų „surūdyti“. Tačiau praktiškai tai atsitinka lėtai. Ir jūsų vaikino kaltės jausmas, sapno ir realybės maišatis rodo, jog jis dar nepagijo nuo šios traumos. Jo pasąmonė bando, bet neįstengia užbaigti šio proceso. Jam galėtų padėti psichoterapija.
Tarkime, „šeimos konsteliacija“ ar „išdėstymas“, kurio metu jis turėtų galimybę atsisveikinti su sena ir priimti naują meilę. O jei jis dar turi trauminius santykius su mama- ilgesnė, gilesnė psichoterapija, nukreipta į šiuos santykius. Tik štai ką svarbu prisiminti.
Psichoterapija - pagalbinė priemonė, kuri prisideda prie gydančio pasąmonės darbo. Šiuolaikinės psichoterapijos neprimena „perauklėjimo ar kodavimo“, t.y. jos nėra prievartinės. Todėl jūs neturite „siųsti“ jūsų vaikino „ištrinti iš galvos praeitį“.
Psichoterapija - procesinis dalykas, tai reiškia, jog psichoterapeutas „gaudo“ gydančias pasąmonės tendencijas ir prisiderina prie jų. Procesiniai dalykai nepakenčia užsakymo ir aiškaus tikslo, todėl nereikia turėti nerealistiškų lūkesčių: „Psichoterapeutas viską ištrins“. Jei taip atsitiktų, tai būtų siaubo filmas apie prievartinį smegenų plovimą. Todėl tikėtis galima štai ko: psichoterapeutas bus solidarus su tuo, ko jūs siekiate pakeliui į ramybę bei harmoniją ir bus dėmesingas tam, kas vyksta jūsų draugo sieloje.
Manau, kad tiek jūs ir galite jam padėti, jei jau jis prašo tos pagalbos.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
